Musulmonų protestai ir nekaltumas

Antanas Manstavičius
Antanas Manstavičius
  © Asmeninis albumas

Stebint informaciją, kuri per pastarąją savaitę pasiekė Vakarų visuomenes (taip pat ir Lietuvą) iš Vidurio Rytų, buvo galima susidaryti įspūdį, jog regione iš tiesų niekas nepasikeitė, o gal netgi pakrypo į blogąją pusę. Reakcija į „Musulmonų nekaltumą“ buvo „musulmonų įniršis“ – tai tvirtino naujausias JAV leidinio „Newsweek“ viršelis su garsiai šaukiančių barzdotų vyrų nuotrauka.

Tikrovėje tai esą atspindėjo smurtiniai išpuoliai tose šalyse, kur „arabų pavasario“ revoliucijos anksčiau nuvertė senus autoritarinius vadovus – Libijoje, Egipte, Jemene ir Tunise. Skeptikams, abejojantiems demokratinių pokyčių arabų šalyse galimybe, tai – puikiausias įrodymas, kad visas regionas yra pasmerktas amžinai murkdytis kruvinų perversmų, teroristinių išpuolių bei dar žiauresnių valstybinio teroro proveržių bangose. Demokratija esą negalima visuomenėse, kurios taip jautriai reaguoja į banalius žodžio laisvės pasireiškimus kitame pasaulio pakraštyje, tokius kaip apgailėtinos meninės vertės filmas, išjuokiantis pranašą Muhammadą.

Provokatoriai ir Materazzi

Daugelis, ko gero, dar prisimena, kaip Vidurio Rytuose būdavo reaguojama į kitas panašaus pobūdžio provokacijas. Ypač daug smurto proveržių būta po 2001 metų rugsėjo 11-osios teroristinių išpuolių JAV, kai ši šalis inicijavo karus Afganistane ir Irake.

2005 metais JAV leidinys „Newsweek“ sukėlė tarptautinį skandalą, paskelbęs, kad JAV tardytojai Gvantanamo kalėjime kalinių akivaizdoje į unitazą išmetė keletą Korano kopijų. Vėliau ši informacija buvo paneigta, tačiau per daugelyje šalių vykusias riaušes žuvo mažiausiai 15 žmonių. 2006 metais keli šimtai žmonių žuvo per neramumus, kuriuos sukėlė vieno Danijos laikraščio paskelbtos ir kitų Vakarų žiniasklaidos priemonių perspausdintos pranašo Muhammado karikatūros. Galiausiai 2011 metų kovą nedidelės JAV Floridos valstijos protestantų bendruomenės pastoriui Terry Jonesui viešai sudeginus keletą Korano kopijų, per Afganistane kilusius neramumus gyvybės neteko grupė niekuo dėtų Jungtinių Tautų (JT) pareigūnų.

Tas pats T. Jonesas praėjusią savaitę pažėrė pagiriamųjų žodžių kino juostos „Musulmonų nekaltumas“ kūrėjams. JAV diplomatų, tarp jų – ir Libijos sukilėlius rėmusio ambasadoriaus Chriso Stevenso, žūtis atitinka pastoriaus pasaulėvaizdį, kuriame islamas yra neapykantos ideologija, skatinanti prievartą, todėl turi būti demaskuotas ir nugalėtas atkaklioje propagandinėje kovoje.

Ir vis dėlto jau vien ta aplinkybė, kad kai kurie veikėjai sąmoningai rengia provokacijas, būdami tikri, jog sukels smurto proveržį, verčia susimąstyti. Jų elgesys man, aistringam futbolo mėgėjui, kažkuo primena liūdnai pagarsėjusius Italijos rinktinės gynėjo Marco Materazzi veiksmus 2006 metų pasaulio čempionato finalo rungtynėse prieš Prancūziją, kurių metu jis taip išvedė iš pusiausvyros geriausią priešininkų komandos žaidėją Zinedine‘ą Zidane‘ą, kad šis ėmėsi fizinio smurto, baudžiamo pašalinimu iš aikštės.

Niekada nemaniau, kad Z. Zidane‘as – beje, gimęs musulmonų imigrantų iš Alžyro šeimoje – buvo teisus, pasirinkęs tokiu būdu baigti savo šlovingą karjerą. Tačiau tai nereiškia, kad M. Materazzi buvo teisus, sąmoningai provokuodamas konfliktą – dėl ko pats vėliau buvo nubaustas pasaulinio futbolo vadovų.

Vargu ar „Musulmonų nekaltumo“ autoriams rūpėjo sukurti didelės meninės vertės filmą, ar atkreipti dėmesį į konkrečias musulmonų visuomenių problemas. Kol kas panašu, kad pagrindinis jų motyvas buvo religinė neapykanta, o gal net ir siekis diskredituoti „arabų pavasario“ pasiekimus. Iš esmės jie atrodo kaip mažai kam žinomi materaciai, užsimoję sugadinti gražiausias „arabų pavasario“ zidanų šlovės akimirkas.

