Kodėl kartais neįmanoma susitarti?

Liudvika Pociūnienė
Liudvika Pociūnienė
  © Tomas Vinickas

Vakarų civilizacija, kuriai priskiriame ir save, jau kuris laikas gyvena tokio nesutaikomo konflikto sąlygomis. Mat įvairių sričių gamtos mokslų specialistai jau kuris laikas signalizuoja apie neriboto vartojimo ir ekonominio augimo pasekmes aplinkai ir mato vienintelę išeitį – savanorišką nebūtinų poreikių apribojimą. Mes, ne taip seniai prisijungę prie tos, Zbignievo Bžezinskio žodžiais tariant, „tvirkinančios gausos“ kultūros, jaučiamės nepasotinti ir ekonominį augimą matome tik kaip teigiamą reiškinį (taip pat ir vartojimo skatinimas mums vis dar atrodo išganingas). Juo svarbiau yra išsiaiškinti, kokia to prieštaravimo esmė ir kodėl tas prieštaravimas pasireiškia ten, kur mažiausiai tikimės.

Taigi iš esmės susiduria du požiūriai: kuo platesnio įvairiausių poreikių tenkinimo ir savanoriško apsiribojimo.

Tas pirmasis yra labai natūraliai motyvuotas savanaudiškos žmogaus prigimties ir visada bando praplėsti ribas – net ir tas, kurias nustato įstatymas. Kuo greitesnis bet kokių įgeidžių patenkinimas dažnai netgi painiojamas su laime (nors laimė iš tiesų labiau susijusi su prasminga veikla, ir šio supainiojimo pasekmės dažnai būna skaudžios).

Antrasis – savanoriško apsiribojimo požiūris daugeliui, ypač vargingiau gyvenančių visuomenių atstovų, apskritai sunkiai suprantamas. Jis turėtų turėti kokią nors aukštesnę motyvaciją, bet čia ir prasideda bėdos. Vartotojiška visuomenė tą aukštesnę motyvaciją yra beveik pamiršusi arba laiko visiškai nesvarbia.

Perkratę visą įmanomą tokių motyvacijų arsenalą, atrastume, kad religinės motyvacijos šia prasme tiesiog nėra kuo pakeisti. Atsakomybė prieš ateities kartas? Ji tiesiog neatsilaiko prieš „gyventi reikia šiandien“, o jeigu žmogus pats neturi vaikų – tokia motyvacija yra tiesiog pernelyg abstrakti.

Kaip tik šio konflikto šviesoje išryškėja ir tikrosios priešiškumo krikščionybei priežastys. Tas priešiškumas reiškiasi įvairiausiomis formomis – nuo priekaištų dėl praeities bažnyčios klaidų iki priekaištų dėl dabartinių jos pozicijų kertiniais žmogaus gyvenimo klausimais, kurios tiesiogiai kertasi su nežabotų įgeidžių tenkinimo ideologija.

Iš tikrųjų, Didžiojo ketvirtadienio paprotys, kai dvasininkas plauna žemiausio socialinio sluoksnio atstovams kojas, ir šiandien yra ne mažesnis akibrokštas apsvaigusiems nuo mėgavimosi galia ir turtais negu buvo evangelinių įvykių laikais. Jis ženklina tą patį konfliktą tarp egoizmo ir pasiaukojimo ir rodo, kad pasirinkimas yra. Tad ir jaunas reporteris, kad ir perrašantis svetimas mintis apie šį paprotį, neišvengiamai renkasi, kurioje jis pusėje.

/Liudvika Pociūnienė/