„Rail Baltica“ geležinkeliu – į konkurencingą valstybę

Zigmantas Balčytis
Zigmantas Balčytis
  © Tomas Vinickas

Europos Komisijos sprendimu geležinkelis „Rail Baltica“ taps neatsiejama transporto koridoriaus „Baltica-Adriatica“ dalimi, nes ambicingam geležinkelio projektui „Adriatica“, kuris bus nutiestas nuo Gdansko ir Varšuvos iki Venecijos, iki Adrijos jūros, jau taip pat uždegta „žalia“ šviesa. Taip Lietuva taps tranzito valstybe, dalimi Europos geležinkelių tinklo.

„Rail Baltica“ ir „Adriatica“ reiškia, kad Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Čekija, Slovakija, Austrija, Italija bus sujungtos viena geležinkelio arterija, ir Lietuvai atsivers didžiulės galimybės gerinti susisiekimą su kitomis Europos valstybėmis ir stiprinti savo ekonomiką. Visoje atkarpoje nuo Varšuvos iki Venecijos bus 6-7 taškai, kuriuos pasiekęs, galėsi persėsti į kitą traukinį, vykti bet kuria norima kryptimi į kitas 3-4 valstybes. Štai kuo ypatingas šis projektas: didžiulės perspektyvos judėti, keliauti, pervežti krovinius.

„Rail Baltica“ – vienas iš projektų, leisiantis Lietuvai didinti, kaupti valstybės pajamas ir greičiau pakelti Lietuvos žmonių pragyvenimo lygį, užtikrinti didesnį nacionalinį saugumą.

Todėl geležinkelis „Rail Baltica“ Lietuvai yra vienas iš svarbiausių šimtmečio projektų, suteikiantis galimybę ne tik politiškai, bet ir ekonomiškai pakeisti savo statusą, strateginę situaciją: būti ne Europos pakraščiu, periferija, o tapti Europos transporto sistemos, tuo pačiu ir ekonomikos dalimi. Lygiai taip pat šis projektas yra faktinis ne tik Lietuvos, bet ir viso Rytų regiono įsijungimas į Europos geležinkelių ir į Vakarų valstybių ekonominę sistemą.

Jei pavyktų sklandžiai įgyvendinti šį projektą, manau, ir Rusijai būtų naudinga europinį geležinkelį pratęsti iki Sankt Peterburgo. Krovinių srautai per Baltijos valstybes tokiu atveju galėtų padidėti net keliskart.

Labai svarbu, kad europinė geležinkelio vėžė būtų nutiesta į Klaipėdos jūrų uostą. Tai dar labiau sustiprintų galimybę Lietuvai išnaudoti „Baltica-Adriatica“ geležinkelio arteriją. Ir tai yra realus sprendimas, nes praėjusiais metais Europos Komisija sutiko, kad būtų nutiesta jungtis tarp „Rail Baltica“ ir Klaipėdos jūrų uosto. Reikėtų sugrįžti prie galimybių studijos dėl giliavandenio uosto statybos, atliktos dar 2004 metais. Modifikavus šį projektą jis galėtų tapti komercinis: gal būt pavyktų pritraukti ne tik investicines Europos Sąjungos, bet ir kitų valstybių, pavyzdžiui, Kinijos, lėšas. Ir tai būtų dar vienas projektas, stiprinantis Lietuvos, jūrinės valstybės, padėtį globalioje jūrinėje rinkoje.

Žinoma, „Rail Baltica“ projekto įgyvendinimas priklauso ne tik nuo Lietuvos, bet ir nuo mūsų kaimynių – Latvijos, Estijos – požiūrio į šį projektą bei teikiamos Europos Sąjungos paramos šiam projektui. Iš viso „Rail Baltica“ projektui įgyvendinti reiktų daugiau kaip 3 milijardų eurų, iš kurių didžiąją dalį, iki 85 procentų, turėtų skirti Europos Sąjunga. Visa tai turi atsispindėti 2014-2020 metų Europos Sąjungos biudžete, dėl kurio valstybių vadovams iki šiol nepavyksta susitarti.

Europos Komisija yra iškėlusi užduotį (tai įrašyta ir į Europos Sąjungos „Baltąją knygą“), kad iki 2030 metų apie 30 procentų krovinių, o iki 2050 metų – net 50 procentų krovinių bus gabenama geležinkeliais. Tai reiškia, kad šiems tikslams įgyvendinti bus skirtos milžiniškos lėšos.

Todėl projektas „Rail Baltica“ įgauna ypatingą strateginę reikšmę Lietuvai ir visam regionui, ir, nežiūrint įvairių trukdžių, šį projektą būtina įgyvendinti kuo greičiau. Priešingu atveju, Lietuvos žmonės praras galimybę patogiu transportu pasiekti Europos valstybes, krovinių srautai pasuks į kitus regionus, o Lietuva praras ir pajamas, ir konkurencingumą, ir galimybę ateityje atsikovoti prarastas pozicijas krovinių gabenimo geležinkeliais ir jūriniu transportu rinkoje.