Apie žudiką tautinės neapykantos veidu

Antanas Manstavičius
Antanas Manstavičius
  © Asmeninis albumas

Po to, kai ES narė Vengrija dėl neaiškių priežasčių (spėjama, jog siekdama finansinės Baku paramos) nusprendė perduoti nuteistą Armėnijos karininko žudiką Azerbaidžanui, šios šalies prezidentas kalinį oro uoste pasitiko kaip nacionalinį didvyrį, paleido į laisvę ir apdovanojo.

Malonė žudikui, kuris ne tik nė karto neišreiškė gailesčio dėl įvykdyto nusikaltimo, bet ir atvirai juos didžiavosi, sulaukė neigiamos daugelio valstybių, tarp jų ir JAV bei Rusijos, reakcijos. R. Safarovo įvykdyto nusikaltimo žiaurumas bei galimos Baku veiksmų pasekmės regioniniam saugumui nepaliko abejingų.

Vengrijos teismas yra nustatęs, kad R. Safarovas, tuo metu Azerbaidžano armijos leitenantas, 2004 metų vasarį Budapešte iš anksto įsigytu kirviu užkapojo miegantį Armėnijos karininką Gurgeną Margarianą, su kuriuo kartu dalyvavo mokymuose. Savo veiksmų žudikas nesugebėjo deramai paaiškinti, apsiribojęs abstrakčiais pareiškimais, jog seminare dalyvavę armėnų karininkai iš jo paslapčiomis šaipėsi, o gal netgi išniekino Azerbaidžano vėliavą (kas nebuvo įrodyta).

Dabar iki gyvos galvos turėjęs kalėti R. Safarovas ne tik išėjo į laisvę, bet ir tapo Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų majoru. Šiuos Azerbaidžano vadovų veiksmus sunku pavadinti neapsižiūrėjimu. Autoritarinis šalies prezidentas Ilhamas Alijevas puikiai žino, ką daro, ir sąmoningai žadina nacionalistinius Azerbaidžano gyventojų jausmus.

Į laisvę paleistą R. Safarovą – aukšto stoto vyrą, iš kurio veido, kiek galima spręsti iš nuotraukų, beveik niekada nedingsta rami šypsena, Baku sveikino minios žmonių. Prie jo garbei sukurtos grupės socialiniame tinkle „Facebook“ yra prisijungę daugiau nei 40 tūkst. internautų – daugiausiai jaunų žmonių, kurie lyg ir turėtų būti atviresni pasauliui bei labiau linkę ieškoti kompromiso. Tačiau nėra – nuožmi tautinė neapykanta, panašu, yra persmelkusi visą Azerbaidžano visuomenę.

Kai taika reiškia karą

Giluminė to priežastis, kaip ir pats R. Safarovas 2006 metais aiškino Vengrijos teismui, - pralaimėtas žiaurus 1992-1994 metų karas dėl Kalnų Karabacho kontrolės. Azerbaidžane iki šiol gyvena nuo 0,6 iki 1 mln. pabėgėlių, kurie negali grįžti į savo namus, ir yra priversti bejėgiškai stebėti, kaip viena po kitos žlunga nenuoširdžios diplomatinės iniciatyvos.

Azerbaidžanas iki šiol nėra pasirašęs taikos sutarties su Armėnija, ir to greičiausiai nepadarys, kol nesusigrąžins daugiau nei 10 tūkst. kvadratinių kilometrų, kuriuos kontroliuoja nepripažintai armėnų Kalnų Karabacho respublikai bei tiesiogiai Jerevanui pavaldūs kariai. Formaliai žiūrint, dvi šalys iki šiol kariauja. Būna ir aukų – vien per kelias šių metų birželio dienas pasienyje žuvo penki azerų bei trys armėnų kariai.

Pastaraisiais metais vis garsiau kalbama, kad Baku ruošiasi naujam bandymui susigrąžinti Kalnų Karabacho kontrolę. Kylančios pasaulinės energijos išteklių kainos gerokai padidino didelių gamtos turtų turinčios šalies galimybes įsigyti naujos modernios ginkluotės. Tarptautinės krizių grupės (ICG) teigimu, nuo 2003 metų Azerbaidžano išlaidos gynybai išaugo mažiausiai 20 kartų. Vien 2011-aisiais Baku gynybai išleido 3,3 mlrd. JAV dolerių, kai tuo tarpu Armėnijos gynybos biudžetas buvo gerokai kuklesnis – vos apie 400 mln. dolerių.

