Keliautojo Pauliaus Normanto mintys lekia pas Vengrijoje likusius vaikus

P. Normantas (nuotr. G. Kajėno nuotr.)
P. Normantas (nuotr. G. Kajėno nuotr.)
  © Alfa.lt

Pratarmę būsimai knygai parašė Dalai Lama

Neseniai Vilniuje, Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje, P. Normantas pristatė savo fotografijų parodą „Keturios Budos pėdos”, ruošiasi išleisti to paties pavadinimo fotografijų albumą, kuriam pratarmę parašė Tibeto dvasinis lyderis Dalai Lama. Tačiau leidybos reikalai juda sunkiai, todėl kūrėjas jaučiasi nekaip.

Vis dėlto pamiršęs rūpesčius, kaip visada nešinas kuprine, P. Normantas apsilankė Vilniaus rotušėje Vengrijos ambasados surengtame priėmime, skirtame 1956-ųjų Vengrijos revoliucijos metinių minėjimui. Į jaukią Rotušės salę rinkosi įvairių šalių ambasadoriai, vengrų draugai ir bičiuliai. Tradicinės vengrų liaudies muzikos ansamblis „Borfolk” atliko kelias autentiškas dainas bei tradicinį vengrų maršą. Susirinkusieji vaišinosi vengrišku guliašu ir autentišku vengrų vynu.

Lietuvos ir Vengrijos pilietybę turintis P. Normantas prisipažino – yra abstinentas ir vegetaras, tačiau sulaukęs Vengrijos ambasadoriaus Lietuvoje kvietimo ilgai nedvejojo: „Vis dėlto nuo 1983 metų gyvenu Vengrijoje; ten – mano vaikai, mano draugai…“ Apgailestavo, kad apie 1956 metų revoliuciją Vengrijoje, parodžiusią tikrąjį Sovietų Sąjungos veidą, kalbama vis mažiau ir mažiau… Būnant Lietuvoje šia proga jį kviečia Vengrijos ambasada, būnant Vengrijoje – vengrai, P. Normantą vadinantys savu.

Žmona neleido matytis su vaikais

„1982 metais vedžiau vengrę, su ja tuokėmės Vilniaus santuokų rūmuose, bet po trejų metų išsiskyrėme. Dažnai pro tuos rūmus praeinu, kadangi gyvenu Čiurlionio gatvėje, iškyla visokiausių prisiminimų... 1983 metų lapkritį su ja persikėlėm į Vengriją, jau buvo gimęs sūnus Pranukas. Nuo tol ten kelis mėnesius per metus vis pagyvenu…” – pasakojo vyras. Svajose, vizijose, dar būdamas Kauno politechnikos instituto, vėliau – Vilniaus universiteto studentas – matė save gyvenantį Budapešte, kur nors palėpėje arba Paryžiaus senamiestyje. Taip nutiko, kad pakliuvo į Vengriją ir apsigyveno rytų Vengrijoje, iš kur kilusi jo buvusi žmona.

„Prie Debreceno yra toksai miestas Nyiregyhaza. Ten gyvenu ir dabar, turiu dviejų kambarių butelį. Kai 1986 metais žmona su manimi išsiskyrė, apsigyvenome atskirai. Buvo įvairių periodų, net bjaurių, kai porą metų ji neleisdavo matytis su vaikais, nors gyvenome gretimose gatvėse. Bet dabar vaikai jau suaugę. Sūnui 29 metai, jis gyvena tame pačiame mieste, dirba muzikiniame teatre techniku. Dukra, baigusi medicinos institutą, dirba Berlyne. Kartais susitinkam, Nyiregyhaza – mano antrieji namai,“– atvirauja vyras.

Šaudė į minią, prievartavo moteris

Apie tai, kas 1956-aisias dėjosi šiame mieste ir visoje Vengrijoje, jis gali pasakoti valandą ir dvi. Yra girdėjęs ne dešimtis, o šimtus šiurpių istorijų. „Leisdamas pirmą savo fotografijų knygą susipažino su vienu profesoriumi, kuris jo pirmai fotografijų knygai rašė tekstus. Sykį mažoje kavinukėje gerdamas arbatą vyras prasitarė, kad 1956-aisiais, prasidėjus sukilimui, jis buvo antro kurso studentas, mokėsi Budapešto ELTE universitete. Vyko paskaita, staiga gatvėje stovėję tankai ėmė šaudyti į pastatą, į langus. Švilpdamas atskriejo tanko sviedinys ir sprogo gretimoje auditorijoje. Vyras išliko gyvas, bet gretimoje auditorijoje buvę jo draugai žuvo…Paulius su šiuo vengru susipažino1989 metais, tačiau prieš daugiau nei 50-mt metų Budapešto gatvėse ir aikštėse matyti košmarai persekiojo iki tol.

