Gražina Baikštytė: jei Tuminas ryžtųsi statyti filmą, norėčiau jame vaidinti

Aktorė, žurnalistė Gražina Baikštytė (Viktorijos Vaišvilaitės-Sirutienės nuotr.)
Aktorė, žurnalistė Gražina Baikštytė (Viktorijos Vaišvilaitės-Sirutienės nuotr.)
  © Archyvas

„Na, nemanau galinti vadintis rašytoja vien todėl, kad parašiau knygą... Tiksliau, esu knygos „Rimo Tumino sodas“ autorė. Rašau jau senokai, bet visada vargdavau, kai reikėdavo parašyti trumpą interviu ar straipsnį glaustai. Man patinka pašnekovą pakalbinti iš esmės, nuodugniai. Ir pati nemėgstu duoti trumpų interviu: klausimas – atsakymas, ypač telefonu, kaip dabar tapo madinga. Tas „vaikščiojimas paviršiukais“ nieko gero neduoda – apie žmogų praktiškai nieko nesužinai. Todėl ir nutariau rašyti knygą“, – motyvus, paskatinusius įsibrauti į legendinio savo kolegos Rimo Tumino erdvę, dėstė Gražina.

Kodėl pradėjote nuo knygos apie R. Tuminą. Ar buvo lengva pasiryžti? Kokią turėjote viziją ir tikslą?

Kodėl apie R.Tuminą? Man jis įdomus ir kaip režisierius, ir kaip asmenybė. Visus atsakymus skaitytojas ras knygoje. Tegul šis visų „kortų neatskleidimas“ bus akstinu patiems paimti knygą į rankas... Pasiryžti nebuvo sunku, kai aiškiai žinai, ko nori. Pradėjau nuo to, kad šią savo įžūlią idėją išdėsčiau pačiam Rimui. Pagrindinė mintis buvo – per kitų jam artimų žmonių ir jo teatrinių bendražygių kiek Lietuvoje, tiek ir Maskvoje, nuomones atskleisti R.Tumino asmenybę. Jį „užkabino“, kad galėsiu važinėti į Maskvą ir kalbinti Rusijos teatro „žvaigždes“, ko dar nėra daręs nė vienas rašantis apie jį čia Lietuvoje.

Gavusi R.Tumino pritarimą, tiesiai nubėgau į leidyklą „Tyto alba“ ir savo viziją išdėsčiau direktorei Lolitai Varanavičienei. Mano idėja ją sudomino ir tai buvo svarbiausia! Beliko tik knygą parašyti. Kaip juokauja kinematografininkai, scenarijus jau yra, belieka tik filmą nufilmuoti.

Jūsų knygoje – R. Tuminą supantys žmonės, paties režisieriaus prisiminimai, mintys apie teatrą ir gyvenimo vertybes. Tai ir yra „R. Tumino sodas“? Kas jame, jūsų manymu, užaugo?

Viliuosi, kad skaitantys knygas žmonės, supranta metaforas... Rimo Tumino sodas – plati sąvoka. Pradedant nuo to, kad jis ir pats, besikraustydamas su šeima vis į naują vietą, su tėvu sodindavo sodą, kurį reikdavo palikti, keliantis į naują vietą, nesulaukus vaisių. O kitoje vietoje vėl sodindavo naują, bet ir vėl jį tekdavo palikti. „Taip niekada ir neišsipildė mano svajonė – sulaukti, kol jis suaugtų...“ – apgailestavo Rimas.

R.Tuminui teatras yra kaip sodas. Pasodino savo sodą – Mažąjį teatrą, kuriame užaugo „Vyšnių sodas“ ir kurį atvažiuoja vis prižiūrėti, apgenėti jo šakas, bepuoselėdamas jau kitą – Vachtangovo teatro sodą.

Ar jums patinka R. Tumino spektakliai? Kokie jie?

