Ačiū sirenoms už progą pakalbėti apie rimtus dalykus

Liudvika Pociūnienė
Liudvika Pociūnienė
  © Karolis Kavolėlis / Alfa.lt

Ką visa tai reiškia? Pamėginkime įsigilinti į konflikto esmę.

Pirmiausia, tai nėra konfliktas tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų, kaip bando teigti tie, kuriems atrodo, kad scenoje galima viskas (išskyrus tai, kas pažeidžia įstatymą – o tokių požymių taip pat esama, kažkaip negirdėjau, kad vaikų išnaudojimas scenoje būtų leidžiamas kokios nors išimties tvarka). Manau, tai veikiau konfliktas tarp tų, kurie tebėra nepraradę pagarbos kitam žmogui ir tų, kuriems tokia pagarba – dešimtos eilės reikalas, svarbumu tikrai nusileidžiantis komercinei logikai ir kitiems fundamentalaus liberalizmo stabams. Padoriam žmogui, nesvarbu, ar jis krikščionis, ar budistas, ar judaizmo išpažinėjas, ar musulmonas, ar net ateistas, lygiai atgrasu, kai grubiai tyčiojamasi iš greta gyvenančių žmonių šventenybių. Nors ir meno vardan.

Ar esama tokio pasityčiojimo elementų minėtame spektaklyje? Per visus nacionalinius TV kanalus rodytuose fragmentuose jie akivaizdūs. To nepaneigė net ir spektaklio gynėjai. Ypač apgailėtinai atrodė kultūros ministras, kuris, užuot paprašęs festivalio rengėjų grąžinti valstybės paramą, lyg niekur nieko ėmė aiškinti, girdi, negalima pasmerkti spektaklio jo nemačius...

Na, smerkti ar drausti tikrai turbūt neverta, bet ar verta finansuoti iš biudžeto festivalius, kurie išleidžia pinigus visokiems bendrų projektų partneriams, kurių paslaugų kiek geresnio skonio tradicijas turintiems senosios Europos piliečiams jau ir už dyka nebereikia? Rusijoje tyčiojimasis iš žiūrovų, prisidengus meno laisve, jau turi ir gruboką, bet gan teisingą pavadinimą: iskustvo v stile najabos...(atsiprašau jautresniųjų skaitytojų už citatą nevalstybine kalba).

Jei Lietuvoje atsirastų rėmėjų, matančių prasmę iš savo pelno paremti tokius projektus – labai prašom, tik gal – ne nacionalinio dramos teatro scenoje. Nes paramos programos ir nacionalinis teatras finansuojami iš visų piliečių, taip pat ir tikinčiųjų, sumokėtų mokesčių.

Kad spektaklio meninę vertę galima permanyti tik jį pamačius – kartojama nuolat, bet būtent iš anonsų sprendžiame, eiti į jį ar ne. Esama požymių arba simptomų, kurie daug pasako apie kūrinį dar iki jo pasirodymo scenoje. Ir tikrai nebūtina gaišti laiką, kai pakanka simptomų, rodančių, kad neverta...

Žinoma, jei pati būčiau susimokėjusi už bilietą ir paaukojusi brangų laiką spektaklio žiūrėjimui, turbūt bandyčiau tai pateisinti ir ieškoti kokių nors jo meninių privalumų, ir galbūt netgi jų rasčiau. Galima kartais rasti brangakmenį ir šiukšlių krūvoje, bet šiaip jau brangakmenių paprastai ieškoma kitur...

Kodėl nėjau ir neketinau eiti į minėtą spektaklį (ir klausiančiam patarimo nerekomenduočiau)?

Pirmiausia todėl, kad isteriškų veiksmų, siekdami atkreipti dėmesį, kūrėjai dažniausiai griebiasi dėl dviejų priežasčių – arba jie nepasitiki savo meistriškumu, arba nelabai turi ką pasakyti.

