Gėda Lietuvai: raganavimu kaltinamą režisierę Kurklietytę į apklausą prokuratūroje lydės užsienio žurnalistai

Inesa Kurklietytė
Inesa Kurklietytė
  © Eimantas Genys

Griebė už visko, kur buvo parašyta “raganos”

Prieš kelias dienas jos namuose buvo atlikta krata, paimtos jos filmo „Lengvas raganavimas” kopijos, su juo susiję dokumentai. Kūrėja baiminasi, kad visa tai gali tapti daiktiniais įrodymais byloje tiriant 2011 metais nutikusį nelaimingą atvejį, kai po gimdymo namuose praėjus parai mirė vaikelis. Nors su tuo nei jos filmas, nei ji pati niekaip nesusiję.

2002 metais sukurta I. Kurklietytės juosta „Lengvas raganavimas”, kuriame, kratą atlikusių pareigūnų teigimu, užfiksuota „nusikalstama veika”, pasakoja apie tris namuose gimdančias moteris ir joms padedančią pribuvėją, režisierės žodžiais tariant, vieną šviesiausių mūsų dienų asmenybių. Šio filmo herojės šiuo metu tardomos ir, pasak menininkės, gali būti pasodintos į kalėjimą, „gauti rimtą metų kiekį”.

Sunerimusi dėl to, kas įvyko ir vyksta, menininkė neslėpė niūrių minčių. Sakė, kad kurdama šį filmą jautė, kad filmas jo herojėms gali sukelti grėsmę etine, estetine, teisine prasme, kad jos bus persekiojamos, todėl filmą norėjusi pavadinti „Raganų medžiokle”, tačiau persigalvojo, pavadinimą sušvelnino, nes nenorėjo „prisišaukti ugnies”. Tačiau darbiniuose failuose tas pavadinimas išlikęs, ir būtent tas žodis kratos metu labiausiai gąsdino pareigūnus. „Aš mačiau, kaip jie ieškojo tarp mano kasečių filmo įrašo ir griebė už visko, kur buvo parašytas kodinis pavadinimas „raganos”, – stebėjosi ir baisėjosi menininkė.

Inkvizicijų laikai grįžta?

„Išties tai labiau panašu į inkvizicijos aktą – ne į teisėsaugos veiksmus”, – jos pastebėjimą pakomentavo spaudos konferencijoje taip pat dalyvavęs I. Kurklietytės kolega, prodiuseris Kristijonas Vildžiūnas. Prieš kelias dienas įvykdytos brutalios kratos metu iš menininkės buvo paimtas ne tik filmas „Lengvas raganavimas“, bet ir jos asmeninis kompiuteris, niekaip nesusijęs su minėtu filmu, esantis jos kasdienio darbo priemone ir kuris, režisierės manymu, turi būti jai staigiai sugražintas.

Kas bus su filmo „Lengvas raganavimas” kopijomis, kurios jau yra žmonių namuose, asmeniniuose archyvuose? „Filmo neužtvenksi kaip upės bėgimo. Jis jau priklauso žmonėms, jis parodytas tūkstančiams žmonių festivaliuose, ir visų kopijų neišnaikinsi. Jų – ne toks tikslas. Tikslas yra paimti ištakas, paimti kūrybinę medžiagą ir bandyti joje rasti nusikalstamos veiklos”, – apgailestavo I. Kurklietytė.

Užsienio dokumenininkai sukrėsti

„Beprecedentinis atvejis. Nesu girdėjęs apie tokį brutalų veržimąsi į meno teritoriją, – įvertindamas susidariusią situaciją sakė dokumentinių filmų kūrėjas Audrius Stonys. – Situacija nauja, iki tol su panašia nesame susidūrę, todėl tegalėčiau pateikti tokį pavyzdį: „Oskarą” laimėjęs režisierius Kevinas McDonaldas sukūrė filmą apie žudynes, įvykusias 1972 metais per Miuncheno olimpiadą – surado vieną iš teroristų, kuris slapstėsi Afrikoje, ir paėmė interviu. Ir tai tapo pagrindu to filmo. Ar jūs įsivaizduojate tokią situaciją, kad būtų konfiskuojama Kevino McDonaldo medžiaga, kad būtų jis tampomas po prokuratūras, kad būtų bandoma jo laikmenose surasti įkalčių prieš jį ar prieš tą žmogų, kurį jis filmavo? Tai būtų nesuprantama ir būtų nepriimtina jokioje pasaulio valstybėje. “

A. Stonys perskaitė Autorinio kino aljanso narių išplatintą pareiškimą, protestuojantį prieš kūrėjo laisvę pažeidžiančius minėtus pareigūnų veiksmus ir paragino jį pasirašyti ir kitus Lietuvos menininkus. Prie kreipimosi paragino prisijungti ir užsienio kūrėjų bendruomenes. Sako, kad apie tai sužinoję Europos dokumentininkai sukrėsti ir negali patikėti, kad tai gali vykti nepriklausomoje Lietuvoje. A. Stonys jiems išsiuntė Autorinio kino aljanso narių pasirašyta protesto pareiškimą, laukia konkrečios tarptautinės rekacijos.

