Moksleiviai nebenori būti prestižinių mokyklų sprinteriais?

Mokiniai
Mokiniai
  © 123rf.com

„Nestojusi į jokią gimnaziją, esu ta, kuri nepateisino lūkesčių. Namie esu kone nurašyta“, – apie prestižinių mokyklų sprinterius, kuriems nenori priklausyti, savaitraščiui „Dialogas“ parašė Vilniaus Tuskulėnų vidurinės mokyklos moksleivė Ieva Lozuraitytė. Po jos pasisakymo kilusi suaugusiųjų diskusija atskleidė, kad mokytojai ir tėvai kartais jaunuolių pasirinkimus pernelyg standartizuoja. Specialistų požiūriu, mokyklų prestižiškumas – savotiškas socialinių žaidimų rezultatas, o apsispręsti dėl būsimos profesijos spaudžiami moksleiviai kartais socialinę brandą parodo nepaklusdami konkurencinės kovos taisyklėms, žudančioms kūrybiškumą.

Moksleivis – indas suaugusiųjų viltims?

„Jei gyveni Vilniuje ir tavo tėvai ne asocialūs, dauguma jų nori, kad baigęs 8 klases stotum į vidurinio mokslo Meką – Licėjų. Jei mokaisi ten, jau savaime esu su kokybės ženklu. O jei ne ir nesirenki bent Žirmūnų ar Jėzuitų gimnazijos, esi laikomas žlugusiu“, – drąsiai savo poziciją išsakė moksleivė, paaiškinusi, kad jai nesinori dalyvauti mokymosi sprinterių kovoje, kur tik ruošiamasi atsiskaitymams ir egzaminams.

Moksleivės požiūriu, prestižinėse gimnazijose vykstančios lenktynės dėl geriausio ir aktyviausio statuso, tėvų spaudimas rinktis mediciną, teisę ar ekonomiką bei pačių mokslo įstaigų pastangos, kad jaunuoliai kuo labiau koncentruotųsi į būsimas studijas bei profesijas, yra pernelyg intensyvios. Mergina juokais prisipažįsta verčiau norinti būti blondine ir kol kas pagyventi nejaučiant spaudimo galvoti vien tik apie ateitį.

Kritiškas moksleivės požiūris į prestižines gimnazijas ir ruošimąsi būsimai profesijai socialiniame tinkle „Facebook“ išprovokavo aistringą mokytojų ir kitų suaugusiųjų diskusiją. „Tipiška vartotojiška pozicija“. „Tokią visuomenę gamina „mokyklų fabrikas“. „Kiek mokinių ko nors išmoko iš šito repo?“ „Tikrasis vartotojiškumas tėvų, mokytojų ir kitų suaugusiųjų elgesyje, kai vaikas padaromas indu suaugusiems svarbių daiktų sudėjimui“. Tokiais argumentais vieni kitus bandė įtikinti suaugusieji.

Ieškoti savęs – turtingesnių visuomenių privilegija

Iš aplinkos kylančius socialinius lūkesčius, kuriuos jaunoms asmenybėms ne visuomet paprasta pateisinti, įvardijo ir jaunimo socialinę brandą tyrinėjanti Klaipėdos universiteto Sociologijos katedros sociologijos daktarė, docentė, vyresnioji Demografinių tyrimų mokslo darbuotoja Sigita Kraniauskienė. Klausinėdama pirmojo kurso studentų, kokios priežastys lėmė jų sprendimą mokytis, ji sakė pastebėjusi, kad šie dažnai pamini „tėvų valią“, norą baigti mokslus dėl tam tikro socialinio statuso kūrimo. Moksleivės nuomonę apie norą nedalyvauti prestižiniame sprinte ji sieja su Vakaruose paplitusia tendencija iškart po mokslų nepulti į studijas, paieškoti savęs.

Prestižines mokslo įstaigas pasirinkę, į būsimas profesijas susitelkę moksleiviai, pasak sociologės, gali jaustis suvaržyti, dalyvaujantys aršioje konkurencinėje kovoje. Ar tam tikrų taisyklių laikytis nenorintys moksleiviai yra socialiai brandūs, ar – tiesiog maištininkai? „Savarankiškam apsisprendimui, gebėjimui pasirinkti svarbu, ar visuomenė leidžia tai padaryti. Ar, pavyzdžiui, šiuo atveju moksleiviams spręsti leidžia tėvai? Sovietiniais laikais vyravo paternalizmas: valstybė, savotiškai prisiimdama tėvo ar motinos vaidmenį, planuodavo jaunimo kelią – kas mokysis amato, o kas stos į aukštąją. Tačiau jei yra struktūra, standartizuojanti žmogaus elgesį, jis nebūtinai anksčiau subręsta. Jaunuoliai sovietmečiu anksčiau baigdavo mokytis, dirbti, bet klausimas, ar anksčiau subręsdavo psichologiškai“, – aiškino S. Kraniauskienė.

Jaunimo polinkį nesilaikyti standartinių reikalavimų mokslininkė sieja tiek su individualios karjeros, socialinio mobilumo, tiek su turtingų visuomenių privilegija jaunam žmogui leisti ilgiau mokytis.

„Bedarbystės laikais aukštosios mokyklos jaunimui pasitarnauja kaip laukimo salė: pralaukti sunkmetį mokantis, kaupiant patirtį. Tuo pasižymi turtingos visuomenės: jose nemažai jaunų žmonių gali studijuoti, tėvai gali išlaikyti vaikus, kol šie sukaups reikiamą socialinį kapitalą“, – kelias su moksleivių pasirinkimais susijusias tendencijas įvardijo Klaipėdos universiteto sociologė.

