Vilniaus užrašai

Grafitis
Grafitis
  © Karolis Kavolėlis / Alfa.lt

Dažnai, keliaujant po miestą, įvairūs grafičiai ar užrašai priverčia stabtelti ir susimąstyti. Štai mįslę su nuoroda į „Vilniaus pasakas“ užmena ant apleisto pastato miesto centre esantis užrašas „Kaip septyni merai vieno vaiduoklio nepriveikė“. Panašiai akis bado ir „Vilnius Full of Space“ užrašai įvairiose vilniečiams ir miesto svečiams nepritaikytose vietose. Gal, užuot nuolat uždažant šias tepliones, reikėtų daugiau dėmesio skirti plėtoti jomis paženklintas erdves?

Ir apskritai: „Kodėl patiltės turi būti pilkos?“ Juk jos gali suteikti miestui savitumo, žavesio ar priminti gero elgesio taisykles, pavyzdžiui: „Jūs rodot posūkius dėl manęs, ne dėl policijos, ir jūs nuostabūs“. Žinoma, pilkos patiltės pritraukia ir įvairiausių grafomanų ar žmonių, nelabai turinčių ką įdomaus ar prasmingo pasakyti. Tad kaipgi spręsti problemą dėl to, kas turėtų nuspalvinti patiltes ar kitas viešąsias erdves? Sprendimą pasufleruoja ganai ilgai Pilies gatvėje buvęs užrašas „Bepramis, nereikalingas užrašas. Uždažysiu, jei 20 piliečių pasipiktins“ ir nurodytas elektroninio pašo adresas. Paskutinį kartą eidamas Pilies gatve jo nemačiau, tad gal ir atsirado 20 pasipiktinusių vilniečių. Vis dėlto tą užrašą buvo galima gana ilgai išvysti. Galbūt jo autorius nesilaikė pažado arba tiesiog niekas nesiskundė.

Tad gal vis dėlto verta atiduoti tam tikrus Vilniaus rajonus ar architektūros objektus gatvės menininkams, kurie galėtų juos nuspalvinti ir suteikti miesto veidui unikalumo (Vokietijoje, pavyzdžiui, grafičių piešėjams atiduotos elektros transformatorinės). Tokius darbus būtų galima nufotografuoti ir publikuoti kokiame nors interneto puslapyje, kuriame vilniečiai galėtų pareikšti savo nuomonę, o miesto švara besirūpinantys asmenys prieš griebdamiesi baltų dažų kibiro pasidomėti, kokia ji. Žinoma, 20 skundų riba yra pernelyg maža, bet, jeigu 10 kartų daugiau žmonių džiaugiasi grafičiu ar šmaikščia žinia ant sienos, gal derėtų ją kuriam laikui palikti. Bent pusmečiui ar metams. Puslapyje būtų galima nurodyti ir Vilniaus savivaldybės sąskaitą, į kurią būtų galima perversti pinigus baltiems dažams. Tiesą sakant, tokia galimybe pats visai susiviliočiau. Manęs nežavi minėto šmaikštaus žadintuvo vietoje atsiradęs užrašas „philip glass – metamorphosis 1 (12:32)”. Kūrinį jau perklausiau ir būčiau nieko prieš, jei ši erdvė būtų vėl atlaisvinta naujiems grafičiams.

Aišku, tokios utopinės vizijos nepadės Vilniuje išvengti įvairių „tagerių“ ar grafomanų, bet juk ir dabartinė kova su teplionėmis nuo jų ilgam neapsaugo. O galbūt miestiečių įtraukimas į grafičių vertinimą priverstų jų piešėjus ieškoti originalių išraiškos formų ir kelti savo piešinių kokybę. Kas žino, gal kada ir Vilnius sulauks savo „Bansky“, o miesto gidai galės turistams pasiūlyti naują maršrutą, supažindinantį su Vilniaus gatvės menu.