Gatvių pavadinimų keitimai: vieniems norisi pagerbti, kitiems sunku ištarti

Rasų g.
Rasų g.
  © Andrius Vaitkevičius

Pavadinimus nori keisti neskausmingai

„Alytus nori studentų, todėl taip ir pavadinome gatvę, einančią iki kolegijos“, – šyptelėjo miesto architektūros, urbanistikos ir žemėtvarkos skyriaus vedėjo savivaldybės vyriausiojo architekto pavaduotoja Lina Navašinskienė.

Pernai Alytuje atsirado kelios naujos gatvės – Studentų, Pabalių, Senoji, Žirgupio. Dėl pastarosios kilo maža diskusija: į savivaldybę paskambinęs pilietis pasiguodė, kad ankstesnis pavadinimas, Turistų, jam patikęs labiau. „Žirgupio“ – mano vaikas tokio žodžio neištars“, – sukritikavo alytiškis.

Tiesa, šis skambutis – bene vienintelis per kelerius gatvių pavadinimų keitimo ar naujų suteikimo metus. „Keičiame pavadinimus nedažnai, tik būtiniausiais atvejais, kad gyventojams tai būtų neskausminga. Vis tiek tai yra nusistovėjusi istorija, tvarka“, – aiškino architekto pavaduotoja L. Navašinskienė.

Gatvių pavadinimus įstatymai leidžia keisti, jei ją padalija namų kvartalai ir lieka „nukirsta“ atkarpa, pakitus gatvės geografinei charakteristikai, kai gatvė pratęsiama arba sutrumpinama, keičiama jos forma, sujungiamos dvi gatvės. Stengiamasi saugoti gatvės vientisumą.

Prireikus gatvės pavadinimo, susirenka komisija, į kurią patenka ir savivaldybės, ir bendruomenės atstovai, jų pasiūlytus variantus svarsto miesto taryba. Jeigu gatvės pavadinimas pasirodo netinkamas, komisijai tenka galvoti naują – tiesa, Alytuje tokių atvejų nepasitaikė.

„Pavadinimus komisija renka atsižvelgdama į vietovę – ar upelis tekėjo, ar kas, miesto istoriją. Dabar taryba turi prašymą pavadinti gatvę žymaus Alytuje architekto vardu, bet teisės aktai tokius pavadinimus riboja griežčiau, siūlo apgalvoti“, – sakė L. Navašinskienė.

Prieš gatvei suteikiant pavadinimą, dar apsvarstoma, ar jis bus ne tik gražus, bet ir aiškus, padėsiantis greičiau susiorientuoti mieste.

Vilniečiai naujų plotų gatvėms pavadinimų nesiūlo

Registruojant sklypus, kai suformuojama infrastruktūra, gatvėms būtina suteikti pavadinimus. „Piliečiai čia aktyviai nedalyvauja, nes tai praktiškai – laukai, nelabai ir domisi“, – apie naujų plotų pavadinimo ypatybes pasakojo sostinės plėtros departamento direktoriaus pavaduotoja Raminta Rudukienė.

Didesnis šurmulys kyla, kai norima įamžinti rašytojų, mokslininkų, kitų žinomų žmonių atminimą – bendruomenės nepailsta rašyti raštų prašydamos suteikti gatvėms jų vardus. „ Jei atsiranda naujas kvartalas ir matome, kad susikaupė rašytojų, – duodame jiems visą kvartalą, – sakė R. Rudukienė. – Tačiau stengiamės išvengti painiavos, pavyzdžiui, Baltupiuose yra Gėlių, Kviečių, Rugių gatvės, bandome išlaikyti vientisumą, nevadinti šalia esančių gatvių žinomų žmonių pavardėmis.“

Anksčiau, pasak specialistės, Registrų centras ne taip reikliai žiūrėjo į gatvių vientisumą. Dabar, jei atsiranda daugiau objektų, kurie verčia gatvę šakotis, kyla painiava, tenka keisti gatvės pavadinimą ir namų numeraciją. „Daugiau bėdų gyventojams senuose rajonuose, pavyzdžiui, Rasų gatvėje – kai ji ima šakotis, galo nėra“, – pavyzdį pateikė miesto plėtros departamento darbuotoja.

Keisti jau esamos gatvės pavadinimą savivaldybės atstovai stengiasi tik tada, kai nebėra išeities, nes kiekvienas toks žingsnis gyventojams – našta ir nauji galvosūkiai. O jei miestiečiai sutaria, kad gatvės pavadinimas tinkamas, ima bruzdėti su užsieniu bendradarbiaujamų įmonių atstovai, sakydami, kad užsieniečiams sunku ištarti lietuviškas „š“ ir „č“.

