Jei nori išlikti jaunas – dirbk su studentais

Studentai
Studentai
  © 123rf.com
Alfa.lt reporteris
2012-09-13 13:12

Kaip Jūs manote, ar neformalių studijų užskaitymas kreditais aukštosiose mokyklose yra pagirtina naujovė ar vis dėl to reikėtų griežtai atskirti akademines valandas nuo neformaliojo ugdymo?

Visų pirma, bakalauro ar magistro laipsnio programa turi atitikti studijų programos sudarymo principus, taisykles ir logiką, studentas turi įgyti įvairiapusių žinių, surinkti tam tikrą kreditų skaičių už išklausytus specialybės krypties ir bendruosius pasaulėžiūrą lavinančius dalykus. Akademinių institucijų misija – suteikti studentams stiprias teorines žinias, kurių pagrindu studentai galėtų sėkmingai įprasminti savo idėjas, pritaikyti žinias realioje profesinėje aplinkoje, formuoti sau aktualių žinių lauką, pasirinkimus ir siekti tobulėjimo visą gyvenimą. Mano manymu studentų dalyvavimas tokiuose projektuose kaip „Startup Weekend“, „adVenture“ ar „CREAzone“ galėtų tapti studijų programos dalimi, tačiau tai turėtų būti integruota į kūrybinius verslinius projektus arba profesines praktikas. Lietuvoje tai naujovė, o tarkime Stanfordo Universitete (JAV) viename iš kursų studentai norėdami išlaikyti egzaminą privalo sukurti produktą ir pristatyti jį rinkai. Valstybiniai universitetai Lietuvoje apskritai lėtai ir nenoriai priima naujoves. Tai sąlygota didelių, biurokratinių valstybinių universitetų valdymo struktūrų, kai kiekvienas, net menkiausias sprendimas, turi gauti daugybę patvirtinimų. Privatūs universitetai šiuo atžvilgiu turi pranašumą, jie gali greičiau reaguoti ir diegti pas save naujas edukacines technologijas.. Todėl manau ir artimiausiais metais daugiausiai inovacijų studijų procesuose Lietuvoje matysime privačiuose universitetuose.

reklama

Kaip Jūs vertinate kai kurių aukštųjų mokyklų, ypač Vakarų šalyse, organizuojamus susitikimus su verslininkais studentams, kuomet kai kurios įmonės moka pažangiausiems studentams stipendijas, o vėliau pasiūlo darbo vietą?

Vertinu teigiamai, todėl jau ne vienerius metus tokius susitikimus organizuoju pati. Tai yra normali išsivysčiusio pasaulio praktika. Gyvų susitikimų metu studentai gauna progą tiesiogiai pabendrauti su įvairių industrijų atstovais, užduoti rūpimus klausimus ir išgirsti atsakymus iš pirmų lūpų. Organizacijų atstovai turi progą susitikti su studentais, užmegzti kontaktus, pakviesti praktikai ar net pasiūlyti specialias stipendijas bei darbo vietas. Įmonės suinteresuotos atsirinkti ir užsiauginti sau jaunuosius specialistus. Tai yra sveikintina todėl, kad verslininkas žino, ką išsiugdys, o studentas žino, kad baigęs mokslus turės perspektyvų darbą, tai jį motyvuoja gerai studijuoti. Mano manymu, tai yra puikus pavyzdys ir galimybė efektyviai veikti studijų-mokslo-verslo modeliui. Tačiau aš nenorėčiau išskirti susitikimų tik su verslo srities atstovais. Universitetai turėtų aktyviai bendradarbiauti tiek su verslo, tiek su viešuoju, tiek su valstybiniu sektoriumi. Universitetai turėtų tapti žinių ir inovacijų plėtros branduoliais, jungiančiais mokslą, verslą ir valdžios institucijas. Gal pasakysiu šiek tiek kategoriškai, tačiau manau, kad jeigu universitetas nekelia sau tokių tikslų, tai nelabai jis ir reikalingas visuomenei.