Minėto spektaklio atveju, regis, esama ir vieno, ir kito... Bent jau sprendžiant iš arogantiškų paties režisieriaus pareiškimų. Sprendžiant iš rimtesnių žiūrovų atsiliepimų – taip pat (kam įdomu daugiau sužinoti, apie ką tas spektaklis, – rekomenduočiau jį mačiusio Dainiaus Juozėno išsamią recenziją Bernardinuose).

Tokių isteriškų gestų paskirtis – išimtinai reklaminė. Na ir kol yra žmonių, kuriems patinka, kai iš jų tyčiojamasi, ir dar yra pasiruošusių už tai susimokėti – tokia reklaminė strategija veikia. O Lietuvoje šį poveikį dar sustiprina ir provincialus snobizmas, nieko bendra su meno laisve ar vertingumu neturintis...

Isteriškas gestas gerai paslepia ir aktoriaus meistriškumo stoką, ir silpną dramaturgiją, ir daugybę kitų trūkumų. Jeigu tokių trūkumų spektaklyje nebuvo, kam reikėjo suleisti į sceną vaikus, mėtančius išmatas? Sakoma, kad , norint sugriauti psichologinės dramos spektaklį, pakanka išleisti į sceną šuniuką... Na, bet jeigu jokios rimtos dramos scenoje nevyksta, tai šuniukas – tikras išsigelbėjimas. Šiuo atveju šuniuko vaidmenį atlieka provokacija.

Beje, vadinamam „šiuolaikiniam“ menui, paniekinusiam meistriškumą, nieko kito ir neliko, kaip tik užsiimti provokacijomis.

Šis reiškinys meno filosofų įvardijamas kaip pameistrių maištas – negalėdami prilygti meistrui, nevykėliai pameistriai ima tyčiotis iš meistro vertybių. Nenoriu pasakyti, kad menininkas būtinai turi laikytis tradicinių formų bei laiko patikrintų kanonų. Daugelis menininkų juos atmeta kaip suvaržymus, ieškodami savojo kelio (tik prieš atmesdami vis vien turi pažinti – antraip netaptų menininkais), kiti – kaip tik juose randa neišnaudotų galimybių. Tuo gyva kūryba ir skiriasi nuo pamėgdžiojimo.

Bet raiškos priemonių pasirinkimo laisvė nereiškia, kad menininkas gali su niekuo nesiskaityti. Mene išties galima daug kas, bet tik su sąlyga, kad norima perduoti prasmingą žinią... Neįsivaizduoju, kuo galima būtų pateisinti šventvagystę scenoje, parodų salėje ar kur kitur. Maištaujantis infantilas kažin ar gali vadintis menininku. O ar kūrėjas tikrai turi ką pasakyti, ar tai nėra savigailos ar savimeilės padiktuota mizerija – jau tiesiogiai susiję su jo išpažįstamomis vertybėmis. Menas menui ideologija atsirado kaip reakcija į devynioliktojo amžiaus realijas ir savo istorinį vaidmenį atliko su kaupu. Dabarties realijos, regis, diktuoja priešingą orientaciją.

Bandymas kalbėti apie itin skaudžias temas neabejotinai su tuo susijęs, bet, nepripažįstant tokios svarbios vertybės kaip šventumas, kvepia tiesiog nepamatuota pretenzija ir prastu skoniu.

Reklamos, su žodžiais „Jėzau, kokios tavo kelnės...“ irgi kvepia prastu skoniu bei verčia įtarti, kad šitaip reklamuojami rūbai gali būti tiesiog nekokybiški.

Taigi, gal jau užteks kartoti tarsi užkeikimą: dėl skonio nesiginčijama? Būtent dėl skonio tikrai verta ginčytis. Sirenų festivalio rengėjai nenoromis pasitarnavo tuo, kad išryškino skirtumą tarp meno ir reklamos, kad paskatino susimąstyti apie meno prasmę bei ryšį su pamatinėmis gyvenimo vertybėmis. Linkiu tiktai ateityje nebespjauti į gero skonio kriterijus. Mažiau cinizmo – nes publikai tai nebepatinka.