Lietuviškas Zodiakas – civilizuotumo įrodymas?

Dangus.
Dangus.
© 123rf.com

Tik išsivysčiusios tautos, pasiekusios aukštą pažinimo lygį, turinčios observatorijų, stebėjimo patirties ir sukaupusios astronominių žinių, gali pasigirti savu Zodiaku. Manyta, kad lietuviai tokio neturi. Tačiau ant senovinio pagoniško indo rasti dvylika piešinių yra įrodymas ir teorinės, tautosakoje aptiktos, medžiagos patvirtinimas, kad lietuviai turėjo Zodiako kalendorių. Koks jis ir kuo skiriasi nuo mums įprasto vakarietiško?

Praėjusių metų pabaigoje etnokosmologas Jonas Vaiškūnas Vilniaus planetariume pristatė knygą „Skaitant dangaus ženklus: lietuviško Zodiako pėdsakais“ (leidykla „Dominicus Lituanus“). Joje autorius, remdamasis daugiausia istoriniais šaltiniais ir lietuvių tautosaka, įrodinėja esą lietuviai turėjo savo Zodiaką. Dabar atsirado ir daiktinis to įrodymas – pagoniškas apeiginis kaušas. Jis rastas Baltarusijos teritorijoje, Gardino miesto bažnyčios rūsyje po Antrojo Pasaulinio karo.

Jei ne šis radinys, ir toliau būtume spėlioję, kokie tie Zodiako ženklai buvo, kaip vaizduoti ir ką reiškė? – teiraujuosi etnokosmologo J. Vaiškūno.

Iš tautosakinės medžiagos numanyti lietuvių Zodiako ženklai – visi rasti ant unikalaus pagoniško kaušo. Tik dėl jo galime kalbėti apie rekonstruotą ženklų sistemą, kuri dabar tiek į mūsų fragmentiškas mitologijos, tiek ir visos tradicinės kultūros žinias leidžia pažvelgti iš ciklinės kalendorinės struktūros požiūrio taško. Lietuviškas Zodiakas gali būti rimtu įrankiu, leisiančiu geriau suvokti ir galbūt net perprasti baltų kosmologijos infrastruktūrą.

Kiek ženklų sudarė lietuvišką Zodiaką?

Dvylika. Labai svarbu toliau aiškintis, kaip tie 12 lietuviško Zodiako ženklų yra susiję vienas su kitu, suvokti jų tarpusavio prasminį ryšį, išsiaiškinti eiliškumo prasmę. Taigi tyrinėjimas tęsiasi. Jau dabar galima sakyti, kad tarp šių ženklų yra neabejotinas prasminis, siužetinis ryšys.

reklama

Kiekvienas ant kaušo pavaizduotas ženklas yra ornamentiškai įrėmintas. Daugumoje jų yra pavaizduota Saulė. Tik pirmuose trijuose ženkluose jos nėra. O Dvynių ženkle, kuris vaizduojamas kaip du tarpusavyje kovojantys kariai, šviečia net dvi saulės. Tarytum sakoma, kad iš pradžių Saulės nebuvo, ji atsirado tik po kovos.

Zodiako rate po vienas su kitu kovojančių Dvynių atsiranda paukščiai, elnias, ietininkas, ožys. O ratas baigiasi žirgu. Įdomu yra tai, kad lietuvių tradicijoje, kaip teigia ir garsus mūsų mitologas Julius Greimas, kalendorinių metų pabaiga ir naujųjų pradžia siejama su žirgu – kumeliuku. Pasak jo, Lietuvoje sausio mėnesį švęsta Krikštais arba Kumeliuko krikštynomis vadinta šventė. Ji žymėjo kalendorinių metų pradžią pagal Mėnulio kalendorių. Kaip žinome, Rytų tradicijose Saulei įėjus į Vandenio ženklą ir stojus jaunam Mėnuliui kaip tik ir pradedami naujieji metai.

Apie kokį laikotarpį kalbame? Kada maždaug sukurtas lietuviškas Zodiakas?

Labai įdomu būtų tai sužinoti. Paveikslėliai ant rasto indo buvo datuoti pagal piešinių meninį stilių. Baltarusių menotyrininkė Iryna Panšyna vėlyvesnius krikščioniškus polichrominius kaušo piešinius priskyrė septynioliktam amžiui. O nuskutus polichrominius ir pasirodžius pirminiams – ant medinio kaušo paviršiaus išdegintiems piešiniams – šie priskirti šešioliktam amžiui.

Ką dar atskleidžia buvusioje LDK teritorijoje rastas indas?