Kodėl vis dar abiturientai stoja į populiariausias studijų programas, kaip vadyba, teisė, ekonomika, nors šių sričių specialistų pasiūla yra ir taip didelė?

Viena iš priežasčių renkantis „populiariąsias“ studijų programas yra tėvų formuojama nuomonė, kad jų vaikai turėtų studijuoti tas studijų programas, kurios garantuotų jiems „gerą“ gyvenimą. Besirinkdami „populiarias“ studijų programas moksleiviai žino, kad tai yra savotiškas prestižas, jie patenkins tėvus, save, mokytojus. Ir ne visada abiturientai bei jų patarėjai pasidomi statistika, ne visi seka pasaulines tendencijas apie ateities specialybes, pasaulio aktualijas ir pavyzdžius. Vyrauja siauras ir tiesmukiškas požiūris į karjerą, pabaigus vieną ar kitą studijų programą. Jeigu jau pabaigei teisę, tai paprastai kalbama apie teisininko karjerą. Tačiau daugelis teisininkų tapo puikiais politikais, įmonių vadovais, nevyriausybinių organizacijų darbuotojais, tęsė akademinę karjerą universitete ar tapo gerais viešojo ar valstybinio sektoriaus darbuotojais. Ar mums tikrai Lietuvoje per daug gerų, kvalifikuotų, politikų ar biurokratų?

Tą patį galima būtų pasakyti ir apie verslo vadybos studijas. Ar jų yra per daug? Greičiau reiktų sakyti, kad mūsų šalies universitetuose yra gana prasta vadybos mokykla su tam tikromis išimtimis. Pavyzdžiui, pati studijavau vadybą ir verslo administravimą ISM ekonomikos ir vadybos universitete. Studijos buvo išties nepigios, tačiau neturiu priekaištų nei studijų kokybei, nei bendruomenės santykiams, nei savo rezultatams. Tai buvo puikūs tobulėjimo metai su šaunia komanda. Studentas turėtų rinktis ne tik studijų kryptį, pavyzdžiui, vadyba, o universitetą ir su studijų programa susijusį turinį – dėstytojų kvalifikaciją, socialinius partnerius, kitų studentų atsiliepimus, vykdomus projektus, studijų aplinką, partnerystę ir kt.

Kokios tendencijos vyrauja Lietuvos kūrybinių industrijų rinkoje?

Pagal klasikinį skirstymą, kūrybines industrijas sudaro penkiolika sektorių, kurie kiekvienoje šalyje kiek varijuoja. Nors Lietuvoje kūrybinių industrijų veiklos nėra taip išplėtotos kaip Vakarų šalyse ir kol kas dar gyvename mokymosi, o ne pasiekimų etape, tačiau, pavyzdžiui, architektūros ir reklamos pajamos pagal įvairius ekonominius rodiklius yra analogiškos kitoms Europos Sąjungos šalims. Įdomesnių kūrybinių sričių, kaip kompiuterinių žaidimų kūrimas, Lietuvos rinkoje šiuo metu spengia tyla. Žaidimai ir pramogos aukštosiose mokyklose yra suvokiami kaip „blogis“. Kazimiero Simonavičiaus universitetas į šią sritį žiūri atvirai. Nereikia išradinėti dviračio du kartus – užtenka pasidaryti į kaimynines šalis. Paskutiniaisiais metais Didžiojoje Britanijoje muzikos, elektroninės leidybos ir kompiuterinių žaidimų kūrimo pajamos sudaro trečdalį to, ką uždirba visos kitos dvylika kūrybinių industrijų sričių. Žaidimai yra bekylanti Lietuvos kūrybinių industrijų sritis. Neabejoju, kad rengiant įvairius specializuotus žaidimų kūrimo kursus universitete ir telkiant dėmesį į aktualias su žaidimais susijusias studijų programas, per ateinančius kelerius metus mes pasivysime kitų Europos šalių kompiuterinių žaidimų industrijos lygį.