Didžiausiai mūšiai vyko Miškolcuose, Budapešte... Tankai važiavo ant žmonių, kareiviai šaudė į minią. Apie tai Pauliui prie vyno taurės arba gurkšnojant arbatą pasakojo patys vengrai – paprasti žmonės, menininkai. Prisiminimai ypač atgijo vadinamosios „perestoikos“ metais. Paulius kasdien išklausydavau po kelias šiurpias istorijas. Vienas kolega fotografas, su kuriuo sykį ėjo Budapešto senamiesčiu, parodė medį ir pasakė: „Žiūrėk, ant jo kelias dienas kabėjo pakartas žmogus… Mano tėvas pamatęs jį pro buto langą, lėkdavo į tualetą vemti… “

Paties P. Normanto buto kaimynai pasakojo matę, kaip rusų kareiviai prievartaudavo moteris, kaip Miškolcuose beginkliai darbininkai gynėsi nuo rusų tankų… Šalis buvo apimta revoliucijos . Žuvo 2–3 tūkstančiai vengrų ir apie 750 sovietų karių, tūkstančiai buvo sužeisti, apie ketvirtį milijono vengrų turėjo bėgti iš šalies. Sekdami vengrų pavydžiu 1972 metais Kaune sukilo lietuvių studentai.

Romaną „Egerio žvaigždės“ perskaitė visi lietuviai

Bet žaizdos gijo. 1986 metais, padedant keliems lietuviams, Tokajaus mieste Pauliui pavyko įkurti lietuvių bendruomenę, kuriai vadovavo trejus metus. Ji jungė 25 narius – vyrus ir moteris. Dabar, pasak Pauliaus, bendruomenės veikloje dalyvauja 15–20 žmonių daugiau. Keli garbaus amžiaus nariai mirė, bet ji pasipildo naujais – jauni lietuviai veda, išteka, atvažiuoja gyventi į Vengriją. Pastaruoju metu P. Normantas retokai būna Vengrijoje, bet paskutiniais jo duomenimis, lietuvių čia gali būti apie pusšimtį.

Vyras pastebi, kad lietuviai į Vengriją niekada neplūdo, tiesa, maždaug prieš 15 metų daug jų dirbo Georgo Soroso universitete, kur Paulius rengdavo parodas, vykdavo vakaronės, susitikimai. Turistinės firmos bandė organizuoti keliones vengrų vyno keliu, bet jos labai neišpopuliarėjo.

„Prieš 25 metus, kai Lietuvoje ir Vengrijoje buvo socializmas, pakviečiau į svečius poetą Gintarą Patacką. Sykį nuvažiavom į senąją Egerio tvirtovę, kurią rašytojas Giza Gordonis aprašė savo knygoje „Egerio žvaigždės” ir kurią 60–70-aisiais skaitė beveik kiekvienas lietuvis. G. Patackas atsiklaupė, apkabino jo kapą ir apsiverkė. Iš laimės, kad gali prisiliesti prie didžio kovotojo už vengrų laisvę kapo. Sovietmečiu per televiziją rodytas serialas „Kapitonas Tenkešas” Pauliui buvo pernelyg paprastas, bet „Egerio žvaigždės”, kuriame vengrai kovoja su turkais, buvo pavyzdys. Iš vengrų sovietų okupacijos metais mokėmės, kaip reikia kovoti prieš komunizmą,“ – prisipažįsta ne vienoje protesto prieš sovietus akcijoje dalyvavęs lietuvis.

Tokajaus mieste – lietuviškų skulptūrų parkas

P. Normanto iniciatyva 1987 metais Tokajaus mieste iškilo lietuviškų skulptūrų parkas, kuriame stovi šeši 5–6 metrų skulptūrų stulpai. Dvi skulptūras – Krivį ir Vaidilutę – sukūrė šviesios atminties menininkas Ipolitas Užkurnys, kitas – tautodailininkas Antanas Česnulis iš Druskininkų.

„Man kilo idėja surengti kūrybinę stovyklą, pakviečiau lietuvius menininkus ir miesto centre, kur buvo šiukšlinas skveriukas, įrengėm lietuviškų skulptūrų parką. Iš pradžių vengrai nelabai suprato, kas jose pavaizduota, bet po kokių 5–6 metų, kai miesto valdžia skulptūras norėjo perkelti į garbingesnę vietą, tokajiečiai surengė dviejų dienų streiką ir neleido jų išvežti… Miesto centre esančiu lietuvišku parku vengrai didžiuojasi,“ – jaučia menininkas.