Kaip besižavėčiau kitų režisierių spektakliais ir jokiu būdu nenorėdama jų nuvertinti, tačiau drįstu teigti, kad R.Tumino spektakliai man yra artimiausi. Gal todėl, kad esu kino žmogus, mane žavi jo spektaklių kinematografiškumas, kur scenos „sudėliotos“ kino montažo principu, „išplaukiančios“ viena iš kitos.

O ką jau kalbėti, kai dar „sužaidžia“ perdėm kinematografiška Fausto Latėno muzika ir subtili Adomo Jacovskio scenografija... Pripažinkime, ne taip dažnai pasitaikantis reiškinys – taip talentingai ir darniai „susigrojusi“ trijulė.

Ir pats Rimas kinu pradėjo domėtis dar paauglystėje, pradėjęs dirbti ne kuo kitu, o kino mechaniku, kaimo žmonėms rodymas filmus kokioje nors daržinėje, o vėliau ir pats kartais save tapatindamas su kokiu nors filmo personažu. Beje, gali taip atsitikti, kad vieną dieną mes eisime žiūrėti R. Tumino filmo! Kaip pats pripažįsta, gal jau per vėlu būtų debiutuoti kine, bet tas noras vis grįžta ir grįžta.

R. Tuminas – jūsų jaunystės draugas. Kur susitikote? Kokie prisiminimai, atsiminimai jus sieja? Ar galite papasakoti atsitikimą, kuris netilpo, nedrįsote įdėti į knygą?

Su Rimu susitikome Maskvoje. Tuo pat metu ten mokėmės: jis – teatro meno institute „GITIS“, o aš – Kinematografijos „VGIK“. Dabar net neatmenu mūsų pirmojo susitikimo, bet Rimas ateidavo i mūsų kino Meką. Net etiudus bandė filmuoti. Aš rašiau Tatjanos laišką Oneginui, filmavo mano būsimas vyras operatorius Algimantas Mikutėnas, o Rimas režisavo. Maskvoje ne itin daug bendraudavome, bet jau Vilniuje niekada nepraleisdavau Rimo spektaklių.

Knygoje nėra mano asmeninių prisiminimų apie Rimą, tad ir nėra tokių, kurie netilpo ar nedrįsau aprašyti. O tai jau būtų kitokia knyga. Ir tų kažkokių ypatingų ar pikantiškų atsitikimų nelabai būta, kas paprastai taip rūpi internetiniams skaitytojams. Nesu mėgėja skanauti tokiais dalykais.

Kalbinote R.Tumino draugus, kolegas, žmoną. Ar jų prisiminimai cenzūruoti? Ar nebuvo baugu vieną su kitu supykdyti?

Visi kalbėjo tai, ką patys norėjo pasakyti apie Rimą. O ko nenorėjo sakyti, to ir nesakė, todėl cenzūruoti neteko. Nė minties nebuvo ką nors supykdyti. Viena, žmonės kalbėjo ne vieni apie kitus, o apie Rimą. Tad jei ir gali supykti ant ko nors, tai tik pats Rimas. Antra, pasikartosiu – rašydama stengiuosi nesikišti į intymiąją sferą ir juolab, mėgautis tuo. Man tai nėra įdomu.

Pats Rimas sako, kad jis yra nevykėlis, iš kurio padarė stabą. Ar lengva buvo kalbėtis su stabu? Gal jis vis dėlto pernelyg save plaka?

Nesikalbėjau su stabu! Kalbėjausi su labai talentingu, gal net genialiu režisieriumi, neeiline asmenybe, charizmatišku žmogumi, kuris moka labai įdomiai pasakoti ir turi puikų humoro jausmą, kas yra vienas svarbiausių žmogaus savybių bent jau man). Pagaliau, kalbėjausi su savo jaunystės draugu, o nes su stabu!

Rimas Tuminas įvertintas Rusijos prezidentų V. Putino ir D. Medvedevo, dievinamas teatro visuomenės, J. Vachtangovo teatro darbuotojų. Ar nepajutote ten lankydamasi netikrumo, dirbtinumo, pataikavimo R. Tuminui?

