Moksleivių patyčios: mokomasi iš tėvų

Patyčios
Patyčios
© „Lietuvos žinios“

Elektroninės patyčios – kartu su „tradicinėmis“

Užtenka vieno negražaus komentaro, žeidžiančio laiško, juokingos nuotraukos, kad prasidėtų elektroninės patyčios. „Pastebėjau, jog elektroninių patyčių situacija dažnai susijusi su kitais sunkumais: pavyzdžiui, pavagiami vaiko slaptažodžiai ir klasiokams jo vardu yra rašinėjami žeidžiantys dalykai. Rašinėja prisijungimo duomenimis pasinaudojęs skriaudėjas, po to bendraklasiai atsisako ar nenori bendrauti su vaiku, jam net kartais nesuprantant, kas vyksta.

Arba paviešinama asmeninė informacija ir dėl to iš vaiko šaipomasi, sukuriamas netikras profilis ir skelbiama žeidžianti informacija apie vaiką, pasipila skaudinančių komentarų po nuotraukomis ir panašiai. Patyčios elektroninėje erdvėje gali vykti kartu su tradicinėmis, kai iš vaiko tyčiojamasi tiek mokykloje, tiek virtualiai“, – aiškino vienos iš netrukus prasidėsiančios „Veiksmo savaitės BE PATYČIŲ“ organizatorių „Vaikų linija“ psichologė Marina Mažionienė.

Apie elektronines patyčias vaikai prasitaria ir „Vaikų linijos“ konsultantams. Labiausiai jiems reikia išklausymo, supratimo ir padrąsinimo.

„Kalbant apie efektyvią prevenciją, ji įmanoma tik tuomet, kai įsitraukia vaikai, tėvai, mokyklos ir visuomenė“, – pastebėjo psichologė, neslepianti, kad čia labai svarbus ir suaugusiųjų požiūris.

Stabdyti elektronines patyčias ji pataria blokuojant įžeidžiamas žinutes ar laiškus, prašant tinklaraščio administratoriaus pašalinti tam tikrą įžeidžiančią informaciją, kreipiantis į karštąją „Draugiško interneto“ liniją, išsaugant įrodymus ir pasipasakojant suaugusiajam, kuriuo vaikas pasitiki.

„Dažnai akcentuojame svarbą ir toliau ieškoti pagalbos. Net jeigu nepavyko jos gauti iš karto, pavyzdžiui, mokytoja nepateisino lūkesčių, svarbu nenuleisti rankų ir ieškoti kitų galimybių“, – aiškino M. Mažionienė.

Nukenčia tūkstančiai vaikų

Prieš porą metų 25 Europos šalyse atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad Lietuvoje patyrusių patyčias internete mokinių procentas žemesnis už bendrą šalių vidurkį ir siekia 5 proc. Tačiau mūsų šalyje elektroniniame ir realiame gyvenime vykstančių patyčių paplitimo rodiklis, lyginant su kitų šalių rezultatais, yra vienas aukščiausių – 19 proc. Tai gali reikšti, kad tarp vaikų paplitusios įvairios patyčių formos, susijusios tarpusavyje.

„Tikrąjį elektroninių patyčių mastą suvokti sunku, kadangi neretai patyčios maskuojamos humoru, skriaudėjai, aiškindami savo poelgius, teisinasi, kad nenorėjo nieko blogo ar tiesiog pajuokavo. Vis dėlto svarbu suprasti, kad jei bent vienas žmogus lieka įskaudintas, tai jau tampa patyčiomis“, – paaiškino Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro psichologė, Olweus programos vyriausioji instruktorė Ieva Dulinskaitė.

Pernai lapkritį buvo apklausti 45 tūkst. moksleivių iš mažiausiai metus laiko Olweus patyčių prevencijos programoje dalyvaujančių 161 Lietuvos mokyklų. Paaiškėjo, kad elektronines patyčias patyrė 13 proc. – 5565 vaikai.

„Pastaruoju metu itin daug dėmesio skiriama patyčių prevencijai mokykloje, tačiau svarbu nepamiršti ir to, kad vaikai yra labai imlūs, nuostatas ir elgesio normas aktyviai perima iš tėvų bei viešosios erdvės. Todėl suaugusieji ne tik turi mokyti vaikus, kaip tinkamai elgtis, bet ir patys vadovautis šiomis nuostatomis. Vaikams labai svarbu turėti aiškias priimtino elgesio ribas, todėl svarbu, kokį pavyzdį rodome vaikui“, – sakė I. Dulinskaitė.