Teisė, ekonomika, medicina Vilniuje – tėvų svajonė

Prieš keletą mėnesių su studentais bendradarbiaujantis Vilniaus universiteto Karjeros centro karjeros konsultantas, dr. Žygimantas Grakauskas Alfa.lt sakė, kad tėvų patarimai renkantis būsimą profesiją ne visada būna objektyvūs. „Apibendrinančių išvadų daryti negaliu, nes nėra tokių tyrimų, bet kartais pastebiu, kad tėvų nuomonė apie būsimą vaikų specialybę būna konservatyvi ir kategoriška: nors abiturientai norėtų rinktis vieną specialybę, tėvai priverčia prioritetus susidėlioti taip, kad pirmu numeriu įrašoma teisė, nors Lietuvos rinka negali sugerti tiek teisės specialistų“, – savo nuomone pasidalijo karjeros konsultantas.

Tuomet jis pastebėjo, kad tėvai linkę rekomenduoti savo atžaloms rinktis „perspektyvias“ specialybes – ekonomiką, teisę, mediciną. Vėliau studentai, paklausę tokių patarimų, kankinasi, nežinodami, ar bus konkurencingi darbo rinkoje.

Tiesa, mokyklų prestižas – lazda su dviem galais. Esama gerų mokyklų, kurios nesipuikuoja geriausiais statistiniais rodikliais, tačiau jose moksleiviai jaučiasi jaukiai. Yra ir prestižinių mokyklų, kuriose besimokantys jaunuoliai dėl aukštų drausmės reikalavimų, net iš šalies žiūrint, atrodo susikaustę. Tokį įspūdį, lankydamasis įvairiose mokyklose ir gimnazijose, susidarė Pilietinių iniciatyvų centro direktorius, vienas Lietuvos moksleivių parlamento iniciatorių Girvydas Duoblys.

„Prestižas dažnai yra formalių kriterijų, kurie ne visada tikri, sureikšminimas. Blogai, jei tėvai spraudžia vaikus į reikalavimų rėmus. Taip žudome vaikų kūrybiškumą. Nors ir Čarlzą Darviną, kai jis trumpomis kelnėmis lakstė po miškus, tėvai vadino šeimos gėda.

Lietuviai – katalikiškas kraštas, čia sureikšminami ritualai. Moksleiviai jaučia sprendimą stotį į „prestižines“ specialybes, stoti „į Vilnių“, nes tada „būsi žmogus“. Nes jei įstosi į kolegiją – košmaras, ką kaimynai pasakys“, – ironizavo G. Duoblys, suaugusiųjų bandymus savo atžalas atiduoti prestižinėmis laikomoms mokykloms vadinantis bandymu nusiplauti nuo atsakomybės.

Mat vietoje bandymo perprasti, ko jaunas žmogus nori, kas jam sekasi, pasirenkamas lengvesnis kelias – padaryti jį tokį, kokio reikalauja standartai.

„Prestižas dažnai yra tik įvaizdis, susitarimo reikalas, prestižiškumas – socialinio žaidimo rezultatas“, – pastebėjo sociologė S. Kraniauskienė, pridūrusi, kad sėkmingas karjeras padaro ir vaikai iš išskirtinėmis nelaikomų mokslo įstaigų.

Švietimo ir mokslo ministerijos pateikta statistika rodo, kad šiemet padaugėjo abiturientų, už valstybinius egzaminus gavusių „šimtukus“ rajonuose. Tiesa, šiose „šimtukų varžytuvėse“ vis dar įsitvirtinę ir prestižinėmis laikomų gimnazijų auklėtiniai.

Daugiausia geriausių įvertinimų, po keturis „šimtukus“, gavo Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos, Kauno jėzuitų gimnazijos, Marijampolės marijonų gimnazijos ir Vilniaus licėjaus abiturientai.

Po tris „šimtukus“ surinko penki Kauno technologijos universiteto gimnazijos auklėtiniai, keturis – Vilniaus licėjaus abiturientai, tris – Panevėžio Juozo Balčikonio moksleiviai, du – Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos abiturientai. Geriausiais įvertinimais gali pasigirti Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos, Jonavos Jeronimo Ralio ir Senamiesčio gimnazijų moksleiviai, Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos, Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijos, Prienų „Žiburio“ gimnazijos, Kupiškio Lauryno Stuokos Gucevičiaus gimnazijos, Panevėžio ir Kauno gimnazijų abiturientai.

Kūrybiškumas svarbus kaip ir raštingumas

Vaikai turi ypatingų gebėjimų inovacijoms, nebijo suklysti ir geba rasti išeitis, kūrybiškus sprendimus. Vis dėlto švietimo sistema laikui bėgant šiuos jų gebėjimus iš dalies apriboja. Britų autorius, inovacijų kūrimo bei žmogiškųjų išteklių ekspertas Kenas Robinsonas, kalbėdamas apie švietimo sistemos įtaką vaikų gebėjimams, pabrėžė esantis įsitikinęs, kad visi jie turi milžiniškus talentus, kuriuos suaugusieji negailestingai paleidžia vėjais.

„Dabar švietime kūrybiškumas yra ne mažiau svarbus negu raštingumas“, – tikino K. Robinsonas.

Pažangiais „švietimo produktais“, anot švietimu besidominčio specialisto, laikomi viską laiku ir gerai atliekantys moksleiviai. Tačiau akademiniais gebėjimais paremta švietimo sistema, nors savaime nėra bloga, kartais slopina kūrybiškumą.