„Šitos naujienos pasieks pasaulio žiniasklaidą. Mane į prokuratūrą lydės didelis tarptautinių žurnalistų kiekis. Aš jau gavau pranešimus apie tai”, – prasitarė Iiudininke minėtoje byloje tapusi ir duoti parodymų į prokuratūrą kviečiama I. Kurklietytė. Dėl asmeninės erdvės ir orumo pažeidimo ji būtinai kreipis į Europos žmogaus teisių gynėjus, teismą, nors tai užtruks, atims iš jos brangų laiką, kurį galėtų skirti kūrybai.

Baiminasi dėl naujo filmo herojų likimo

Netrukus prasidėsiančiame kino festivalyje „Kino pavasaris” bus pristatomas naujas I. Kurklietytės filmas, ir ji jau pradeda bijoti dėl savo filmų personažų. Režisierė prasitarė, kad bandymas susidoroti su jos filmų herojais – jau ne pirmas. „Pirmoji nukentėjo Kristina Ivanauskienė, filmo „Kristina Kristuje” herojė – moteris kunigė, studijavusi Oksforde, nebegalinti būti liuteronų pastore vien dėl to, kad mūsų aplinkoje moteris negali kunigauti. Parodžius šį filmą iš jos buvo atimtos bet kokios teisės dirbti šitoje aplinkoje. Gaila, kad tada, 2006-aisiais, mes nesurengėme šitokios spaudos konferencijos. Kas dar nukentės, bijau ir spėlioti. Baisu kurti dokumentinius filmus, nes baisu sužeisti žmogų”, – nerimo neslėpė daugelio dokumentinių filmų režiserė, Audiovizualiųjų menų centro direktore prieš kelias dienas tapusi I. Kurklietytė.

K. Vildžiūnas pastebėjo paradoksą – į „raganų medžioklės” skandalą įveltas I. Kurklietytės filmas buvo finansuojamas Lietuvos kultūros ministerijos, jo eskspertais buvo kultūros žmonės, bet po kelių metų valstybės finansuojamas filmas tapo įkalčiu, tapo kriminalizuojamas. Tai į jokius logikos rėmus netelpantis dalykas. Laimei, pačios I. Kurklietytės pastebėjimu, po ekspertų įvertinimo šis filmas buvo įrašytas į 35 mm kino juostą, kad išliktų ateities kartoms. „Taigi filmas yra įamžintas, jo iš mūsų niekas neatims”, – sakė režisierė.

Kolegę palaikantis A. Stonys priminė, kad menininko, dokumentininko paskirtis – ieškoti karščiausių, aktualiusių temų, reiškinių, kurie mūsų gyvenimui daro įtaką ir kalbėtis apie tai, kelti juos visuomenei, todė brutalūs pareigūnų veiksmai pažeidė patį dokumentinės kūrybos principą.

„Tai liečia visus menininkus – jeigu kuris nors dailininkas būtų nutapęs pribuvėją, suklupusią ties gimdyve, tai būtų įvertitnta kaip nusikalstamos veiklos propagavimu. Ateitų pas jį ir atimtų teptukus”, – liūdnai pajuokavo I. Kurklietytė.

Autorinio kino aljanso pareiškimą pasirašęs filmų prodiuseris K. Vildžiūnas priminė, kad dokumentika – tai meninė tiesa, menininko laisvė atspindėti gyvenimą tokį, koks jis yra. Tai yra socialinis reiškinys, kurį menininkas gali interpretuoti atspindėdamas savo tiesą, ir apie tai kalbėti. Ir tai negali būti tratuojama kaip propaganda.

„Jeigu nebus atsižvelgta į meno visuomenės balsą, tada žinosime, kokioje valstybėje gyvename ir koks santykis yra kultūros bendruomenėje, ir kokia padėtis su žmogaus teisėmis. Tikiuosi, kad tai yra apmaudus nesusipratimas, ir tai pasibaigs atsiprašymu, medžiagos sugrąžinimu, užtikrinimu, kad niekada tas daugiau nepasikartos. Viliuosi, kad sveikas protas nugalės, kad valstybėj yra pakankamai sveiko proto ir kad galėsime laisvai kurti”, – kalbėjo teisėsaugininkų gera valia tikintis A. Stonys.

Mat tokia situacija sunkiai įsivaizduojama netgi trečiojo pasalio šalyse. „Aš ką tik grįžau iš Indijos ir ten buvo atvejis, kai filmuojamas žmogus, kuris vagia elektrą ir ją pajungia kitiems žmonėms. Autorius kovoja su savivaldybe. Aiškus kriminalis aktas, ir tai užfiksuota kino juostoje. Kilus skandalui teisininkai labai aiškiai pasakė, kad meno kūrinys negali būti teisinu įrodymu. Tai yra meno tiesa, ir ji gali būti vertinama iš meno pozicijų. Prokuratūra turi visas priemones tirti. Pati gali filmuoti, pati rinkti įrodymus, bet meno kūrinys negali būti paverstas prokuratūros įrankiu.Tai suprantama taptautiniu lugmeniu. Aš manau, kad tai bus suprantama ir Lietuvoje”, – vylėsi A. Stonys.

 

Gėda Lietuvai: raganavimu kaltinamą režisierę Kurklietytę į apklausą prokuratūroje lydės užsienio žurnalistai

Inesa Kurklietytė
+5