Neabejotina, kad jis naudotas pagoniškose apeigose. Pamažu įsigalint krikščionybei, pagoniškos apeigos keitėsi ir kėlėsi į bažnyčią. Šis indas išliko bažnyčioje ir, kaip manoma, galėjo būti pritaikytas arba šventam vandeniui laikyti, arba parapijinių religinių brolijų papročiuose –didžiųjų metinių švenčių išvakarėse verdamam sambariniam brolijos vaišių midui supilti. Tokių didelių ritualinių indų, kaip rastasis Baltarusijoje, žinoma nedaug.

Buvo įprasta ant tokio didelio indo šono kabinti mažus kaušiukus. Bendras valgymas ir gėrimas – viena seniausių pagoniškų apeigų. Tai gyvybės palaikymo ir jos gausinimo apeigos. Tie, kas iš vieno katilo valgo ar geria, susijungia nematomais saitais į vieną visuomeninį kūną, broliją. Yra toks posakis: „Mes su tavimi iš vieno kaušo negėrėme, iš vieno katilo nevalgėme“. O jei valgėme, taip nesakome. Vadinasi, mus jungia šis bei tas.

Zodiakas, visų pirma, mūsų protėviams tarnavo kaip žvaigždžių kalendorius. Su Zodiako ženklais sieti apeiginiai veiksmai ir kalendoriniai darbai. Pagal žvaigždžių ženklų padėtį dangaus skliaute žmonės žinojo, ką ir kada reikia daryti. Su Saulės kelyje išsidėsčiusiomis žvaigždžių grupėmis susiejus tam tikrą žmogiškąją patirtį Zodiako žvaigždynai tapo svarbiais kultūriniais ženklais, vaizdžiai perteikiančiais visuomenei svarbias žinias ir pagal gamtinį-kosminį ritmą reguliuojančiais jos gyvenimą.

Žinoma, danguje ženklų nėra. Žmonės juos kuria, suteikia jiems prasmę, sugalvoja apie juos pasakojimus. Iki šiol manyta, kad mes, lietuviai, savo Zodiako neturėjome. Kodėl?

Esą Zodiaką naudojo tik civilizuotos, aukštą astronominio pažinimo lygį pasiekusios tautos, turėjusios observatorijas, naudojusios astronominių stebėjimo įrengimus. Mat perprasti Saulės kelią tarp žvaigždžių, kada ji iš vienos žvaigždžių grupės perslenka į kitą, negalima paprasčiausiai pažvelgus į vakaro dangų. Tam reikalingi sistemingi astronominiai stebėjimai. Dabar jau aišku, kad tokią sistemą mes turėjome.

reklama

Ar ją išmanėme, patys kūrėme, ar perėmėme iš kitų?

Pagal dabar moksle visuotinai priimtą nuomonę, 12 ženklų Zodiakas užgimė daugiau kaip prieš 2000 metų Mažojoje Azijoje, tarp Tigro ir Eufrato upių. Iš ten plito į Rytus ir į Vakarus. Jei su šia paradigma sutinkame, tai mūsų Zodiake galime matyti Gintaro keliu iš Viduržemio jūros kraštų atkeliavusio graikiško-romėniško Zodiako atmainą pritaikytą vietinėms baltų reikmėms.

Visiškai saviti šeši šio Zodiako ženklai būtent ir rodo jo kūrybišką pritaikymą. Tie ženklai, kurie neatitiko mūsų poreikių, arba tos žvaigždžių grupės, su kuriomis mes patys nuo seno buvome susieję savo jau įsitvirtinusius vaizdinius, turėjo pirmiausia būti pakeisti. Šis pakeitimas taip pat gali būti laikomas netiesioginiu liudijimu mūsų krašte buvus astronominę stebėjimo praktiką ir jau turėjus su pagrindinėmis žvaigždžių grupėmis susietus savus mitinius vaizdinius. Pagonybės laikais Lietuvoje buvo vykdomi sistemingi astronominiai stebėjimai, Tai žinome iš istorinių šaltinių. Metraščiuose minima, kad Vilniaus katedros vietoje stovėjusioje Perkūno šventykloje buvo laiptuotas aukuras, sudarytas iš 12 laiptų, skirtų kiekvienam Zodiako ženklui.

