Nesibaigiančios patyčios mokyklose – ar yra išeičių?

Patyčios mokykloje
Patyčios mokykloje
  © 123rf.com

Norint pagalbos reikia netylėti

Žiniasklaidoje nuskambėjo istorija, kai į Kauno klinikas buvo atvežta dėl bendramokslių patyčių ketinusi nusižudyti paauglė. Paaiškėjo, kad mergina buvo terorizuojama trejus metus, o patyčių išvengti nepadėjo nei perėjimas į kitą mokyklą, nei aplinkiniai.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierės patarėjas Egidijus Meilus jau anksčiau Alfa.lt portalui yra minėjęs, kad pedagogai negali spręsti paauglių konfliktų agresorius šalindami iš mokyklos.

Jis teigė, kad konflikto sprendimas turėtų prasidėti nuo psichologinį arba fizinį smurtą iš bendraamžių patiriančios aukos. „Žinoma, kad mokykla vaidina didelį vaidmenį. Tačiau pirmiausia problema yra tai, kad mokiniai ne visada pasisako, kas jiems nutinka mokykloje, – kalbėjo E. Meilus. – Praktikoje galime pastebėti, kad tos patyčios vyksta ne vieną dieną, ne vieną savaitę.“

Pasak pašnekovo, dažnai apie konfliktus tarp mokinių sužinoma per vėlai. „Vaikai paprastai tą slepia. Kartais gali ir patys pedagogai, ir tėvai nežinoti. Jeigu tos patyčios perauga į smurtą, tada lyg ir sužino“, – sakė jis.

Duoti atgal – ne išeitis?

Vaikus ir paauglius konsultuojanti psichologė Lina Gudaitė taip pat pastebėjo, jog be problemos, kai apie patyčias nutylima, egzistuoja kita – kai tėvai ir pedagogai sumenkina prabilusio mokinio skundą.

„Paprastai tėvai sako „čia smulkmena“, „nieko tokio“, „nekreipk dėmesio“. Tačiau pirmiausia turėtų būti įsiklausymas ir palaikymas, kad vaikas nesijaustų vienišas“, – teigė psichologė. Pasak jos, kartais vaikams būna gėda sakyti tėvams apie tai, kad juos kažkas užgaulioja dėl to, kad jie anksčiau jau būna patyrę tėvų abejingumą.

Visuomenėje gyvuojančią praktiką, kai tėvai vaikus skatina ne skųstis, o išmokti apsiginti, L. Gudaitė pateisina tik iš dalies. „Vaikai patyčių patirtį dažnai atsineša net ir iš šeimos. Be abejo, būtina skatinti vaiką, kad jis pats bandytų apsiginti ir įgyti vidinį atsparumą. Klausimas, kaip tėvai tai daro – nuvarydami vaiką šalin ar padėdami vaikui mąstyti ir ieškoti sprendimo pačiam“, – pasakojo ji.

Pasak pašnekovės, turėtų būti ugdomas savarankiškumas ir sugebėjimas vertinti, kokias situacijas vaikas gali išspręsti pats, o dėl kokių reikėtų kreiptis į suaugusiuosius.

Viena iš tėvų vaikams siūlomų išeičių duoti atgal, psichologės manymu, nėra tinkamas būdas spręsti problemą. „Ne ne ne... Manau, kad tai yra klaidingas požiūris. Agresija skatina agresiją ir vargu ar tai tam vaikui padės tinkamą pamatą ateičiai. Jis gauna žinutę, kad galima smurtauti prieš kitą net ir ginantis“, – kalbėjo specialistė.

Pašalinti agresorių iš mokyklos negalima

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnybos atstovai ne sykį yra išsakę poziciją, jog agresiją prieš kitus mokinius taikančio mokinio pašalinimas iš mokyklos nėra tinkamas problemos sprendimo būdas. Jie teigia, kad agresorius taip pat yra auka, kuriai reikalinga psichologinė pagalba.

„Paprastai psichologai sako, kad tas smurtaujantis mokinys gali tokį elgesį rodyti kaip pagalbos šauksmą. Mes dažnai kovojame su pasekmėmis, bet nesiaiškiname, kodėl kilo konfliktas, – dėstė E. Meilus. – Labai dažnai suaugusieji mato vieną sprendimo būdą – vaiko išmetimą iš mokyklos. Tai yra pats lengviausias ir paprasčiausias būdas. Tada kyla retorinis klausimas – kur tuos vaikus dėti?“

Siūlo kalbėtis, bet garantijų neduoda

Specialistas pažymėjo, jog viena iš taikomų priemonių vis dėlto galėtų būti įpareigojimas mokytis kitoje mokykloje, bet dažniausiai pasirenkama švelnesnė priemonė – įpareigojimas lankytis pas elgesio specialistus. Tokiu atveju su agresyviu vaiku turėtų bendrauti psichologai, pedagogai ir patys tėvai.

Pasak pašnekovo, efektyvaus problemos sprendimo mažinant vaiko agresyvumą galima tikėtis tik bendradarbiaujant visiems vaiką supantiems suaugusiesiems. „Už vaiką pirmiausia atsakingi tėvai. Švietimo įstatyme numatyta, kad tėvai turi koreguoti vaiko elgesį, užtikrintai bendradarbiauti su mokykla. Turiu omeny ne paprastą pokalbį, o pokalbį su specialistais“, – teigė E. Meilus.

L. Gudaitė pritarė nuomonei, jog tokiu atveju būtinas glaudus visų vaiką supančių suaugusiųjų bendradarbiavimas. „Vaiko agresyvumas yra jo giluminių problemų pasekmė. Pirmiausia reikia su juo kalbėtis. Turėtų būti tėvų ir psichologo bendradarbiavimas“, – sakė ji.

