Kas nutiko Algiui Greitai?

Liudvika Pociūnienė
Liudvika Pociūnienė
© Karolis Kavolėlis

Šūdo nelaikymo epocha, – tarstelėjo vienas kolega apie liūdnai nuskambėjusį Sirenų festivalio spektaklį. Bet, atrodo, dar labiau tai tinka naujausioms „metų šūdo“ nominacijoms...

Realybėje yra tiek visokio užkrato, kad menininką gali ištikti viduriavimas (med. diarrhea, graikų kalbos žodžių, reiškiančių kiaurai ir srautas junginys). Sakoma, kad, jei visuomenė sveika, menininkai prisideda prie sveikatos, bet jeigu negaluoja – menininkai dažniausiai tą negalavimą paryškina... Jie „suviduriuoja“ pirmieji. Internetinėje erdvėje užviręs šūdų karas labiau panašus į viduriavimą žodžiais. Studijų laikais tai vadindavom logorėja. Priepuolis gali būti toks ūmus, kad netgi juodojo humoro meistras, kokiu laikau Algį Greitai, nejučiomis nusileidžia iki primityvaus sarkazmo.

Kokios gali būti šio priepuolio priežastys? Vieną jų, regis, įvardijo Nijolė Oželytė – kad tauta tik šitą žodį ir besupranta. Iš tikrųjų pastarąjį pusmetį buvome liudininkai, kaip jokio poveikio nedaro mandagūs ir argumentuoti aiškinimai, ir su kokiu apetitu „masės“ valgo demagogiją... Sako, pabarsčius gliutamatu, ir šūdą galima visai skaniai suvalgyti. Bet jeigu kas nors vis dėlto pavadintų tokį patiekalą tikruoju vardu, gal apetitas kiek ir sumažėtų...

Be abejo, tas naujametines Algio Greitai nominacijas galima vertinti kaip desperacijon puolusio žmogaus sąmonės srautą. Bet šūdais apdėtųjų reakcijos verčia suklusti. Viena vertus, jos atrodo gan apgailėtinai, nes nominacijų pagrindas tuomet jau nebeatrodo išgalvotas, juolab, kad nominacijų suteikėjo pagalbininkai, regis, gana nuoširdžiai pasidarbavo, rinkdami argumentus, ypač internetinėje erdvėje. O kita vertus – pernelyg jau ryškūs dvigubi besiginančiųjų standartai – vieni „saviems“, o kiti „ne saviems“.

Kita priežastis gali būti labiau asmeninio pobūdžio – humoristo dovaną turintis žmogus gali vieną kartą ir pavargti nuo masinės auditorijos, kikenančios iš neįmantrių linksmintojų juokelių, kvailumo.

Bet tai vis dar, kaip sako medikai, išorinės apžiūros dalykai. Nesiliaujančio viduriavimo atvejais paprastai daromas tam tikros medžiagos pasėlis ir po kelių valandų mikroskopo pagalba jau galima pamatyti tą mikroskopinį sukėlėją, kurio, išskyrus labai išraiškingos simptomatikos infekcijas, paprastos apžiūros būdu neatpažinsi.

Ar įmanoma ir ar verta ieškoti tokio mikroskopinio sukėlėjo šiuo atveju? Pažvelgti atidžiau tikrai įmanoma. O ir verta, nes nominacijose rasime smulkmenų, kurios signalizuoja apie tam tikras idėjas, pasiskolintas iš taip vadinamos „naujosios pasaulio tvarkos“ apologetų, patogiai adaptuotas Tėvynės sąjungos aplinkoje ir gerokai sumenkinusias pasitikėjimą šia partija, kol jos lyderiai galynėjosi su krizės pasekmėmis ir energetikos problemomis.

