Emigrantas: išvykti priverčia ne politikai, ne jie emigrantus sugrąžins

A. Zakarauskas.
A. Zakarauskas.
  © Asmeninis albumas

Klausimų, kur jo tėvynė, prieš kelerius metus projektą „Studijos Australijoje“, skirtą žmonėms, norintiems atvykti studijuoti, dirbti bei keliauti šioje šalyje, sumaniusiam A. Zakarauskui nekilo. Tik kurį laiką jis šiek tiek jaudinosi prisidedantis prie lietuvių emigracijos – juokaudavo norintis su kiekvienu išvykėliu pasirašyti sutartį, kad šis nepamirš balsuoti rinkimuose.

Esate sakęs, kad daugeliui lietuvių Australija yra svajonių šalis. Kodėl? Kokios priežastys jus paskatino išvažiuoti?

reklama

Niekada negalvojau išvažiuoti į užsienį, Lietuvoje jaučiausi gerai, turėjau daug draugų, mėgstamą darbą. Dirbau vadybininku, vienos kompanijos Klaipėdos regiono vadovu, bet, kai pradėjau karjerą, praleidau tą laiptelį, kuris turėtų būti skirtas ieškojimams. Sulaukus 28 metų, atėjo ta riba, kai pradėjau mąstyti, kad tuos ieškojimus reikia daryti. Norėjau išmokti anglų kalbos, pradėjau rinktis, kur galėčiau išvažiuoti. Nors mano gyvenimas buvo labai saugus – vadybininko-vadovo karjera, savas gyvenamasis plotas, automobilis, rizikavau.

Padariau sau didžiausią paslaugą, kad nusiteikiau – man, emigrantui, bus labai sunku, neturėsiu patirties. Kuo rimčiau nusiteikęs pradedi gyvenimą iš naujo, tuo lengviau ateityje. Australiją pasirinkau ir dėl klimato, ir dėl atstumo. Po mėnesio, net ir nemokėdamas anglų kalbos, pradėjau ieškoti darbo – perėjau per 15 restoranų, įsidarbinau pas tokį graiką: ūmaus būdo žmogų, pas kurį daug kas nenorėjo dirbti. Tai buvo nesaldus metas kokius tris mėnesius, kol išmokau susikalbėti su klientais: kartais tiesiog šypsodavausi ir kartodavau „taip“ arba „ne“ – atsakydavau „ne“ ir į tokį klausimą, ar turime skanaus maisto. Pasisekė, kad australai į tai reaguodavo geranoriškai.

Pradėjau norėti rimtesnės veiklos – sugalvojau, kad būtų smagu supažindinti žmones su galimybe studijuoti Australijoje, būti žmogumi, kuris juos pasitiks oro uoste, padės atsidaryti sąskaitą banke, patars, kur eiti pavalgyti, išsinuomoti būstą ir panašiai. Vis tiek laikiau ranką ant tos šalies pulso.

Žinoma, Lietuva nedidelė, reikėjo užsitarnauti žmonių pasitikėjimą. Be to, ir dabar žmonėms dar ganėtinai nauja išvažiuoti į Australiją, tai atrodo drąsu. Čia atvažiavę lietuviai jaučiasi kaip atvykę į naują pasaulį be įprastos europietiškos kultūros. Čia labai gerai išvystyta švietimo sistema – galima studijuoti rimtai arba studijuoti ne taip intensyviai, dirbti, keliauti, linksmintis, išmokti anglų kalbą.

Šioje šalyje daugiau pagarbos žmogui, visur – tolerancija ir pozityvumas. Su vaikais kalbamasi kaip su suaugusiais, lakstyti automobiliu ar rūkyti nėra labai „kieta“.

Australija vadinama galimybių šalimi, bet čia paprasta tiems, kurie žino, kad gyvenimas prasideda iš naujo; sunku Lietuvoje daug pasiekusiems, įsivaizduojantiems, kad su savo žiniomis pradės nuo to paties lygio. Kažkas gyrėsi, kad Lietuvoje buvo vadovas. Mano draugė, kuri gyvena Australijoje, pasijuokė: „Pažįstu daug vadovų, visi jie čia padavėjais dirba.“

Vadinasi, prasimušti šioje šalyje ne taip paprasta?

Kai atvykau, maniau, manęs nevertins, nes esu imigrantas, bet jau pirmąją dieną Sidnėjuje, pamatę, kad vaikštau su žemėlapiu, žmonės mane palydėdavo ten, kur reikia. Restorane su manimi maloniai bendraudavo net tada, kai nemokėjau angliškai.