Tačiau ji vis dėlto pripažino, jog toks būdas nebūtinai būna efektyvus, kadangi problemiški vaikai neretai agresyvumą atsineša iš namų. Todėl vaikai tokiu atveju iš tėvų tinkamos pagalbos nesulaukia, o dėl vaikų elgesio pokyčių keistis turėtų ir patys tėvai. „Agresiją lemia daug faktorių. Yra įgimtų savybių, bet pagrindas, be abejo, – iš šeimos, – pasakojo psichologė. – Vaikas mato, kaip tėvai tvarkosi su pykčiu, kaip jį reiškia. Jeigu šeimoje agresija, rėkimas yra norma, tai vaikas tai perkelia ir į savo aplinką. Išeina toks uždaras ratas.“

Mokytojai užsidengia akis

Visuomenėje vis dar gajus požiūris, kad skųstis nedera, specialisto manymu, sukelia didesnių problemų. Tačiau tai, jog paauglys prabyla, dar nereiškia, kad jo problemos bus išspręstos. „Vaikas turi pasakyti, kas jam atsitiko ir kad jis turi problemą. Dažnai tėvai, galbūt ir pedagogai neatkreipia dėmesio. Jeigu vaikas pasako, kad jį skriaudė, numoja ranka, jam pasako, kad jis pats susitvarkytų“, – pasakojo vaiko teisių apsaugos specialistas.

Anot E. Meilaus, užgauliojami paaugliai turi galimybių pagalbos ieškoti mokyklose. „Yra klasės vadovas, dalykų mokytojai, socialinis pedagogas. Jie turi svertų spręsti problemas ir suteikti pagalbą. Mokyklose taip pat veikia ir vaiko gerovės komisijos, kurios tas problemas gali spręsti“, – sakė jis.

Vis dėlto specialistas pripažino, kad kai kuriais atvejais mokytojai, net ir žinodami apie konfliktą, stengiasi jo nepastebėti arba jį sumenkinti. „Ne paslaptis, kad suaugę žino, bet nieko nesako arba nenori sakyti, galvoja, kad čia paprastas konfliktėlis tarp vaikų ir nekreipia dėmesio, – kalbėjo E. Meilus. – Gali būti, kad mokykla saugo savo prestižą. Sutinkame mokyklų, kurios sako, kad jose patyčių nėra. Jeigu taip sakoma, vadinasi kažkas yra negerai.“

Pasak pašnekovo, suaugusiųjų abejingumas kartais būna pragaištingas. „Ne visada atkreipiame dėmesį. Aišku, būna skaudus įvykis, kai patyčios baigiasi smurtu ir kitomis nelaimėmis, savižudybėmis, – kalbėjo jis. – Tada viską atsukame kaip vaizdo juostą ir matome, kad buvo žinoma, jog buvo patyčios, kad vaikai pykosi ilgiau negu porą savaičių ar mėnesių. Kažkodėl tie konfliktai buvo nespręsti, prevencinių priemonių nebuvo imtasi, o kovojame vis su pasekmėmis.“

E. Meilus teigė, jog net ir menkiausi konfliktai turėtų būti vertinami, o esant reikalui švietimo įstaigų darbuotojai apie vaiko teisių pažeidimą privalo pranešti savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyriui. Tačiau tai ne visada atliekama.

Beržinė košė – praeities metodas

Buvęs teisingumo ministras, dabartinis Seimo narys Remigijus Šimašius teigė, jog dėl problemiškų vaikų auklėjimo teko papildyti Administracinių teisės pažeidimų kodeksą. Jame atsirado poveikio priemonė tokių vaikų tėvams – privalomi kursai.

„Situacijos su vaikais, kurie nesielgia taip, kaip tikėtumėmės, kad elgiasi atsakingi vaikai, yra labai sudėtingos. Yra dalis tėvų, kurie nežino, ką daryti ir kaip elgtis, – pasakojo liberalas. – Tokie kursai atsirado suvokiant, kad yra tėvų, kurie puikiai žino, kaip reikia elgtis, bet to nedaro. Yra tėvų, kurie yra degradavę ir nesirūpina savo vaikais ir šie kursai jiems nepadės. Tačiau yra tėvų, kurie tokių įgūdžių neturi ir tokie kursai yra iš poveikio priemonių.“

R. Šimašius savo tinklaraštyje yra išsakęs nuomonę apie pasenusį lietuvių požiūrį, kai vaikų auklėjimui pasitelkiamas diržas. Jo manymu, toks auklėjimo būdas yra visiškai netinkamas, o tėvams reikėtų keisti požiūrį. „Nieko naujo čia neišrasi – reikia skirti vaikams laiko ir su jais kalbėtis. Reikia išgirsti, suprasti ir spręsti problemas. Matydamas, kad dalyje mokyklų ir šeimų tai yra puikiai taikoma, esu įsitikinęs, kad reikia tai daryti plačiau“, – kalbėjo dviejų vaikų tėvas.

Pasak pašnekovo, bausdami vaikus fiziškai, tėvai daro klaidą. „Tai yra daugiau suaugusiojo silpnumo ir bejėgiškumo išraiška, o ne tas metodas, kuris gali padėti, – sakė jis. – Bandymas smurtu priversti laikytis tam tikros normos gali duoti tik tokį efektą, kad žmogus bijodamas tam tikroje vietoje elgsis tinkamai, bet apsisukęs darys savo.“

Seimo narys neatmetė galimybės, kad problemiški vaikai galėtų būti šalinami iš mokymo įstaigos, tačiau teigė, kad tai neturėtų būti „nei pirmoji, nei antroji priemonė“.