Koks Jūsų požiūris į laisvą studentų migravimą tarp aukštųjų mokyklų?

Nors laisvas kreditų judėjimas tarp universitetų turėtų veikti, iš savo studentų žinau, kad ši sistema Lietuvoje kol kas stringa. Turiu pastebėti, kad į mano dėstomas paskaitas ateina nemažai studentų iš kitų universitetų, kurie pasirenka juos dominančias temas, tačiau paklausus, kodėl jie nenori savo universitete užsiskaityti laisvo dalyko kreditų, atsako, kad bus daugiau sunkumų, nei naudos. Atsižvelgiant į Bolonijos procesą studijos ir mokslas turi būti prieinamas visiems ir tokia forma, kokia studentui yra naudingiausia. Džiugu, kad Kazimiero Simonavičiaus universiteto rektorius prof. dr. Arūnas Augustinaitis giliai suvokia tikruosius aukštos kokybės studijų principus ir kolektyvui skiepija aukštus kokybės standartus, todėl šis universitetas ne tik kokybiškai vykdo savo studijų programas, bet per savo neformalaus ugdymo renginius bei viešas paskaitas yra atviras visiems kitų universitetų studentams, kurie jaučia poreikį įgyti papildomų žinių, patenkinti savo smalsumą ar jaunatvišką žingeidumą.

Kodėl Jūs nusprendėte tapti dėstytoja?

Dvylika metų dirbu patirties turizmo versle, vadovauju unikaliems turizmo projektams. 2008 m. patekau į Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų programos pirmųjų dėstytojų gretas. Labai pamėgau šį darbą, tačiau per ketverius metus išaugau siauresnio suvokimo marškinėlius ir atradusi bendraminčių Kazimiero Simonavičiaus universitete nuo šių mokslo metų tapau Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktore, su kolegomis sukūriau savo turiniu išskirtinę Kūrybinių ir kultūrinių industrijų studijų programą, apimančią kūrybinių ir kultūrinių industrijų ir komunikacijos tarpusavio ryšius. Programos struktūra suformuota pagal Europos kūrybinių ir kultūrinių industrijų skirstymo tradiciją. Išskirtinis programos pranašumas, kad nemaža programos dalis skirta didinti besimokančiųjų gebėjimus antrepreneriškai kurti ir sėkmingai plėtoti į visuomenės gerovę nukreiptas naujas kūrybos ekonomikos organizacijas, gebėti konkuruoti europiniu ir pasauliniu mastu, suformuoti žinias, leidžiančias ne tik įsidarbinti jau veikiančiose organizacijose, bet sukurti naujas inovatyvias darbo vietas, kuriant naujus kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektorių verslus. Pagal pirmųjų savaičių įspūdžius dirbant su naujai įstojusiąsias jau matome, kad turėsime šaunų būrį kolegų ir kūrybinių industrijų profesionalų.

Ar tiesa, kad ne tik studentai mokosi iš dėstytojų, bet ir dėstytojai iš studentų?

Tikrai taip. Mano bendravimas su studentais yra atviras, stengiuosi sudaryti visas sąlygas ne tik semtis teorinių žinių, bet skatinti išsakyti, kas jiems patinka ir kas ne, ką keistų, ką tobulintų studijų procese. Mano mokytojas profesorius iš JAV dažnai kartoja, kad jei nori amžinai išlikti jaunas, dirbk su studentais. Studentai priverčia neatsilikti nuo pasaulio pulso, dirbti šviežia galva, dalytis patirtimi, aktualijomis. Nereikia nuvertinti studentiškos nepatirties, jaunatviško entuziazmo, nes neretai studentų intuicija ir drąsa nustebina savo puikiais rezultatais. Todėl Kazimiero Simonavičiaus universitete dėstytojų ir studentų santykiai grindžiami kolegiškumu ir atvirumu, o ne hierarchija ir apkerpėjusiu sovietiniu palikimu.

Ačiū už pokalbį.

Informacija iš Užupis Creative Cluster, www.ucc.lt