Ten rašoma, kad žyniai stebėdavo Saulės kelią ir nustatydavo, kada Saulė įeina į vieną ar kitą Zodiako ženklą. Saulei įžengus į dar vieną Zodiako ženklą, ant jį atitinkančio šventovės laiptelio deginta vaškinė to Zodiako ženklo figūra ir skelbiama, jog prasidėjo naujas mėnuo. Tai reiškia, jog esame turėję būtent zodiakinį kalendorių. Šias žinias mums suteikia Rotundo-Rivijaus kronika, kurios rankraštis rastas Mokslo akademijos bibliotekoje.

Galite išvardyti visus dvylika lietuviško Zodiako ženklų?

Pirmas ženklas, kad ir kaip būtų keista, atitinka ne Avino, o Žuvų žvaigždyno sritį. Jis yra pats mistiškiausias. Ten matome sukryžiuotas dvi linijas, o gal strėles? Šį ženklą kol kas sunku apibūdinti. Jei tai yra žaibas, tai atitiktų kinų tradiciją Žuvų žvaigždyno srityje vaizduoti žaibą.

Antras ženklas atitinka Aviną ir jo vietoje vaizduojamas Avikailis. Senovės graikai taip pat šioje dangaus vietoje vaizdavo mitinio Auksavilnio avino kailį.

Trečias – atitinka Taurą. Jis vaizduojamas Raiteliu. Tai yra raitas žmogus primenantis mūsų Vytį arba krikščionių šventą Jurgį.

Ketvirtas ženklas – Dvyniai, du tarpusavyje besikaunantys kariai.

Penktas – vietoj Vėžio vaizduojamas į povą panašus paukštis, žiūrintis iš dešinės į kairę.

reklama

Šeštas – vietoj Liūto – kitas į povą panašus paukštis, žvelgiantis iš kairės į dešinę. Lietuvių ir daugelio kitų pasaulio tautų tradicijose yra įprasta du panašius vienas priešais kitą tupinčius paukščius vaizduoti vadinamojo Pasaulio medžio viršūnėje. Senovės indų vedose sakoma, kad dešinysis paukštis siejamas su Saule, o kairysis yra Mėnulio paukštis. O kaip žinome, astrologai ir dabar Vėžio ženklą sieja su Mėnuliu, o Liūto – su Saule.

Septintas ženklas yra Mergelę pakeitusi Gervė.

Aštuntas – Svarstyklės. Vietoj jų čia vaizduojamos dvi besisveriančios saulės: viena svastikos pavidalo, kita – paprastais tiesiais spinduliais. Jos neabejotinai vaizdžiai išreiškia rudens lygiadienio idėją.

Devintas ženklas – Elnias su elniuku (atitinka Skorpioną). Tarp šuoliuojančių elnių taip pat, kaip ir Svarstyklių ženkle, pavaizduotos dvi saulės, tiktai jau išsidėsčiusios atvirkščiai.

Dešimtu einančio Šaulio vietoje vaizduojamas žmogus su ietimi – Ietininkas.

Vienuoliktą Ožiaragio ženklą atitinka šuoliuojantis Ožys.

Zodiako ratą užbaigia – Vandenį pakeitęs Žirgas. Apie nepaprastą kuprotą arba sparnuotą žirgą kiekvienam teko girdėti iš pasakų. Ta pasakų būtybė savo herojų sugeba nuskraidinti net į dangiškas erdves. Graikų tradicijoje tokio mitinio žirgo atitikmuo būtų Pegasas.

Kaip minėjau, lietuviško Zodiako ženklų tarpusavio siužetiniai sąryšiai dar nebaigti tyrinėti, dar aiškiai nežinome, kokias žinias tie ženklai ir jų tarpusavio ryšiai mums perteikia. Tad ženklų tarpusavio ryšių tyrimai gali atskleisti įdomių, netikėtų ir svarbių baltų religijai ir mitologijai žinių.

Pavyzdžiui, mūsų Zodiake po Ožio ženklo eina Žirgas, o prieš Ožį yra vaizduojamas Ietininkas. Iš indų Vedų žinome, kad prieš aukojant žirgą būdavo aukojamas ožys. Ožys būdavo tarsi pasiuntinys Dievams, pranešantis, kad tuoj bus aukojama svarbiausia auka – žirgas. Prieš ožį ir žirgą einantis Ietininkas yra tarytum aukotojas. Paaukojus svarbiausią auką – žirgą – baigdavosi senieji metai ir prasidėdavo naujieji. Vedose sakoma, kad iš žirgo kūno dalių vėl atkuriamas pasaulis, – pasakojo etnokosmologas J. Vaiškūnas, knygos „Skaitant dangaus ženklus: lietuviško Zodiako pėdsakais“ autorius.

 

reklama