Man yra žinomas tas režisierių, aktorių ar kitų sričių menininkų kultas Rusijoje – begalinis garbinimas, bet kad taip ten būtų dievinamas mūsų Rimas Tuminas, net ir man buvo netikėta! Nemanau, kad tiek daug žmonių vienu metu sugalvojo nei iš šio, nei iš to pataikauti R.Tuminui... Maskvoje teatrinė visuomenė yra labai išprususi ir neliaupsina bet ko šiaip sau.

R. Tuminui pradėjus vadovauti J. Vachtangovo teatrui, buvo visko. Tuomet jam lengva nebuvo... Bet palaikančių jį buvo daugiau. Ir turbūt, vėl gi, ne be reikalo. Jis pakėlė aktoriams algas 3–4 kartus, užėmė jau „nurašytus“ aktorius spektakliuose! Argi po to kas nors gali apie jį kalbėti blogai? O kas nenorėjo kalbėti apskritai, tų ir nekalbinau.

Kaip jums patiko R. Tumino darbo aplinka, jo darbo kabinetas? Kur kalbėjotės, darėte interviu? Pasijautėte kaip Lietuvos salelėje? Ten renkasi Maskvos lietuviai, ten randa užuovėją?

Knygoje šiek tiek aprašiau R. Tumino darbo kabinetą ir net esu jį pafotografavusi. Aš ten jaučiausi komfortiškai, kaip namie, nors mano namai ir nėra tokie prabangūs. Po Rimo darbo dienos dažniausiai ten ir likdavome kalbėtis. Žinoma, norėdami pakeisti aplinką, kartais išeidavome į Arbatą prisėsti kokioje nors kavinukėje arba važiuodavome susitikti su Rimo draugais, kuriuos irgi kalbindavau knygai.

J. Vachtangovo teatras tikrai nėra jokia Lietuvos salelė, kur renkasi lietuviai. Teko matyti vieną kitą lietuvį, atėjusį pažiūrėti R. Tumino spektaklio, bet kiek jų ten būna, galėtų pasakyti tik pats Rimas. Užtenka to, kad toks prestižinis teatras, kokiu tapo J. Vachtangovo teatras, atėjus R.Tuminui, laikosi ant trijų lietuviškų „banginių“: R. Tumino, F. Latėno ir A. Jacovskio!

Ar aplankėte Maskvoje su savo studijomis susijusias vietas? Ar smarkiai pasikeitusi Maskva? Jūs daug keliaujate. Ką jaučiate: tai – vienas iš pasaulio centų ar miestas be širdies, netikintis niekieno ašaromis?

Kai vykdavau į Maskvą knygos reikalais, tai visą laiką skirdavau tik tam ir daugiau niekur kitur nesiblaškydavau. Maskva – milžiniškas megapolis! Visi ten labai užsiėmę, be to, dideli atstumai. Paprastai ne aš, o draugai mane lankydavo, nueidavome pažiūrėti Rimo spektaklių.

Kai prieš kelis metus buvau „VGIK“ kino festivalio žiuri komisijos narė, tuomet visas dienas leisdavau institute. Keistai jaučiausi, vaikščiodama tais pačiais koridoriais. Buvo nostalgiškai graudu... Kaip tik tuo metu prie auditorijos, kurioje mokiausi, buvo atidengta paminklinė lenta mūsų kurso vadovo – iškilaus režisieriaus ir aktoriaus Sergėjaus Bondarčiuko garbei, kur susirinko didžioji mūsų kurso dalis. Net mano geriausia studijų laikų draugė aktorė Natalija Andreičenko buvo atvykusi. Visi esame pasikeitę – vieni į gerą, kiti, deja, atvirkščiai. Ir „VGIK“ koridoriai ne be tie, ir Maskva ne be ta...

Padidėjo atskirtis tarp prabangos ir skurdo. Miesto centre visur spindesys ir prabanga, o nuvykus kiek toliau, atrodo, jog patekai vėl į sovietmetį. Labiausiai glumina tos nerealiai kosminės kainos! Maskva – vienas brangiausių pasaulio miestų. Bet visgi, tai – ne Europa.