Nusipelniusių žmonių įamžinimas kelia aistrų

Paprastai ant gatvių lentelių atsiduria vietovardžių pavadinimai, bet esama miestų, itin pamėgusių iškilias asmenybes. Pavyzdžiui, Šiaulių centre tinklaraštininkas ir literatūrologas Vigmantas Butkus suskaičiavo net vienuolika gatvių, savo pavadinimais pagerbiančių rašytojus – net ir biografiškai nesusijusius su miestu. „A. Mickevičius, S. Daukantas, Maironis, Miglovara, Žemaitė, P. Višinskis, J. Biliūnas, J. Janonis, L. Gira, P. Cvirka, Salomėja Nėris – visas klasikos žvaigždynas, į kurį nežinia kaip ir kodėl patekęs L. Gira, turbūt likęs iš sovietmečio kaip gerokai „pasovietinta“ relikvija.

Miglovara irgi anaiptol ne pirmo ryškio rašto žmogus, bet bent jau jo sąsajos su Šiauliais nekelia klausimų. O iš pirmo žvilgsnio juk nė nepagalvotum, kad gatvėvardiškai Šiauliai tokie „literatūriški“, – savo tinklaraštyje miesto gatves apibūdino V. Butkus.

Per metus šiame mieste pavadinimus pakeičia viena dvi gatvės. Dažniausiai tai įvyksta taisant klaidas, kai gatvę į dvi atšakas padalija koks nors naujas pastatas. Taip ne per seniausiai Rėkyvos gatvė tapo Kreivąja, Geležinkelio gatvės, kurią į dvi dalis padalijo būtent geležinkelio pastatai, atkarpa tapo Vinkšnėnų.

„Mieste buvo ištisi rajonai be gatvių pavadinimų, per pastaruosius dvejus trejus metus masiškai suteikinėjome gatves sodų bendrijoms“, – prisiminė Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus teritorijų planavimo poskyrio vyriausioji specialistė Rima Mazuraitienė.

Pasak jos, vieną kitą gatvių pavadinimo variantą pasiūlo ir patys šiauliečiai.

Vilniuje dažniau bandoma gatves vadinti žymių, nusipelniusių žmonių vardais. „Visos Lietuvos įžymybės nori Vilniuje įsiamžinti. Kartais juokaujame, kad, norint įgyvendinti visus pageidavimus pavadinti gatves nusipelniusių žmonių vardais, tektų Vilnių pratęsti iki Klaipėdos“, – prisiminė miesto plėtros departamento atstovė R. Rudukienė.

Kartais geri norai virsta nesibaigiančiomis aistromis dėl nuopelnų svorio arba pernelyg skubotais sprendimais. Prieš kelerius metus šviesaus atminimo Vilniaus savivaldybės etninės kultūros centro vyriausiasis leidybos koordinatorius Antanas Rimvydas Čaplinskas, parašęs ne vieną knygą apie senąsias sostinės gatves, pastebėjo, kad labai skubama kurią nors gatvę pavadinti mirusio prezidento Algirdo Mykolo Brazausko vardu.

„Vilnius jau yra „užkaltas“ visuose galuose, nėra jokios laisvos gatvės. Pakeisti esamus gatvių pavadinimus nebėra nei finansinių, nei kitų galimybių.

Sovietmečiu jau buvome taip kiauliškai prisižaidę, kad iš visų Vilniaus gatvių tik trys turėjo kelių šimtų metų senumo istoriją atspindinčius pavadinimus. Tada buvo paprasta: mirė koks nusipelnęs saugumietis – na, reikia gatvės. Imdavo ir perkrikštydavo“, – tuo metu entuziastų įkarštį vėsino A. R. Čaplinskas.

Pirmojo po Nepriklausomybės atkūrimo išrinkto Lietuvos prezidento, kuris gyveno ir mirė Vilniuje, gatvės atsiradimas gatvių istorija besidomėjusiam specialistui atrodė logiškas, tačiau – gerai apsvarstytinas. Kitaip tai gali tapti ne pagerbimu, o pasijuokimu – kaip ir Šv. Brunono gatvė – net ne gatvė, o skersgatviukas. A. R. Čaplinskas prieš kelerius metus kalbėdamas su Alfa.lt prisiminė atvejį, kai prieš pat Popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą buvo suskubta jo vardu pavadinti aikštę priešais Šv. Petro ir Povilo bažnyčią: „Kumščiu į krūtinę mušėsi, kad atsiras nauja, graži aikštė. Davėme pavadinimą popiežiui dar gyvam esant, apsijuokėme, nes aikštės vis dar nėra. Dabar svarstoma – gal kitą vietą surasti, prie Aušros vartų? Bet ar tai būtų racionalu?“