MRU profesorius Guogis: „Naujasis viešasis valdymas“ kaip pilietinė vertybė

Europos Sąjunga
Europos Sąjunga
  © SCANPIX
Alfa.lt reporteris
2013-01-16 15:29

Tačiau taip pat akivaizdu, kad ir pačių viešojo administravimo faktų bei pavyzdžių yra aprašoma ir vertinama per mažai. Ypač tai liečia teigiamus viešojo administravimo pavydžius Rytų Europos šalyse, kurios pasižymi perdėta savinieka ir savikritika savo visuomenių atžvilgiu. Tiesa, teigiami sociologinio, politologinio ar ekonominio pobūdžio faktai bei pavyzdžiai Rytų Europoje dažnai taip pat nutylimi (be aiškios motyvacijos, kodėl tai yra daroma).

Per visą XX amžiaus istoriją, kai formavosi viešojo administravimo mokslas, jame susikūrė tik trys teorinės paradigmos (modeliai), t. y. nuo seniausių laikų egzistuojantis tradicinis hierarchinis modelis, Naujoji viešoji vadyba („New Public Management“) ir Naujasis viešasis valdymas („New Governance“). Jeigu pirmieji du modeliai pasižymėjo kaip savo teoriniais principais, taip ir konkrečiais įgyvendinimo metodais, tai Naujasis viešasis valdymas turi labai patrauklius teorinius principus, bet aiškiai stokoja konkrečių įgyvendinimo metodų. Tradicinis hierarchinis modelis yra „senas kaip pasaulis“ ir be savo hierarchinio reglamentavimo pagal administravimo funkcijas jis nieko naujo pasiūlyti negali. Tačiau visada egzistuos tam tikros administravimo struktūros, kaip, pvz. jėgos struktūros, kurioms be šio modelio įgyvendinimo tiesiog nepasiseks išgyventi. Taip pat pasaulyje egzistuoja šalys, kurios yra labiau linkusios laikytis tradicinio hierarchinio modelio visose administravimo srityse, kaip, pvz. Prancūzija, kuri į įvairias viešojo administravimo naujoves, pvz., anglo-saksiškąją Naująją viešąją vadybą, žiūri su nepasitikėjimu.

20-o amžiaus pabaigoje, pasaulinio neo-liberalizmo puolimo pasekoje, išryškėjo aiškūs tradicinio hierarchinio ir Naujosios viešosios vadybos modelių įgyvendinimo trūkumai. Jeigu tradicinis hierarchinis modelis su savo administracinės teisės hiperbolizavimo tendencijomis pradėjo trukdyti efektyvesniam Europos Sąjungos tikslų įgyvendinimui, tai jam priešpastatoma Naujoji viešoji vadyba suabsoliutino ekonomizacinį kiekybinių rezultatų vertinimo požiūrį ir per 2008-2010 metų ekonominę krizę Vakaruose, kuri daugelyje šalių tebesitęsia ir šiandien, priėjo aklavietę, ne tik įgyvendinant socialines inovacijas, bet ir siekiant ekonominio efektyvumo. Vis daugiau analitikų pasaulyje pripažįsta, kad Naujoji viešoji vadyba „išsieikvojo“ ir nebeturi perspektyvų ateityje. Ką ji per savo trisdešimties metų istoriją sukūrė, tai yra „ekonominio žmogaus“ raiška, kuri visą veiklą redukuoja iki klientų kaip vartotojų poreikių tenkinimo, o tokios veiklos efektyvumą matuoja aiškiai apibrėžtais kiekybiniais rodikliais. Bet ar gali ji išmatuoti „socialinį efektyvumą“ ne tik siaurąja paslaugų teikimo prasme, bet ir plačiąja „socialinės atsakomybės“, „įgalinimo“, „socialinės kokybės“ ar „socialinio teisingumo“ prasme? Ar galima kiekybiškai išmatuoti socialinių reformų pasisekimo mastą, kai klientų atžvilgiu yra svarbus ne tik paslaugų ekonomiškumas ir efektyvumas, kurie vertinami pagal kaštų ir rezultatų santykį, bet ir veiksmingumas - kaip „tikslų pasiekimo“ laipsnis?