Ko gero, buvote ne vienoje R. Tumino repeticijoje. Jūs – aktorė. Norėtumėte, galėtumėte dirbti su R. Tuminu? Kaip jums jo „paukščių kalba“, kuria jis bendrauja su aktoriais?

Jei Rimas visgi, ryžtųsi filmuoti filmą, be abejo labai norėtųsi jame vaidinti! Esu kino aktorė, todėl apie darbą su R.Tuminu teatre kalbėti negaliu.

Kas dėl jo taip vadinamos „paukščių kalbos“ jokių problemų nematau. Puikiausiai ją suprantu. Gal dėl to, kad pačiai yra tekę susidurti su panašiu reiškiniu, kai filmavausi garsaus ir neabejotinai genialaus teatro ir kino režisieriaus Anatolijaus Efroso filme „Ketvirtadienį ir daugiau niekada“. Filme vaidino daug puikių aktorių: I. Smoktunovskis, V. Glagoleva, O.Dalis, kuris vaidino mano vyrą.

Filmavimai vyko Puščino draustinyje, ant Okos upės kranto. Mes nuo pat ryto, apsirengę personažų kostiumais, eidavome vaikščioti po draustinį ir kada režisierius pajausdavo, kad esame jau „subrendę“, tada ir prasidėdavo filmavimai. Su mumis aktoriais A. Efrosas būtent ir kalbėdavo ta savąja „paukščių kalba“, susidedančia vien tik iš jaustukų ir ištiktukų. Buvo labai įdomu, ir mes viską suprasdavome! O R.Tuminas save laiko A. Efroso mokiniu, gal todėl man lengva suprasti Rimą, kadangi besifilmuodama ir pati esu praėjusi šiokią tokią A. Efroso mokyklą.

Rimas juokauja, kad dažnai pasikalba su kosmosu, su angelais. Ar nebuvo sudėtinga su juo kalbėtis?

Nereikia jo žodžių priimti taip tiesmukai, kad vargšas Tuminas jau kalbasi su dievais ir angelais! Jis kviečia pakelti akis į dangų, į saulę nuo tos horizontalios plotmės, kurioje žmonės mato tik šiukšles, spjūvius, nuorūkas ir besivoliojančius keiksmažodžius. Kviečia pamatyti danguje ne tik skrendantį lėktuvą, bet atrasti kokioje žvaigždėje savo istoriją, atrasti ryšį su Visata.

Rimo mama tikėjo Kosmosu, Proto galia, kurią prilygino Dievui ir kalbėdavo su tuo Kosmosu – aukščiausiuoju Protu. Ji visada tai kartodavo Rimui, kol jis pradėjo suvokti, jog už dangaus mėlynės yra žalsva spalva, paskui – juoda, kurios spektras begalinis. „Ten mūsų likimai sudėti... Ten mes ir grįšime, į tą tamsą, ir mums atrodys, kad ten labai šviesu...“ Argi tai neaišku? Man su Rimu visada įdomu kalbėtis, net jei jis ir fantazuoja. Bet jis tai daro talentingai!

R. Tuminą palikote toliau darbuotis Maskvoje, o kokie jūsų pačios planai Gyvatės metais? Ar gyvenate neplanuodama?

Esu mėgstantis planuoti žmogus. Kitas dalykas, ne visada visos aplinkybės priklauso nuo tavęs, ir gyvenimas kartais pameta visai kitą scenarijų. Tai gi, turiu planų ir Gyvatės metams ir dėsiu visas pastangas, kad juos įgyvendinčiau. Esu susitaikiusi su tuo, kad niekas gyvenime lengvai nesidaro. Galiu pasakyti tik tiek, kad ir vėl ruošiuosi rašyti knygą. O apie ką ir kas šį kartą bus mano knygos herojus, dar nenorėčiau atskleisti.

 

Gražina Baikštytė: jei Tuminas ryžtųsi statyti filmą, norėčiau jame vaidinti

Aktorė, žurnalistė Gražina Baikštytė (Viktorijos Vaišvilaitės-Sirutienės nuotr.)
+4