Donalda Meiželytė apie generolės pareigas, konkurentus ir norą laimėti

Po ketverių metų pertraukos į sceną sugrįžo Donalda Meiželytė
Po ketverių metų pertraukos į sceną sugrįžo Donalda Meiželytė
  © Algimantas Barzdžius

Kaip sekasi su „Chorų karais“?

Labai džiaugiuosi savo choru, būti generolu nėra lengva, nes reikia su jaunimu (chore yra nuo 17 iki 23 metų jaunimo) bendrauti, reikia su jais psichologiškai dirbti. Sunkiausia buvo paaiškinti tikslą. Televizijos projektai ateina ir praeina. Tai yra šventė, pasirodymas bei puiki galimybė žmogui save išreikšti, parodyti savo talentą. Pagrindinis tikslas yra suburti kolektyvą, kuris atstovautų kraštą, dalyvautų visose miestų šventėse.

Jeigu nesuteikčiau jaunam žmogui, kuris gyvena mažesniame mieste, galimybę pasirodyti ir save išreikšti, tai tada paskutinė kiaulė būčiau. Pasiryžau ir kiekvieną savaitgalį važinėju į Tauragę. Net gruodį važinėdama po renginius ir koncertuodama sakiau, tegul Braškinis choras būna jūsų choru.

Ar jau subūrėte gausią palaikymo komandą?

Privalo palaikymo komanda būti rajonų gyventojai, nes tai yra mūsų kraštas. Taip pat tie, kurie yra kilę iš šio krašto, nors gyvena kažkur kitur. Konkursai yra žaidimo forma, kad būtų įdomu žiūrėti, o chorams būtų suteikta motyvacija pasirengti geriau, pasirodyti.

Ar piniginis prizas yra gera motyvacija stengtis?

Piniginis prizas yra stipri motyvacija. Laimėtas choras prizą perduoda savo pasirinktai organizacijai. Mes pasirinkome, kad tai bus dveji vaikų namai: Tauragės ir Viešvilės. Tai būtų ženklios sumos jiems: ar atnaujinti, parenovuoti, ar išleisti pinigus vaikų švietimui.

Kuo motyvuojate savo choristus?

Jų motyvuoti net nereikia, nes jie labai disciplinuoti. Jie žino, ko yra atėję. Net į atranką atėjo 54 žmonės, bet jie visi buvo motyvuoti. Atmetus visus vaikus ar paaugles, kurios atėjo pasirodyti, atėjo tie, kurie žino, kur eina, ir kad tai bus sunku, atims daug laiko, kad teks sunkiai dirbti ir repetuoti.

Ar nėra tarpusavyje jokių kivirčų ir viskas vyksta kaip sviestu patepta?

Kivirčų būna. Aš esu generolas, tai – tarsi menama etiketė, o pagrindinį darbą atlieka choro vadovas Kornelijus Pukinskis. Gal viltis ir durnių motiną, bet tikimės po dviejų laidų neiškristi. Mes ruošiame kūrinius. Vienas iš jų yra labai sudėtingas: keturi moteriški balsai, du vyriški ir žinote, kai sekundos ir kvartos pradeda maišytis, tai Kornelijus sakė, kad kartais ir šūkteli ant choristų. Bet tai yra labai gerai, nes jie mokosi ir gauna labai daug: jie gauna didžiulę patirtį, juk prasidės ir tiesioginės transliacijos, o tai gera patirtis tolimesniam gyvenimui.

Kaip vertinate savo oponentus?

Mene ir kūryboje oponuoti neįmanoma. Tai yra ne politika. Kiekvienas kūrėjas ar atlikėjas yra savitas ir savaip įdomus. Jei tau nepatinka vienas ar kitas muzikinis stilius, tai nereiškia, kad jis nepatinka ir kitiems. Aš niekada nebuvau prieš populiariąją kultūrą ir nesu sakiusi, kad tai kažkas prasto. Genialumas yra paprastume. Negaliu sakyti, kad „Šarkos“ yra blogesnės už Anatolijų ar Genytę. Visi esame skirtingi, o tuo ir įdomus gyvenimas, kad esme nevienodi. Nėra vienodų medžių šiame mūsų miške. Man jie nėra oponentai, gerbiu kiekvieną dirbantį žmogų.