Motinystės liūdesys

Motinystės liūdesys
Motinystės liūdesys
  © 123rf.com

Moteriškumas, o su juo ir motiniškumas šiais laikais išgyvena atgimimą. Atrodytų, jog būti motina išties vienas džiaugsmas – dažniausiai galime aprūpinti savo vaikus didesniu komfortu nei mūsų mamos. Neretai yra galimybė nedirbti ir rūpintis mažyliu, aplink pilna pasiūlymų mankštintis, plaukioti, užsiimti joga nėštumo metu ir su vaikeliu, klausytis paskaitų apie gimdymą, vaikelio auginimą. Tačiau tyrimai rodo, jog beveik 80 proc. moterų po gimdymo patiria nerimą, liūdesį, padidėjusį verksmingumą. Kas atsitinka su mamomis tais pirmaisiais mėnesiais po gimdymo? Kodėl tiek daug mamų, nepaisant ganėtinai palankios socialinės, materialinės situacijos, išgyvena liūdesį, padidėjusį jautrumą, dirglumą? Ir kas vyksta su moterimi, tapusia motina?

Truputėlį apie liūdesį

Ne tik visuomenėje, bet ir tarp specialistų vyrauja nuomonė, jog prislėgta nuotaika po gimdymo (čia kalbėsiu apie užplūstančias emocijas, o ne rimtą ligą, kada moteris nebegali pasirūpinti savimi ir savo mažyliu ir jai reikalinga gydytojų pagalba) yra hormonų pokyčių pasekmė ir neretai įvardinama kaip depresija pagimdžius. Taigi, tai skamba kaip diagnozė. Šią depresiją tyrinėjusi Paula Nickolson mano, jog skyrusi tokią diagnozę visuomenė lsuteikia leidimą mamai jausti tokius jausmus kaip liūdesys, nuovargis. Mat moteris po gimdymo dažnai lieka tik kaip objektas, kuris egzistuoja tam, kad užtikrintų laimingą vaikystę savo mažyliams.

Tačiau pažvelkime, kaip jaučiasi pati mama. Kas su ja vyksta tuo svarbiu laikotarpiu, kai ji tampa mama? Ar iš tiesų tai, ką patiria dauguma moterų po gimdymo, yra nenormalu?

Į šiuos klausimus ieškoma ir pateikiama vis dar mažai atsakymų. O ir pačioms mamoms sunku įsisąmoninti savo jausmus ir susivokti, kas iš tiesų vyksta vidiniame pasaulyje. Jos taip pat pagautos idėjos, kad motinystė yra vien tik gražus patyrimas, tad jaučiasi kaltos dėl kitokių jausmų.

Mamos neleidžia savo tikriesiems jausmams iškilti, juos pripažinti tiek sau, tiek kitiems, joms atrodo: „Kaip galiu liūdėti, jei turiu sveiką vaiką, šeimą ir namus“, „Kokia esu kvaila, kad nesuvaldau savo emocijų.“ Dažnai jos neturi kam pasipasakoti, kas suprastų ir neteistų. Todėl tokie vidiniai išgyvenimai nugrimzta į pasąmonę ir gyvenimas nusispalvina neaiškiu liūdesiu, pilkuma, beprasmybės jausmu. Mamos dažnai jaučiasi dirglios, nusivylusios, uždarytos „tarp keturių sienų“. Laikas, regis, bėga tuščiai ir pažvelgus atgal joms atrodo, jog nieko nenuveikė ir nieko gero nelaukia ateityje.

Minėtoji Paula Nickolson teigia, jog šiuo laikotarpiu liūdesys, nusivylimas yra labai natūralūs išgyvenimai. Taigi, pažvelkime, dėl ko liūdi motinos.

