Emigrantų vaikai kuria daugialypes tapatybes
užsienyje nyksta lietuviškos mokyklos

Emigrantė
Emigrantė
© SCANPIX

Lietuviškų mokyklų užsienyje – vis mažiau

Atsidūręs emigracijoje, vaikas ar jaunuolis stengiasi pritapti ir kartais lietuviškos tapatybės išsaugojimas praranda aktualumą. Tai rodo ir Lietuvių kalbos instituto direktorės Jolantos Zabarskaitės atliktas tyrimas, parodęs, kad trūksta ne tik vaikų, bet ir tėvų motyvacijos, kai kuriose mokyklėlėse vaikams mokymo būdai atrodo pernelyg archajiški.

Maždaug 30 pasaulio valstybių galima suskaičiuoti 157 didesnes ir mažesnes lietuviškas švietimo įstaigas – nuo mokyklų iki lituanistinių šeštadieninių mokyklėlių.

„Lituanistines mokyklėles užsienyje lanko tik 6000 vaikų ir jų kasmet mažėja. Šiek tiek geresnė padėtis Amerikoje, nes ten yra susiformavusios senos lietuvybės tradicijos. Europoje situacija prastesnė“, – pristatydama tyrimo rezultatus penktadienį Vilniaus parodų centre „Litexpo“ vykusioje švietimo ir ugdymo parodoje „Mokykla“, pasakojo J. Zabarskaitė.

Mokslininkė įsitikinusi, kad šią problemą derėtų spręsti valstybiniu lygiu, ypač tose valstybėse, kuriose daugiausia emigrantų. Diskusijoje dalyvavę pedagogai ir emigrantai kalbėjo, kad mokytis lietuvių kalbos emigracijoje paskatintų lietuvių kalbos egzamino įteisinimas kaip antros užsienio kalbos egzamino. Tai jau buvo padaryta Airijoje ir sulaukė itin daug dėmesio, paskatino abiturientus dar aktyviau mokytis lietuvių kalbą.

Tuo metu ministerijos atstovė sakė, jog lietuvybės centras vis tiek turi būti Lietuva, o stiprinti bendradarbiavimą, nuotoliniu būdu mokyti lietuvių kalbos galima pasitelkus socialines platformas internete.

Kosmopolitiškumas kovoja su prisirišimu prie šaknų

„Nėra taip, kad turiu tik vieną tapatybę. Porą metų gyvenau Italijoje ir dabar dalis manęs jaučiasi italu. Puikiai suprantu žmones, kurie yra trečios kartos emigrantai, bet jaučiasi esantys didesni lietuviai nei kai kurie kasdien vaikštantys gatvėmis Lietuvoje. Yra keli svarbūs tapatybei aspektai: ryšys su šaknimis leidžia jaustis, kad turi namus, o asmeninė atsakomybė už aplinką – dirbti Lietuvai“, – ne tiek tapatybės, kiek apsisprendimo ją puoselėti svarbą pabrėžė Mykolas Lepeška, priklausantis daug pasiekusius verslininkus, aktyvius lietuvius vienijančiai organizacijai „Global Lithuanian Leaders“.

Ryšys su lietuviška kultūra, jo nuomone, padeda stiprinti tapatybę. „Kai baigsiu universitetą, tapsiu verslininku, grįšiu į Lietuvą ir trauksiu ją iš duobės“ – taip kartą M. Lepeškai pasakė dvylikos metų emigrantas. Jis sakė pastebėjęs, kad nors tokių vaikai dažnai yra kiek nusivylę savo gimtinėje vykstančiais procesais, jų vaikai Lietuvą įsivaizduoja patriotiškiau. Kaip ir suaugę į lietuvius vienijančias organizacijas besiburiantys nariai, lietuviškumo sąmoningai stengiasi neišsižadėti ir emigrantų vaikai. Vilniaus „Ozo“ gimnazijoje vaikus nuotoliniu būdu lietuvių kalbos mokanti pedagogė Aušra Šlapelienė pasakojo paprašiusi vaikų parašyti rašinėlius apie vasaros atostogas ir nustebo atradusi, kad jie savo tikraisiais namais laiko Lietuvą, jiems svarbus ryšys su savo artimaisiais, miestu, draugais, matyti, jog vaikai jaučiasi patriotai. Pasak vienos nuotolinio mokymo būdo kūrėjų, poreikis taip mokytis lietuvių kalbos emigrantų gretose auga.

„Lituanistinį mokymą nuotoliniu būdu renkasi ambasadorių, diplomatų, taip pat emigrantų, išvykusių užsidirbti, vaikai. Didžioji dalis tokių mokinių tėvų tikisi grįžti į Lietuvą. Pastebėjome, kad jiems sunku išvykti į kitą šalį, jie nori, kad vaikai grįžę galėtų integruotis į bendrojo ugdymo mokyklas, palaikytų ryšį su Lietuva, gautų kuo daugiau sąsajų, išsaugotų tautiškumą ir tapatybę“, – sakė kasmet po kelis šimtus prašymų mokyti vaikus lietuviškai sulaukiančios gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė.

Noras išsaugoti lietuvišką tapatybę, bet nesuteikiamos sąlygos įvairiapusiam emigrantų vaikų švietimui, pasak A. Šlapelienės, juntamas Švietimo ir mokslo ministerijos pozicijoje.

„Tapatumas yra individualus dalykas, kiekvienas žmogus pasirenka tai, kas jam arčiausiai širdies“, – apibendrino viena pedagogė.

Emigrantus masina naujoviškas požiūris į mokymą

Viena iš lietuviškų mokyklų užsienyje problemų – gana pasenęs ugdymo turinys ir poreikis jį pritaikyti žmogui, kuris turi daugialypę tapatybę. Svarbi ir jaunimo motyvacija, kurios dažnai stinga – tai viena priežasčių, kodėl norinčių mokytis lietuviškai vaikų ir jaunuolių emigracijoje mažėja.

Nykstančią tradiciją mokyti vaikus lietuviškai išvykus į užsienio šalis lituanistinės mokyklėlės „Mano pirmieji mokslai“ įkūrėja Simona Staputienė pastebėjo prieš penkerius metus. „Mačiau, kad lietuvaičiams užsienyje efektyviai mokyti reikalingas ne konservatyvus mokymo požiūris. Mes dirbame vadovaudamiesi holistine filosofija, mokome taip, kaip kadaise vaikai buvo mokomi kaimo trobose, namų aplinka“, – pasakojo švietimo įstaigos įkūrėja, kuriai teko studijuoti įvairiose pasaulio šalyse, bet pavyko išsaugoti lietuvišką tapatybę.

Pasak jos, Kauno Vytauto Didžiojo universitetas vasarą atliko mokyklėlę lankančių vaikų kalbėsenos tyrimą. Šis parodė, jog ugdomi 5–6 metų vaikai dėl dvikalbystės nenukenčia – atvirkščiai, jų pasakojimai ilgesni, jie vartoja daugiau žodžių, sakiniai gramatinių konstrukcijų sudėtingumu šiek tiek lenkia vienkalbių vaikų sakinius. Pastebėtas tik vienas trūkumas – jų žodynas kiek siauresnis ir pasyvesnis.