Čia žmonės vidutiniškai darbą susiranda per dvi savaites, galima neblogai gyventi iš padavėjo atlyginimo. O kas siekia daugiau – Australijoje verslo liudijimas išduodamas per 10 min., mokesčiai minimalūs, paliekant šalį, galima susigrąžinti pensiją. Daryti karjerą taip pat įmanoma, Australijoje cirkuliuoja gana daug pinigų, o mes, lietuviai, esame labai apsukrūs, jaučiame sritis, kuriose galima tobulėti, imtis verslo.

Australija – pozityvi šalis, todėl iš jos grįžę lietuviai imasi pozityvių dalykų. Kiekvienas darbas čia yra vertinamas, nesvarbu, ar dirbi valytoja, ar padavėju, ar esi verslininkas. Lietuvoje požiūris į darbą kiek liguistas: jei tau 25 metai, bet dar nesi vadybininkas, su tavimi kažkas negerai. Australijoje pagarba darbui didesnė.

Erdvinis atstumas nuo Lietuvos dažnai žmones paskatina į savo gimtinę pažvelgti kiek kitaip. Kokias stipriąsias ir silpnąsias šalies vietas matote jūs? Kaip mus įsivaizduoja australai?

Visiškai teisingai, atstumas priverčia į savo tėvynę pažvelgti kitaip. Sakyčiau, iš toli viskas matyti fragmentuotai, matai ne visumą, bet atskiras gyvenimo sritis, atskirą žmonių elgseną. Taip žiūrint, Lietuva nėra nei geresnė, nei blogesnė, lyginant su kitomis valstybėmis, net ir labiau išsivysčiusiomis. Netgi atvirkščiai, dažnai mes turime privalumų – verslumas, situacijos išnaudojimas, darbštumas.

Manau, mūsų didžiausia problema – nepasitikėjimas savimi ir kompleksai, o jau iš to gimsta piktumas, savęs išaukštinimas kito sąskaita. Turbūt dėl to Lietuvoje viešojoje erdvėje tiek daug skandalistų ir ne itin intelektualių žmonių; tada gali durti pirštu į televizorių ir sakyti, va, tas (ta) tai kvailas, bukaprotis ar dar koks, ir jaustis protingesnis, jaustis kiek geriau.

Esu įsitikinęs, kad visa tai susitvarkys, kai žmonės pradės labiau savimi tikėti ir gerbti save, o pagarba sau neatsiejama nuo pagarbos aplinkiniams. Tas procesas po truputį vyksta.

Kaip mus įsivaizduoja australai? Jų žinios apie Lietuvą nėra labai plačios, bet didžioji dauguma žino, kur Lietuva, nemenka dalis žino ir apie mūsų istoriją. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad australai domisi viskuo ir tai daro nuoširdžiai. Kai dirbau padavėju Sidnėjuje, retas klientas nepaklausdavo, iš kur aš. O kai pasakydavau, kad esu lietuvis, apiberdavo klausimais apie Lietuvą ir tai darydavo labai nuoširdžiai, ne iš mandagumo. Po to sakydavo, jog labai tikisi, kad Australija man pasirodys draugiška ir čia patiks.

Pasakojote, kad, rengdamas mokymus apie studijas Australijoje Minske, tiems žmonėms atrodėte kaip iš mėnulio atvažiavęs. Vadinasi, lietuviai kur kas mobilesni, turintys daugiau galimybių, kalbant apie studijas svečiose šalyse? Gal ir siekių, noro daugiau?

Išvykti į Australiją padedame ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos bei Baltarusijos piliečiams. Kaip ir Lietuvoje, ten irgi tenka vesti informacinius seminarus apie studijas bei gyvenimą Australijoje. Baltarusijos piliečiams išvykti į Australiją gerokai sunkiau nei mums, priklausantiems Europos Sąjungai. Todėl Minske į mane dažnai žiūri kaip į ateivį iš kitos planetos. Jiems pamatyti žmogų, kuris išvyko į Australiją nemokėdamas anglų kalbos ir ten įsitvirtino, yra kaip gyvas stebuklo patvirtinimas. Todėl ir lietuvių, ir baltarusių išvykimas ir nusiteikimas Australijos atžvilgiu skirtingas. Jie į tai žiūri kaip į unikalią galimybę pradėti naują, daug aukštesnės kokybės gyvenimą. Nuo pirmos dienos žingsnis po žingsnio jie deda visas pastangas, kad pasiliktų „naujajame“ pasaulyje.

O lietuviai elgiasi kiek kitaip. Mes žinome, kad gyvename laisvoje šalyje, ir jei ne Lietuva, tai Australija, jei ne Australija, tai Didžioji Britanija, visada turime ne vieną galimybę. Todėl atvykstantys tautiečiai yra labiau atsipalaidavę. Jei mūsų Rytų kaimynai atvyksta susikoncentravę į vieną tikslą – kuo greičiau įgyti pastovaus gyventojo statusą, tai mūsų, lietuvių, tikslai daug įvairesni – kelionės, naujos kultūros pažinimas, išsilavinimas, verslo plėtra.