Neišlauktas nėštumas

Besilaukiančios mamos psichikoje vyksta persiorientavimas. Tai didelis ir labai svarbus darbas. Ne tik moters kūnas išnešioja ir subrandina naują gyvybę, vyksta ir vidinis virsmas, pasiruošimas naujo žmogučio atėjimui. Tuo metu vidinis pasaulis suintensyvėja, sapnai būna itin spalvingi ir stipriai veikia emociškai, pojūčiai ir jausmai aštresni. Besilaukianti mama dažnai tampa lėtesnė, jautresnė, verksmingesnė, atsiriboja nuo aplinkos šurmulio. Šio jautrumo ir susitelkimo į save jai be galo reikės tiek gimdymo metu, tiek susitikus su vaikeliu. Analitikė Benig Mauger teigia, jog padidėjęs emocingumas padeda moteriai tapti jautresnei ir lengviau užmegzti ryšį su kitu. Šiuo gyvenimo laikotarpiu galbūt pirmą kartą po paauglystės moteris patiria kontrolės praradimą ir atsiranda poreikis rūpintis, puoselėti, auginti.

Tai, ko reikės mažam žmogučiui, nebus perteikiama žodžiais. Tai bus intuityvus, emocinis santykis, kai svarbiausia liesti, matyti, jausti, nujausti, girdėti, stebėti. Toks buvimas pilnas tikro buvimo, be tikslo, be kontrolės, planų ir rezultatų. Tai kūniškas, intuityvus santykis. Kaip teigia žymus psichoanalitikas D. W. Winnicottas, moteris paskutiniais nėštumo mėnesiais turi svarbią užduotį – jos psichikai reikia pasiruošti įvyksiančiam pokyčiui po gimdymo. Ji turės mokėti susitapatinti su savo vaiku ir jį pajausti, patenkinti esminius vaiko poreikius – tiek fiziologinius, tiek psichologinius.

Šiam procesui reikia laiko ir erdvės bei vidinio susitelkimo, tačiau šiais laikais labiau vertinamas darymas, o ne buvimas. Tai reiškia, jog mes linkę nuvertinti sielos darbą kaip neveiklumą ir polėkio nebuvimą. Neretai besilaukianti mama net nespėja stabtelti dėl savęs, bedirbdama ir besirūpindama vaikelio kraiteliu. Juk sustoti – tai nieko neveikti! Dėl to sugebėti išgirsti savo vidinį balsą nėra paprasta. Kaip teigia analitikė Naomi Ruth Lowinsky, šiais laikais moteris turi pereiti per gėdos, kančios sluoksnius tam, kad pati sugebėtų įvertinti tai, ką kalba jos kūnas, kas su juo vyksta.

Taigi, kuriant santykį su vaikeliu, svarbu mokėti remtis savo vidinėmis žiniomis ir motiniška intuicija. Jei nėštumo metu moteris negali ar nesugeba suteikti tam erdvės, vaikeliui gimus užklumpa liūdesys, beprasmybės ir silpnumo jausmas. Iš čia kyla nuovargis, nes neįmanoma susigaudyti tarp begalės pasiūlymų, kaip auginti vaikelį, jei nėra vidinio jausmo, kas iš tiesų tinka.

Gimdymo trauma

Šis terminas dažniausiai vartojamas kalbant apie vaiko gimimo patirtį. Tačiau daug mamų taip pat turi gimdymo metu patirtų dvasinių žaizdų. Gali būti, kad, neturėdamos kam apie tai papasakoti, jos ir pačios nesupranta, jog patyrė gimdymo traumą. Čia svarbu suprasti teisingai: pats gimdymas psichikos netraumuoja, sužeisti gali tai, kaip jis patiriamas.

Tobulėjantis medicinos mokslas išgelbsti begales gimdyvių ir naujagimių. Tačiau tai turi kainą. Moksliniu požiūriu gimdymas yra suvokiamas kaip fiziologinis procesas. Atsiranda vis daugiau įrodymų, kaip psichologiniai aspektai veikia gimdymo eigą, motinos ir vaikelio savijautą. O kasdienybėje dvasiniai, emociniai, prigimtiniai aspektai vis dar yra nuneigiami. Analitikės Benig Mauger teigimu, moteris sąmoningai ar nesąmoningai tikisi gimdymą patirti kaip svarbų, džiaugsmingą ir kūrybišką procesą. Deja, dažnai to nepavyksta pajusti. Mama lieka apimta nusivylimo, gėdos, kaltės jausmų.