Vaikui svarbus socialinis priėmimas – signalas iš aplinkinių, kad jis elgiasi tinkamai. Todėl vaikų ir paauglių elgesiui daug įtakos turi aplinka, jie koreguoja savo elgesį, atsižvelgdami į kitų žmonių reakcijas.

Pastebima, kad kartais žmonės virtualioje erdvėje elgiasi ryžtingiau ir pasisako drąsiau, išsako tai, ko nepakartotų akis į akį, prisidengdami „teise išsakyti nuomonę“ ima įžeidinėti ir žeminti kitus. Pričiuptas įžeidinėtojas gėdos jausmą mažina teisindamasis – „aš nieko blogo nenorėjau, jis neturėjo įsižeisti“ arba „jis pats išprovokavo mane“, taip tarsi atsitraukdamas nuo suvokimo ir galvojimo apie savo elgesio pasekmes, žalą, kurią daro kitiems.

Elektroninės patyčios pavojingos, nes gali plisti itin greitai nepaisydamos nei laiko, nei vietos. Įžeidžiantys komentarai, nuotraukos net panorus juos pašalinti taip paprastai nedingsta iš interneto, todėl svarbiausias dalykas, ką galima padaryti – neprisidėti prie patyčių, neplatinti juodinančios, skaudinančios informacijos.

„Galiu papasakoti gerai pasibaigusią istoriją. Keli berniukai buvo sugalvoję pasityčioti iš nemėgstamo mokinio ne tik jį pravardžiuojant, bet ir visa tai nufilmavus platinti vaizdelį internete. Patyčias stebėjusi mergaitė laiku apie tai pasakė klasės auklėtojai, kuriai užteko sumanumo ne tik pirmiausia ištrinti iš filmavusio berniuko mobiliojo telefono originalų vaizdo įrašą, bet ir paaiškinti kitiems filmuką gavusiems moksleiviams, kodėl svarbu jo neplatinti, bet ir ištrinti iš savo telefonų. Tokiu būdu buvo užkirstas kelias šiai medžiagai plisti“, – vieną iš būdų, kaip galima stabdyti plintančias elektronines patyčias, paminėjo psichologė I. Dulinskaitė.

Apie patyčias praneša ne itin dažnai

Tėvų švietimas, žiniasklaidos savireguliacija, interneto turinio filtravimo programos, aktyvūs pranešinėtojai apie neteisėtą interneto turinį ar nusikaltimus virtualioje erdvėje – reikia daugybės priemonių ir pastangų, norint sustabdyti elektroninius įžeidinėjimus. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus patarėjas Egidijus Meilus Alfa.lt pasakojo, kad praktinio pobūdžio problemų kyla dėl vaikų interesų pažeidimų internete, viešai skleidžiant jiems kenkiančią informaciją, bet pokyčiai ne itin spartūs.

„Dažnai asmenys vengia pateikti konkretų skundą dėl konkrečios situacijos kompetetingoms institucijoms, o be skundo neįmanoma atlikti tyrimo. Paminėčiau, kad dėl patyčių elektroninėje erdvėje galima kreiptis į teisėsaugos institucijas, pavyzdžiui, dėl ikiteisiminio tyrimo pradėjimo pagal Baudžiamojo kodekso 155 straipsnį „Įžeidimas“, – aiškino E. Meilus, pridūręs, kad socialiniai tinklai taip pat turi savo kontrolės sistemas, jų administratoriams galima pranešti apie netinkamą turinį.

To socialinių tinklų nardytojai dažniausiai, pasak vaiko teisių apsaugos specialisto, nedaro dėl nežinojimo, kam pranešti, baimės sulaukti neigiamų pasekmių, nepasitikėjimo atsakingomis tarnybomis. Nors Lietuvvoje priemonių, kuriomis galima riboti neigiamos nepilnamečiams informacijos prieinamumą, pasirinkimas pakankamai platus, jomis naudojamasi ne per dažniausiai.

„Smurtas ir patyčios susiję su neigiamais išgyvenimais ir turi neigiamą įtaką asmeniui. Būtent dėl to Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga kiekvieną kartą, gavusi pranešimą apie galimą patyčių, smurto atvejį prieš vaiką, deda visas pastangas, kad tokie atvejai būtų išaiškinti. Tačiau vaikų apsauga internete turi rūpintis ne tik interneto paslaugų teikėjai, bet ir gavėjai – tėvai ir vaikai“, – sakė E. Meilus.