Akivaizdu, kad socialiniai tikslai pagal Naująją viešąją vadybą yra nustumti į trečiaeilę ar ketvirtaeilę padėtį. Todėl Naująją viešąją vadybą galima vertinti kaip pro-liberalų dešiniųjų politikų ir administratorių projektą, kuris, įgyvendinant privataus sektoriaus metodus viešajame administravime, siekė ne tik viešojo sektoriaus suefektyvinimo, bet ir tiesiogiai grasino jam viešųjų paslaugų privatizavimu. Todėl Naujoji viešoji vadyba yra labiausiai „kapitalistinis“ administravimo modelis, kuris sugebėjo pilnai atsiskleisti individualizuotose anglo-saksiškose šalyse globalizacijos sąlygomis. Šias šalis socialiniu požiūriu galima apibūdinti kaip tokias šalis, kurios pirmiausia susikuria dideles socialines problemas, o po to bendruomenės ir atskirų asmenų pastangų dėka bando jas spręsti. Tada faktiškai tenka kovoti su pasekmėmis, o ne su priežastimis. Bendruomenės ir atskirų asmenų įtraukimas į pilietinę ar socialinės globos veiklą yra sveikintinas dalykas, tačiau ar reikėtų tokios privačios iniciatyvos mastų, jeigu šios šalys nebūtų ištisai “taranavusios“ viešojo sektoriaus, valstybės ar savivaldybių teikiamų paslaugų? Amžina anglo-saksiškų šalių individualizuota kova su valstybe ir privačių elementų skatinimas ne tik kad susilpnino šias šalis socialiniu požiūriu, bet galiausiai nebeduoda ir ekonominių rezultatų, nors į juos visada buvo apeliuojama. Dažnai nusikalstama bankininkų ir kitų verslo atstovų bei juos „aptarnaujančių“ žurnalistų ir viešojo sektoriaus atstovų veikla demoralizuojančiai veikia gyventojų nuotaikas amoralaus post-emocionalizmo ir post-modernizmo akivaizdoje. Formuojasi radikalaus globalizmo atmosfera, kurioje nebelieka vietos politiniam, tautiniam, religiniam ir lytiniam identitetui. Radikalus globalizmas, kovodamas su šiais identitetais arba ignoruodamas juos, siekia palengvinti sąlygas manipuliacijai masėmis. Todėl realiai gyventojų sąmoningumas ir pilietinis aktyvumas kliudo tokios kapitalistinės sistemos sergėtojams. Bendruomenės, profsąjungos, nevyriausybinės organizacijos tokiai sistemai reikalingos tik formaliai, kad būtų galima užtikrinti savo valdžios ir savo interesų legitimaciją. Per pastaruosius 30 metų, kai pasaulyje įsigalėjo neo-liberali visuomeninė santvarka, aiškiai atsiliekama nuo 1950-1970-ųjų metų Vakarų gerovės valstybių, kurios išgyveno savo “aukso amžių” pirmiausia socialiniu požiūriu. Kyla natūralus klausimas, ar gali pasaulis šiandien grįžti prie Gerovės valstybių “aukso amžiaus” vertybių, jeigu neo-liberalus modelis nebepasiteisina? O gal, atsispiriant į praeitį, įmanoma sukurti naujo tipo administravimo modelį, kuris socialiniu požiūriu “timptelėtų” visuomenę pirmyn? Todėl pastarojo dešimtmečio “Naujojo viešojo valdymo” (New Governance) modelio atsiradimas politinėje pasaulio dienotvarkėje teikia vilčių. “Naujasis viešasis valdymas” kiek kitur negu Naujoji viešoji vadyba sudėlioja akcentus – o būtent akcentuoja skaidrumą, atvirumą, pilietiškumą, pliuralizmą, demokratiją, korupcijos nebuvimą ir aktyvią nevyriausybinių organizacijų veiklą. Bendruomenės aktyvumas “Naujajam viešajam valdymui” yra prioritetas. Svarbiausias jos uždavinys yra “įgalinimas”. Kaip pasiekti, kad ne tik atskirų struktūrų vadybininkai, kaip tai buvo vadovaujantis Naująja viešąja vadyba, o patys bendruomenės nariai spręstų savo likimą? Čia kalba eina apie realią, o ne formalią savivaldą, apie realius “piliečių įgalinimo” kelius. “Įgalinimo” filosofija yra tas Naujojo viešojo valdymo kertinis elementas, apie kurį sukasi visi kiti metodai ir visos kitos vertybės. Išvystytose Vakarų visuomenėse piliečių “įgalinimo” pavyzdžių visais laikais buvo daugiau, negu besivystančiose šalyse. Ne išimtis ir Rytų Europa. Prieš du dešimtmečius tik pasirinkus vakarietiškąjį vystymosi kelią, čia sunyko pilietiškumo dvasia. Po labai reikšmingų 1989-1990 metų revoliucijų Rytų Europoje atėjo pilietinio neveiklumo, o kartais ir depresijos bei desperacijos metai. Daugybė Vakarų pilietinio skatinimo iniciatyvų (kaip pvz. filantropo G. Soroso veikla) dažnai tik dirbtinai “skatino” socialinėje traumoje atsidūrusias Rytų Europos visuomenes. Lietuva tarp šių Rytų Europos šalių ilgą laiką išsiskyrė ypatingu “pilietiniu letargu”. Todėl bet kokie pilietinės visuomenės aktyvumo proveržiai pastaraisiais metais tiek Rytų Europoje, tiek Lietuvoje verti didžiausio dėmesio tam, kad rastume tokius politikos formavimo ir įgyvendinimo spendimus, kurie galėtų padėti tiek ištisoms bendruomenėms, tiek ir atskiriems jos nariams. Daug kas priklauso ir nuo mūsų, žiniasklaidoje bei moksle dirbančiųjų pastangų. Kodėl šiandien, praėjus daugiau nei 20 nepriklausomybės ir kitokios – „pažangesnės“ demokratinės sistemos metų Lietuvos viešojoje erdvėje apie sėkmingą ir labai reikalingą nevyriausybinių organizacijų veiklą informacijos faktiškai neįmanoma surasti? Studentai, rašydami baigiamuosius darbus apie nevyriausybines organizacijas Lietuvoje, šiandien neturi rimtų informacijos šaltinių – jie remiasi tik menkomis informacijos nuotrupomis arba savo ribotomis apklausomis. Kodėl mes vis dar taip mažai žinome apie tokius bendruomenių aktyvumo pavyzdžius Lietuvoje, kaip kova prieš daniško kapitalo valdomus kiaulių auginimo kompleksus Šiaurės Lietuvoje ar Vilniaus Balsių bendruomenės veiklą (faktiškai žinoma tik jos veikla pasiekiant modernios Balsių gimnazijos statybos)? Negi Lietuvoje neužtenka pilietinės visuomenės „gerosios praktikos“ pavyzdžių?