Gimdymas gali tapti traumuojančiu patyrimu ir dėl to, kad medicinos autoritetas nustelbia vidinį žinojimą ir pasitikėjimą. Kai gimdymas suvokiamas nebe kaip natūralus procesas, o daugiau kaip medicininis įvykis, kai moteris ligoninėje patenka į sistemą, kuri žino geriausiai, susilpnėja jos tikėjimas, jog gali pagimdyti pati. Jai reikalinga medicinos pagalba. O ir vėliau įsivyrauja suvokimas, jog gydytojai, pedagogai ar kiti protingesni turi pasakyti, kaip bendrauti su savo vaiku, kaip kurti su juo santykį. Toks pažeistas tikėjimas savimi, sutrikdytas natūralumas kelia nerimo, nesaugumo, dirglumo, vidinės tuštumos jausmus.

Kita tokio požiūrio pasekmė ta, kad moteris patiria gimdymą kaip medicininę procedūrą, kuri kelia didelį skausmą. Gimdymo pozityvūs dvasiniai aspektai vis dar dažnai nutylimi. Kaip sako N. R. Lowinsky, kaip mes gimdome, taip ir gyvename. Gimti reiškia priimti gyvenimo džiaugsmą ir skausmą, kurie neatsiejami nuo mūsų žemiškosios būties. Gyvenimas bijant tamsiosios jo pusės yra tik dalinis gyvenimas, kuris verčia nuolat sau ir kitiems įrodinėti, jog esame idealūs. Vengimas gilaus ir pilno gyvenimiško patyrimo gimdo silpnumo jausmą, depresiją.

Kai mama bijo skausmo ir nemato šio patyrimo prasmės, šią baimę ji dažnai perkelia į savo santykį su vaiku. Atsiranda visagališkas noras išgelbėti savo mažylį nuo gyvenimo kančios. Tačiau kaltės jausmas tokiu atveju yra neišvengiamas: neįmanoma pasiekti, kad vaikas niekada nepatirtų skausmo, nusivylimo. Tada mama dažnai save kaltina ir pyksta tiek ant savęs, tiek ant vaiko, jei jis nelaimingas, piktas, sudirgęs, nepatenkintas, nusivylęs.

Visagalybė ir kaltės jausmas

Visagalybės, kartu ir kaltės jausmą skatina ir pati visuomenė. Tiek parduotuvėse, tiek internete, tiek knygynuose randame daugybę rekomendacijų mamoms, kaip auginti savo vaikus, kaip juos maitinti, kad būtų sveiki, kaip rengti, kokius žaislus pirkti, kaip juos lavinti, ir, galiausiai, šimtus pasiūlymų, kaip juos auklėti, kad būtų laimingi. Tarsi vyrauja fantazija, jog egzistuoja ideali vaikystė. Kaip teigia N. R. Lowinsky, tai dar viena visuomenės gynyba nuo gyvenimo kančios, nuo kurios neįmanoma pabėgti. Atrodo, jog tik motinų klaidos, o ne gyvenimo dėsningumai ir prigimtis sukelia sunkumų ir būtent jos daugiausiai kaltos dėl patiriamo skausmo. Tačiau žmogiškos kančios priežastys yra kur kas daugiau nei tik prastas auklėjimas.

Šiuolaikinės mamos yra užvaldytos populiaraus mito apie motinystę, kuri romantizuojama ir idealizuojama, kuri pilna meilės, atlaidumo, nesavanaudiškumo. Tačiau realybėje tokia mama negali egzistuoti. Motina visada ne tik yra mylinti ir mylima, pasiaukojanti ir besidalinanti šiluma, vienaip ar kitaip ji ir nuvilia savo vaikus. Neišvengiamai mes visi kartais suklystame per daug arba per mažai suteikiam meilės, palaikymo, dėmesio, pinigų, per daug arba per mažai drausminame, kontroliuojame. Todėl susidūrimas su realybe motinai gali būti šokas. Mama, kurios vaikas jaučiasi piktas, nesuprastas, pati jaučiasi kaip nevykėlė, juk jei ji būtų geriau atlikusi savo pareigas, jos vaikas augtų laimingas, lydimas sėmės ir gerai prisitaikęs. Tačiau tėvų klaidos yra dalis mūsų istorijos, jos taip pat neatsiejamos nuo gyvenimo, kaip ir mirtis, o iliuzija apie motinų visagalybę sukelia kaltės ir nepilnavertiškumo jausmus. Išeitį siūlo D. W. Winnicotas teigdamas, jog vaikui nereikia idealios mamos, jam reikia gana geros mamos. Būtent motinos pastangos, sėkmių ir klaidų patyrimas kuria suvokimą, kas tai yra žmogiškas bendravimas ir tikra meilė.