Lietuvių ir vengrų bendravimas vis stiprėjo. „1987 metais į Vilnių atvežiau pilną traukinį vengrų: žurnalistų, menininkų. Ne kartą rengiau lietuvių meno dienas Vengrijoje – Budapešte, Debrecene; apie 20 geriausių lietuvių grafikų darbų keliavo per Vengriją. Po to grafiką Mikalojų Vilutį pakvietė dėstyti į Budapeštą. ..“ – prasitaria tarpininku tarp Budapešto ir Vilniaus tapęs P. Narmontas.

Neseniai Paulių pasiekė gera žinia – kvietimas tapti Vengrijos meno akademijos nariu. Garsių menininkų Vengrijoje yra keli šimtai, tūkstančiai, bet iki Naujų metų tikiuosi tapti oficialiai pripažintu vengrų meno akademijos nariu, “ – viliasi P. Normantas, jaučiantis, kad vengrai į jį žiūri palankiai.

Viename kataloge Vengrijos šiuolaikinio meno centro direktorė prieš kelis metus yra parašiusi: „Mums pasisekė, kad Paulius Normantas persikėlė gyventi į Vengriją…” Bet man nepatogu save girti…“, – kuklinasi.

Vengrai - Europos vidury ar jos provincijoje?

Deja, Lietuvoje jo darbai ignoruojami, neremiami, o darbai rytietiška tematika iš viso blokuojami. „Jeigu Lietuva daugiau domėtųsi mano kūryba, aš čia daugiau nuveikčiau,“ – įsitikinęs vyras, apimtas idėjos Vilniuje įkurti Rytų meno muziejų. Pasidžiaugia, kad šiuo metu veikiančią jo fotografijų parodą jau aplankė per tūkstantis lankytojų. „Gerai, kad Vilniaus miesto valdžia jau remia menininkus, kuriančius ne tik Niujorke ar Paryžiuje, bet ir Rytuose, Himalajuose, “ – sako Paulius.

Pusę pasaulio aplankęs keliautojas patikina, kad kursuoti tarp Lietuvos ir Vengrijos visiškai nesunku – lengviausia tai padaryti mintimis, kurios vis lekia pas Vengrijoje likusius vaikus. 15 pastarųjų metų dažniausiai važiuodavo traukiniu per Lvovą, dabar tenka skraidyti. Yra važiavęs ir automobiliu, autobusu...

Vengrai jaučiasi gyvenantys Europos Sąjungos centre ar, vis dėlto, kaip lietuviai, – ES provincijoje? „Kai vengrai stojo į ES, buvo teigiama, kad jai rūpi vengrų nacionalinės vertybės – klestinti kultūra, ekonomika, bet iš tiesų ji su jais susidorojo kaip ir su kiekviena maža savo nare. Jai buvo reikalinga tik rinka. Kad ir maža, kad ir 2–3 milijonų kolonija. Kad ir skurdi. Vis tiek čia galima kažką parduoti ir tai padaryti paprasta, nes nėra konkurencijos,“ – įsitikinęs ekonomiką studijavęs keliautojas.

Geriausiai jaučiasi Himalajuose

Vengrijoje, pasak jo, jau sunaikintas žemės ūkis, jam tenka susidurti su žvėriška kinų konkurencija. Vengrai priversti prekybos centruose pirkti kinų, o ne savo užaugintus svogūnus. ES deklaruoja viena, o jos veiksmai yra priešingi… „Nesvarbu, kad po pusę metų gyvenu Himalajuose, bet grįžęs įsigilinu į situaciją ir manau, kad ES imperija gyvuos kur kas trumpiau nei LDK arba austrų-vengrų monarchija,“ – konstatuoja P. Normantas.

Priežastis – didžiųjų valstybių arogancija ir mažųjų nepilnavertiškumas. Ne kartą, lankydamasis Frankfurto knygų mugėje, pastebėjo, kad bendraujant su atvykėliais iš mažųjų šalių, galioja principas: parduok, bet nepirk. „Kai parodau savo fotografijas, didžiausios, pavyzdžiui, anglų leidyklos sako, kad labai gražu, bet kai pasiūlau išleisti fotografijų knygą, leidėjai apsimeta, kad nemoka angliškai. Arba sako: „Jūsų vardas nežinomas...“ Atsakau: „Bet jūs galite padaryti taip, kad jis taptų žinomas…” Tada paaiškina, kad nebeturi laiko…

Kur kas geriau jaučiasi Lietuvoje, Vengrijoje, Delyje, Kalkutoje ar net Bankoke, bet tik ne kur nors Anglijoje. „Aš ten nesu buvęs ir nesiruošiu važiuoti, – nustebina. – O geriausiai jaučiuosi Himalajuose. Užlipęs į 5 kilometrų aukštį žemę palieku. Prasideda visai kiti regėjimai, ateina visai kita informacija, kitos mintys.“

 

 

Keliautojo Pauliaus Normanto mintys lekia pas Vengrijoje likusius vaikus

P. Normantas (nuotr. G. Kajėno nuotr.)
+15