Pradėdamas projektą „Studijos Australijoje“, šiek tiek jaudinausi, kad prisidedu prie lietuvių emigracijos. Draugams netgi juokavau, kad visi, kuriems padėsiu atvykti į Australiją, turės prisižadėti, kad dalyvaus visuose Lietuvoje vykstančiuose rinkimuose.

Bet, jei žmonės priima sprendimą išvykti, tai tikrai ne dėl to, kad atsirado nauja galimybė ar atsivėrė naujos durys. Manau, tokie sprendimai priimami dėl asmeninių, kiekvienam žmogui skirtingų priežasčių. Todėl esu įsitikinęs, jog bus tik į naudą Lietuvai, jei jos piliečiai pagyvens ir pasisems patirties iš tokios šalies kaip Australija, kuri pasižymi tolerancija, pozityvumu, pagarba kiekvienam individui. Kur mieste „nardyti“ tarp automobilių laikoma nebrandos ženklu, kur laukiant prie baro užsisakyti gėrimo vienas kitą mandagiai užleidžia, kur, sustojus su žemėlapiu gatvėje, prie tavęs neprašomi prieina žmonės.

Lietuviai Australijoje vertinami kaip darbuotojai, vertinamas mūsų mentalitetas darbe.

Lietuvos politikai nerimsta, kaip sugrąžinti emigrantus. Kaip manote, ar tos „sugrįžtuvės“ iš tiesų turi įvykti fiziškai, ar tai gali būti tiesiog glaudesnių ryšių su savo šalimi išlaikymas, atkūrimas, kultūrinis, ekonominis bendradarbiavimas?

Esu įsitikinęs, kad emigruoti priverčia ne politikai, ne jų atsakomybė ir susigrąžinti emigrantus. Visi emigruoja turėdami skirtingus motyvus ir priežastis.

Todėl noras ar nenoras susigrąžinti emigrantus visiškai nieko nereiškia. Imigracija ir emigracija yra natūralus procesas laisvoje valstybėje, laisvame pasaulyje.

Mes patys esame politikai, patys esame daktarai, statybininkai, pensininkai, emigrantai ir, kai pradėsime labiau gerbti save bei pasirinkimo laisvę, kai pradėsime jausti atsakomybę už savo veiksmus, tuomet viskas natūraliai stos į savo vietas. Manau, valstybei duoda didžiulę naudą jos piliečių išvykimas į šalis, kuriose demokratiniai procesai pažengę gerokai toliau. Dauguma anksčiau ar vėliau grįš į tėvynę, parsiveždami naują požiūrį, pozityvesnį mąstymą. Nustosime skirstyti darbus į garbingus ir negarbingus. Pradėsime vertinti įvairovę.

Australijos lietuvių bendruomenė jau kelis dešimtmečius laikoma gana stipria lietuvybę išsaugojusia jėga. Tačiau ar šiuo metu ji tokia pat glaudi, kaip ir prieš dešimt, dvidešimt metų?

Mes nebegalime būti lyginami su ta karta, kuri išvažiavo genama iš Lietuvos. Mes laisvi, žmonės dabar lengviau išvažiuoja į pasaulį, nebesirenka draugų pagal tautybes, todėl taip laikytis vienas kito nebūtina. Lietuvos jie nepamiršta ir neketina pamiršti, lietuvybė yra juose, jie neketina jos pamiršti.

Pasaulio pilietis, lietuvis, australas – kuo save laikote, ar nejaučiate tapatybės krizės?

Tapatybės krizės patirti neteko. Kadangi gimiau, užaugau ir subrendau Lietuvoje, klausimų, kas yra mano tėvynė, nekilo. Mano tėvynė –Lietuva ir visada skauda ar džiugu dėl procesų, kurie čia vyksta. Gyvenimas kitoje šalyje manęs neatitolino nuo įvykių, vykstančių Lietuvoje, kasdien peržiūriu visas naujienas – elektroninę žiniasklaidą. Galiu pasakyti, kad iš toli viskas matyti gerokai objektyviau. Taip pat stengiuosi prisidėti prie pozityvių dalykų.

Kalbant apie pilietybę filosofine prasme, manau, kad ji neturėtų būti siejama su konkrečiu žemės plotu. Demokratinis pasaulis yra labai išsiplėtęs, o atstumai gerokai sumažėję. Todėl kiekvienas žmogus yra laisvas save išreikšti ir būti ten, kur jaučiasi gerai. O buvimas arčiau ar toliau vietos, kurioje gimei, visiškai nesusijęs su tavo patriotiniais jausmais.

 

Emigrantas: išvykti priverčia ne politikai, ne jie emigrantus sugrąžins

A. Zakarauskas.
+6