Iš tikrųjų armėnų gynyba kainuoja gerokai daugiau. Vieša paslaptis, kad tarpininke tarp konflikto šalių bandanti apsimesti Rusija dosniai remia Armėniją karine technika, tuo pačiu metu siekdama užsidirbti ir iš oficialių Azerbaidžano ginkluotės užsakymų.

Ne mažiau svarbu ir tai, kad kraštutiniu atveju, jeigu Armėnijos valstybei iškiltų egzistencinis pavojus, Rusija galėtų nedelsdama įsikišti ir pasiųsti į mūšį savo karius – panašiai, kaip 2008 metais padarė, siekdama išsaugoti dar vieną „įšaldytą konfliktą“ Pietų Osetijoje. Armėnijos teritorijoje, Giumri karinėje bazėje, iki šiol yra įsikūrusios dvi rusų motorizuotųjų šaulių brigados.

Armėnija, remiama Rusijos, gali būti tikra, jog karinio konflikto atveju nepatirtų lemiamo pralaimėjimo. Tačiau to neužtenka, kad šalis būtų pastūmėta į puolamąjį karą prieš gausesnes Azerbaidžano pajėgas. Nuo ryžtingesnių veiksmų Jerevaną greičiausiai pasistengs atkalbėti ir svarbiausia jo sąjungininkė Rusija.

Pastarajai šaliai, kaip ir kituose posovietinėje erdvėje „įšaldytuose konfliktuose“, naudinga palaikyti nuolatinę įtampą. Tai leidžia Maskvai kontroliuoti į konfliktus įsipainiojusių šalių – ar tai būtų Armėnija ir Azerbaidžanas, ar Moldova ir nepripažintoji Padniestrė, ar netgi atvirai priešiška Gruzija – elgesį bei išlaikyti savo įtaką regionuose, kurie tradiciškai laikomi Rusijos „vidiniu kiemu“.

Kilęs didesnis karas Pietų Kaukaze gali turėti nenuspėjamų pasekmių. Jis laikinai padidintų Rusijos ginklų eksportą – juk abiems pusėms reikėtų kokiu nors būdu kompensuoti patirtus nuostolius – tačiau bet kokie kariniai veiksmai regione galėtų pakeisti jėgų pusiausvyrą ir sumažinti Maskvos įtaką. Būtent to ji negali sau leisti.

Lengva pergalė propagandiniame kare

Bet kokiu atveju, Armėnijos vadovai jau dabar gali būti tikri laimėję propagandinę kovą. Azerbaidžano veiksmų tiesiog neįmanoma pateisinti – bet koks bandymas tarptautiniu lygmeniu kalbėti apie „moralią žmogžudystę“ pasmerktas visuotinei pajuokai. Maža to, Baku ateityje bus gerokai sunkiau save pristatyti kaip niekuo dėtą auką – skandalinga R. Safarovo bylos baigtis gali užgožti įprastinius argumentus apie Kalnų Karabache bei aplinkiniuose rajonuose armėnų pajėgų kadaise vykdytus etninius valymus.

I. Alijevas, skyręs šimtus milijonų eurų šių metų „Eurovizijos“ dainų konkursui Baku, kad iš gerosios pusės pristatyti Azerbaidžaną pasauliui, vienu mostu nubraukė kuklius pasiekimus ir priminė, jog etniniuose konfliktuose dažniausiai neįmanoma išskirti „gerosios“ ir „blogosios“ pusės – yra tik abipusės skriaudos ir kruopščiai iš kartos į kartą perduodama neapykanta.

Azerbaidžano pretenzijas artimiausiu metu nuolat temdys besišypsančio žudiko veidas. Tai yra nemenkas nuostolis šaliai, kuri norėtų išsivaduoti iš nemalonios Rusijos globos, tačiau vis dar neranda būdų, kaip tai padaryti.