Pirmiausia turbūt reikia trumpai patikslinti, kas vadinama naująja pasaulio tvarka. Jeigu be užuolankų – tai radikalus globalizmas, kuriam trukdo bet koks identitetas – tautinis, lytinis, religinis ar politinis. Tiesa, trukdo ne patys identitetai, o tai, kad jie sudaro natūralią terpę pamatinių vertybių sistemai, kuria besivadovaujančiais žmonėmis žymiai sunkiau manipuliuoti. Ir Francis Fukuyama turbūt yra reta išimtis tarp globalizmo ideologų, kai tvirtina, kad identitetų naikinimas vykdomas per greitai ir dėl to kyla pasipriešinimas. Tie besipriešinantieji gana metodiškai marginalizuojami. Jų dar tarsi ir nebandoma naikinti, kaip juodosios fantastikos kūriniuose, bet ką gali žinoti, kaip bus ateityje... Prie A. Butkevičiaus nuodėmių priskirdamas tai, kad pasisakė prieš gėjų santuokas ar bent jau partnerystės įteisinimą (manau, kad tai – vienas nedaugelio dabartinio premjero privalumų), Algis Greitai parodo jau esąs paveiktas totalinio identitetų naikinimo, kaip ir dauguma tų, kuriuos lietuviai gana tiksliai pakrikštijo tolerastais. Taip pat sutinku ir su liūdnu pašmaikštavimu, kad dabar lengviau „išdulkinti“ padorų normalios orientacijos vyrą, nei kokį gėjų... Tai nereiškia, kad propaguoju priešiškumą seksualinėms mažumoms. Pažįstu labai inteligentiškų gėjų, bet jie gan adekvačiai suvokia savo nedalią ir partnerystės įstatymas ar paradai jiems nereikalingi. Kurį laiką kaip ir dauguma Lietuvos piliečių, laikiausi nuomonės, kad tos pačios lyties asmenų intymūs santykiai – išimtinai asmeninis jų reikalas, tegul tik nelenda prie vaikų. Bet, atrodo, visuomenės mastu tikslas yra būtent šis... O paaugliai jau gan atvirai kartais sako – kodėl ne? Matyt, niekas jiems taip ir nepaaiškino, kad garantuota intensyvios sodomijos pasekmė senatvėje – tas pats fekalijų nelaikymas... Jeigu klausiu savęs, ar galiu gerbti dviejų suaugusių žmonių pasirinkimą žaloti vienas kitą, mano atsakymas aiškus – ne. Apie psichologines ir dvasines pasekmes šįkart nekalbėsiu.

Iš logorėjos pliūpsnio tikėtis struktūriško mąstymo neverta, bet, pavyzdžiui, sarkastiškas bandymas „nukauti“ A.Patacką irgi liudija apie tą patį „globalizmo mikrobą“. Kodėl neužkliuvo, tarkim, Aušrinė Marija? Sutinku, kad visas tas drąsos kelio projektas – daugiau nesusipratimas, nei kokia rimta politinė akcija (dabar jau turbūt ir N.Venckienei aišku, kad nevertėjo tos partijos kurti) - bet paradoksaliai būtent ši banga atnešė į Seimą A.Patacką, tokį gan ryškų antikūnį globalizmo mikrobui. Labai reikalingą būtent dėl to, kad dauguma opozicijos (o ir valdančiosios koalicijos) atstovų naująją pasaulio tvarką mato kaip visiškai nepavojingą – tai rodo ir abejingumas nacionalinei kultūrai, ir atsainus požiūris į pagarbą žmogaus teisėms bei padėtį teisėsaugoje. Šiandien toleruojame gėjų santuokas, ryt leisime jiems įvaikinti beglobius vaikus, o poryt nematysime nieko bloga, kad tie vaikai seksualiai išnaudojami? O gal ir žmogienos paragauti užsigeidusiems rasim pateisinimų? Juk individo laisvė – aukščiau visko...

Aš nesileisiu nusikalstamai išnaudojamas – sako filmo, kurį daugelis galėjo pamatyti kino teatruose per šias Kalėdas, herojai (Debesų atlasas, rež. Tom Tykwer, Andy Machowski ir Lana Machowski ). Į dvi nesutaikomas stovyklas padalijęs kino kritikus ekrano kūrinys nedviprasmiškai rodo, kokias pasekmes neša kraštutinis liberalizmas. Jis baisesnis už praeities despotijas, nes kėsinasi pavergti žmogų dvasiškai...

Nedrįsk prasižioti prieš gėjus (net jeigu tai tik prasto spektaklio kritika - juk visa, ką daro gėjai, gali būti tik genialu), nedrįsk prasižioti prieš bankus, nedrįsk nė užsiminti apie biržų transakcijų apmokestinimą, nedrįsk prieštarauti darbdaviui, nedrįsk priešintis vaikų tvirkinimui, ne tavo reikalas, kas vyksta teismuose ar policijoje, paaukok penkis litus telefonu ir nesuk sau galvos, kas kemšama į galvas vaikų namuose augantiems našlaičiams...

Kažkaip nenorėčiau manyti, kad Algis Greitai tam iš tikrųjų pritartų.

Apskritai gal ir nevertėtų skirti dėmesio toms šūdų nominacijoms, kurios šiaip jau didele dalim – taiklios, nors ir piktokos, jei ne tie smulkūs simptomai, kurie, deja, būdingi ne vien nominacijų autoriui , šie simptomai reiškiasi įvairiose politinėse stovyklose ir konkrečiai įvardijami itin retai. Logorėjos tyrimas rodo, kad visus identitetus naikinantis globalizmo mikrobas aptiktas, ir yra gana gyvybingas, netgi linkęs daugintis. Bet jau kartą nustačius jį esant, galima pasirūpinti ir jį kontroliuoti, kitaip tariant, normaliais ir civilizuotais būdais gintis. Ir pats nominacijų autorius, priepuoliui praėjus, galėtų pakovoti ne tik su grafitininkais...

/Liudvika Pociūnienė/