Protesto banga, kurios... nebuvo?

Tačiau čia kyla svarbus klausimas – ar provokatoriams pavyko? Ar turėtume jau dabar apraudoti spontaniškus arabų visuomenių judėjimus, kuriuos tariamai užvaldė radikalių pažiūrų islamistai, pripažįstantys vien smurto kalbą?

Esu tikras, kad raudoti dar per anksti. Už pasaulinės žiniasklaidos masiškai tiražuojamų riaušininkų nuotraukų slypi gerokai įdomesnė tiesa. Protesto akcijose šį kartą dalyvavo kaip niekad mažai žmonių, pavyzdžiui, Kairo, turinčio 9 mln. gyventojų, Tahriro aikštėje susirinko vos apie tūkstantį demonstrantų. Ten pat praėjusiais metais, nepaisydami realios susidorojimo grėsmės, reguliariai protestuodavo šimtai tūkstančių žmonių ir galiausiai nuvertė diktatorių Hosni Mubaraką.

Dar mažiau protestuotojų buvo pasiryžę kabarotis ant JAV ambasadų tvorų ar žudyti amerikiečių diplomatus. Pasak JAV žiniasklaidos, amerikiečių pareigūnai rimtai svarsto versiją, jog konsulato Bengazyje puolimas buvo iš anksto suplanuotas veiksmas, mažai ką bendro turintis su prieštaringai vertinamu filmu.

Naujasis Egipto prezidentas, islamistas Mohammedas Mursi, iš pradžių pasmerkė „Musulmonų nekaltumo“ kūrėjus, o ne riaušininkus, tačiau vėliau persigalvojo, pajutęs diplomatinį JAV spaudimą. Politinė tikrovė jį privertė elgtis panašiai, kaip, ko gero, būtų pasielgęs ir nuverstasis H. Mubarakas, 3 dešimtmečius mėgavęsis dosnia JAV parama. Tuo tarpu naujoji Libijos valdžia nedelsdama atsiprašė dėl to, kad neužtikrino JAV diplomatinės atstovybės saugumo, ir pažadėjo bendradarbiauti, ieškant tikrųjų kaltininkų.

Tačiau dar svarbiau tai, kad arabų šalyse bene pirmą kartą pasirodė nuoširdžios atjautos ir svetimo skausmo suvokimo požymių. Libijos sostinėje Tripolyje ir Bengazyje surengtų demonstracijų dalyviai atsiprašė JAV dėl diplomatų mirties. Socialiniai interneto tinklai taip pat tapo erdve, kur musulmonų šalių gyventojai laisvai reiškė paramą JAV ir ironiškai komentavo Vakarų žiniasklaidos pranešimus apie regioną neva krečiantį „musulmonų įniršį“, dalydamiesi ramaus kasdienio gyvenimo vaizdais.

Radikalų pokalbiai smurtu

Žinoma, kaip ir anksčiau, Vidurio Rytuose vis dar veši antiamerikietiškos ir antivakarietiškos nuotaikos. Tam yra savų priežasčių. Aktyvus JAV įsitraukimas į daugelį regiono politinių konfliktų negali nesukelti priešiškumo, tačiau tai nereiškia, kad galima kalbėti apie kokią nors vieningą ir nedalomą „musulmonų pasaulio“ reakciją ar tuo labiau „musulmonų įniršį“.

„Musulmonų nekaltumo“ istorija tik dar kartą primena, jog vienos pusės radikalai, ar tai būtų norvegų žudikas Andersas Behringas Breivikas, olandų populistas Geertas Wildersas, JAV pastorius Terry Jonesas, ar „Musulmonų nekaltumo“ kūrėjai, labiausiai norėtų kalbėtis su kitos pusės radikalais – teroristų tinklu „Al Qaeda“, Libano šiitų sukarinta grupuote „Hizbullah“ ar Irano lyderiais, o ne su paprastais Vidurio Rytų žmonėmis, kurie gal visai norėtų pasitraukti iš užburto smurto rato, tačiau dar nerado būdo, kaip tai padaryti.

Tai, kad Vidurio Rytų visuomenėse vis dar labai daug gniuždančio skurdo, o didelė žmonių dalis neraštingi, todėl linksta aklai kliautis vietiniais autoritetais, tik palengvina abiejų pusių radikalų pastangas. Tačiau pats laikas visiems mums būtų suvokti, kad nei smurtas, nei sąmoningas jo provokavimas nepadės sukurti teisingesnės ar laisvesnės visuomenės.