Gedėjimas

Motinystė moters gyvenime yra vienas iš svarbiausių įvykių. Tai didelis pokytis, nes paliečia visas asmenybės ir gyvenimo sritis. Pasikeičia jos autonomiškumo ir identiteto jausmas, gebėjimas kontroliuoti savo laiką, santykiai su draugais, artimaisiais, su vyru, keičiasi kūno pojūčiai, seksualumas, komforto jausmas. Motinystė – tai transformacijos etapas. Tai, kas aš buvau, dingsta ir atsiranda naujas savęs supratimas ir pajautimas. Kai šis pokytis išgyvenamas produktyviai, vyksta augimas.

Šiame pokyčių etape kai kurios moters asmenybės aspektai miršta tam, kad atsirastų erdvės naujiems. Tai išgyvenama kaip netektis. Todėl ir šiame – motinystės pradžios – etape svarbu išgedėti, išliūdėti. Peteris Marrisas teigia, jog netektis ir reintegracija yra natūrali žmogaus pokyčio ir brendimo dalis, todėl prislėgta nuotaika po vaikelio gimimo yra visiškai suprantama, o gedėjimas yra normalus ir sveikas reiškinys. Tačiau jei moteris neleidžia sau gedėti ir neigia šį procesą, viduje jaučia skausmą, neaiškų liūdesį ir sumišimą. Moteris, kuri turi gerus santykius su vyru ir sveiką vaiką, jaučiasi kalta ir prislėgta dėl šių jausmų.

Buvimas mama iš tiesų mus apdovanoja nauju požiūriu į pasaulį, naujais pojūčiais, įžvalgomis. Tai gali suteikti ryšio su visata patyrimą, padėti atrasti dvasinį ir gamtos pasaulį. Tačiau kaip pasaulis yra gražus dėl savo pokyčių: žiemos ir vasaros, nakties ir dienos, saulės ir lietaus, muzikos ir tylos, taip ir motinystė teikia mums ir begalinį džiaugsmą, ir gyvenimo trapumo suvokimą, ir naują savęs supratimą, ir liūdesį dėl bėgančio laiko. Ši jausmų, minčių, patyrimų gama kuria gyvenimo simfoniją.

IŠNAŠA

Kaip išjausti liūdesį?

  • Jei jūs patiriate sunkumą, nesuprantate, kas su jumis vyksta, visų pirma, pabandykite sau įvardinti, kas yra sunku, dėl ko liūdna, pikta, savęs už tai nekritikuodama.

  • Leiskite sau paliūdėti, su nostalgija prisiminti nerūpestingą jaunystę. Tai nereiškia, jog nesidžiaugiate atėjusiu nauju etapu ar savo vaikeliu. Tiesiog vidiniams pokyčiams reikia laiko, vidinės erdvės. Tam, kad galėtumėte pasveikinti naujus savo gyvenimo aspektus, turit atsisveikinti su tam tikrais senais, kuriems šiuo metu laikas pasitraukti.

  • Pasidalinkite savo jausmais ir mintimis su artimu žmogumi. Įvardindami savo skaudulius, mes tam tikra prasme išsivaduojame nuo jų. Kalbėdami galime pamatyti savo situacijos laikinumą, prasmingumą, reikšmingumą.

  • Bendraukite, jei turite galimybių, su kitomis moterimis, kurios galėtų priimti pokyčius, susijusius su moteriškumu, motiniškumu, ir palaikyti. Tai padės suprasti, kad nesate vieniša ir kad yra normalu būti pavargusiai, dirgliai, jausmingai, kartais nusivylusiai. Tai leis susitaikyti su savo ribotumu ir žmogiškumu.

  • Nebijokite prašyti pagalbos, ieškokite būdų, kaip patenkinti savo poreikius.

  • Jei jaučiate, jog liudesys užvaldo visą jūsų gyvenimą, pradedate vengti bendrauti, išeiti iš namų, atsiranda neaiškių baimių, sunku atlikti kasdieninius darbus, sunku užmigti arba labai anksti pabundate, sutrinka mityba – kreipkitės į specialistus.