Braškantis profiliavimo medis

Rugilė Audenienė
Rugilė Audenienė
  © Asmeninis albumas

Vis dėlto naujos tvarkos – laikyti daugiau egzaminų – įvedimas gali reikšti tylų pripažinimą, kad iš profiliavimo sėklos išaugęs medis ne visai tvirtas.

„Ankstyvas vaikų profiliavimas buvo didžiulė klaida, visi tai suprantama. Kodėl tai neatšaukiama?

Per anksti dešimtoje klasėje jį pasirinkti. Lietuvai trūksta Vyriausybės strateginio planavimo komiteto. Švietimo ir mokslo ministerija neatsako už ūkį, darbo vietų kūrimą. Ne jos rūpestis, kad ta specialybė nereikalinga – tai jau Ūkio ministerijos. Kodėl?“ – prieš keletą metų diskutuodamas apie naujausių demografinių tyrimų rezultatus, klausė Ekonomikos analitikas, profesorius Rimantas Rudzkis.

Galima kelti klausimą ir kiek kitaip. Kodėl pakito visuomenės požiūris į išsilavinimą, kodėl jos pasitikėjimas švietimu, lyginant su 2004 metais, sumažėjo 20 proc. ir, kaip rodo apklausų duomenys, pernai net pusė Lietuvos gyventojų nepasitikėjo savo šalies švietimu? Ar tai gali būti susiję ne tik su tuo, kad stojimo į aukštąsias mokyklas sąlygos vis kinta, reformos drebina moksleivių smegenis, bet ir su tuo, kad valstybės valdantieji nesugeba išaiškinti, kokių specialistų Lietuvai trūksta ir neturi strategijos, kaip paskatinti abiturientus jais tapti?

Bandymų, žinoma, yra – kad ir naujosios vyriausybės programoje atsiradęs „daugiau gydytojų, mokytojų, inžinierių“ valstybės užsakymu principas, nepeiktas ir ankstesnių valdančiųjų.

Iš esmės, nors pirmuoju pageidavimu dažnai vis dar įrašoma socialinių mokslų programa, per trejus metus jų abiturientai norėjo mažiau – tokių pasirinkimų sumenko nuo 52 proc. iki 46 proc. Panagrinėjus pernai metų pirmuosius būsimų studentų pageidavimus prašymuose, matyti, kad viešojoje erdvėje girdimi raginimai rinktis tiksliuosius, fizinius, technologinius mokslus girdimi: 795 pirmuoju numeriu įrašė medicinos studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete, 521 – tokias pat studijas Vilniaus universitete. Jos buvo populiaresnės už teisę ir ekonomiką.

Įdomus ir pernykštis abiturientų valstybinių egzaminų pasirinkimas: daugiausia jų sukomponavo tokį rinkinį, į kurį įeina lietuvių kalbos gimtosios ir matematikos egzaminas, ne mažiau populiarus buvo ir užsienio kalbos bei biologijos derinys. Taigi pokyčiai jau matyti, teks tik apsispręsti, kada sustoti – juk gali ateiti ir tokia diena, kai tapsime inžinierių šalimi, ir jų mūsų Lietuvoje bus toks pats perteklius, koks, anot vieno rinkos stebėtojo, dabar yra architektų.

Lietuvoje užimtumo skirtumai tarp skirtingo išsilavinimo gyventojų – bene patys ryškiausi Europos Sąjungoje. Panaši padėtis yra Latvijoje ir Lenkijoje. Galbūt dėl to pernykštis studentų priėmimas išsiskyrė tuo, kad jame dalyvavo daug žmonių, vidurines mokyklas baigusių gerokai anksčiau, daugėjo ir profesines mokyklas baigusių aukštąjį išsilavinimą įgyti norinčių kandidatų. Vadinasi, neužtikrintumo, pasirinkimo kaitos arba noro gauti „papildomų taškų“ taip pat netrūko.

Lietuvos mokslo įstaigos taip pat susigriebė, kad sunkiai prognozuojamų darbo rinkų, visuotinio mobilumo ir naujų kompetencijų poreikio laikais į studentų paruošimą teks pažiūrėti kiek kitaip. Pasvarsčiusios jos nusprendė, kad greitų pokyčių laikais nei valstybė, nei organizacijos nebegali prisiimti atsakomybės už savo darbuotojų ateitį ir karjeros perspektyvas. Darbuotojas pats yra atsakingas už savo ateitį ir karjerą. O universitetai turėtų būti atsakingi už studentų asmeninių karjerų kūrimą, mokyti juos lanksčiai prisitaikyti prie darbo rinkos, turėti kozirį – dvigubą specialybę.

Taigi siekis prieštaringas: derinti universalumą su unikalumu. Kuris nors vienas iš jų tikriausiai neveikia – pavyzdžiui, universalumą mažinantis profiliavimas.

„Kartais tiek mokyklas „išprofiliuojame“, kad vaikai nebeturi bendrųjų žinių pagrindų“, – pastebėjo Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos direktorius Gediminas Matiekus.

Galbūt tai ir yra viena problemų, nes mobiliosios visuomenės laikais gali prireikti bet kokių žinių. Arba neprireikti jų visai, nes požiūris į išsilavinimą taip pat kinta.