KGB generolui pareikšti įtarimai dėl nusikaltimų žmoniškumui
H. Vaigauskui gresia iki penkiolikos metų laisvės atėmimo

Henrikas Vaigauskas (Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras)
Henrikas Vaigauskas (Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras)
  © Asmeninis albumas
Tomas Dapkus | Alfa.lt
2012-08-28 10:31

Organizavo lietuvių trėmimus

Vilniaus apygardos prokuratūroje „atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, padarytų 1951–1952 metais, jame pareikšti įtarimai asmeniui, kuris tuo metu buvo Lietuvos SSR MGB Klaipėdos srities Klaipėdos rajono poskyrio operatyvinis įgaliotinis, leitenantas. Įtarimai pareikšti pagal Baudžiamojo kodekso 102 straipsnį“, – sakė ikiteisminiam tyrimui vadovaujanti Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorė Rita Vaitiekūnienė, nenorėjusi įvardyti įtariamojo asmens tapatybės.

LIETUVIAMS KGB GENEROLUI IR PULKININKAMS BUS PAREIKŠTI ĮTARIMAI NUSIKALTIMAMS ŽMONIŠKUMUI?

Alfa.lt šaltinių teigimu, įtarimai pareikšti Henrikui Vaigauskui, kuris minimu laikotarpiu būtent ir buvo vadinamosios Lietuvos Sovietinės Socialistinės Respublikos (LSSR) Valstybės saugumo ministerijos (MGB) Klaipėdos srities Klaipėdos rajono 2-N poskyrio operatyvinis įgaliotinis, turėjo leitenanto laipsnį. Su okupaciniu sovietiniu režimu kolaboravęs H. Vaigauskas organizavo civilių okupuotos Lietuvos gyventojų trėmimą. Įtarimai jam pareikšti konkrečiai už vienos šeimos ir dar trijų atskirų asmenų ištrėmimą ir okupuotos Lietuvos į Sovietų Sąjungos (SSRS) teritoriją.

Baudžiamasis kodeksas numato, kad „tas, kas karo, tarptautinio ginkluoto konflikto metu arba okupacijos ar aneksijos sąlygomis įsakė tremti ar trėmė civilius gyventojus iš okupuotos ar aneksuotos teritorijos į okupavusios ar aneksavusios (...) šalies teritoriją (...) baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų“.

Neoficialiai teigiama, kad 1928 metais Luokės miestelyje, Telšių rajone, gimęs įtariamasis yra puikios sveikatos ir turėtų sulaukti teismo proceso. KGB karininko asmens byloje nurodoma, kad H. Vaigauskas yra lietuvių tautybės.

Kolaborantas tapo KGB generolu

Nuo 1945 metų balandžio mėnesio iki 1946 metų spalio H. Vaigauskas buvo Šilutės vykdomojo komiteto Kintų miestelio sekretorius, o 1946–1948 metais mokėsi MGB tarpregioninėje mokykloje Vilniuje ir nuo 1948 metų pradėjo karjerą okupacinio režimo saugumo represinėse struktūrose. Įtariamasis ėjo įvairias pareigas LSSR MGB, vėliau KGB struktūrose, tarp kitų, vadovavo KGB Šilutės rajono viršininku, nuo 1967 metų buvo KGB Kauno miesto viršininku iki savo karjeros viršūnės 1971 metais, kai tapo LSSR KGB pirmininko pavaduotoju, 1975 metais jam suteiktas generolo-majoro laipsnis. 1989 metų spalio mėnesį dėl amžiaus atleistas iš einamų pareigų.

Generolai bandė slėpti „galus“

Alfa.lt anksčiau jau rašė, kad sudarant ištremiamų Lietuvos gyventojų sąrašus didžiausią vaidmenį turėjo su okupaciniu režimu kolaboravę vietiniai Lietuvos komunistų partijos (LKP) aktyvistai ir saugumo struktūrų darbuotojai. Būtent jų valia nulemdavo, kas bus prievarta deportuotas iš okupuotos Lietuvos į Sibirą. Tačiau trėmimus organizavusių asmenų sąrašai iki šiol nėra viešai paskelbti.

Lietuvos Ypatingajame archyve saugomas 1989 metų vasario 2 dienos vadinamosios Lietuvos SSR (LSSR) Valstybės saugumo komiteto (KGB) pirmininko generolo-majoro Eduardo Eismunto ir LSSR vidaus reikalų ministro generolo-leitenanto Stasio Lisausko slaptas tarnybinis pranešimas Maskvai. Represinių struktūrų vadovai prašo Sovietų Sąjungos (SSRS) KGB ir SSRS Vidaus reikalų ministerijos vadovų skubiai išgabenti Lietuvoje esančias trėmimų bylas į Uljanovską, Rusijoje. Generolai E. Eismunas ir S. Lisauskas praneša, kad nuo 1988 metų prasidėjo tremtinių reabilitacija ir kad Lietuvos SSR esančiose jų trėmimo „bylose yra partinių ir sovietinių organų darbuotojų pavardės“, kurios gali išaiškėti. Tai, istorikų ir teisininkų vertinimu, yra tiesioginis ir akivaizdus įrodymas, kas sudarinėjo tremtinų asmenų sąrašus.

Maskva sugeba slėpti ir Vilniuje

Sovietų Sąjungos KGB ir Vidaus reikalų ministerijų atsakymas savo padaliniams Vilniuje buvo neigiamas. Maskva pareiškė nematanti tikslo bylas išvežti. Ironiška, tačiau po daugiau kaip dvidešimt nepriklausomybės metų, šios pavardės taip ir nėra paskelbtos. Rusija, Sovietų Sąjungos teisių perėmėja, sugeba savo paslaptis saugoti ir Vilniuje? Neabejojama, kad paskelbus šiuos sąrašus juose būtų ne vieno dabar įtakingo valdančiajame elite esančio asmens tėvų ar senelių pavardės.

Tiesa, Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras perdavė Generalinei prokuratūrai pavardes dar gyvų esančių asmenų, dalyvavusių šiuose nusikaltimuose.

Tarptautinė baudžiamoji teisė numato, kad prievartinis asmenų, kurie yra iškeldinami arba jų atžvilgiu vykdomi kiti prievartiniai veiksmai, perkėlimas iš vietos, kurioje jie teisėtai būna, be jokio tarptautinės teisės numatyto pagrindo, taip pat tyčinis tokių gyvenimo sąlygų sudarymas, kai atimama galimybė gauti maisto ir vaistų, kad žūtų dalis gyventojų, yra nusikaltimas žmoniškumui ir yra priskiriamas prie labai sunkių nusikaltimų. Asmenys, kurie įsako, sukursto arba paskatina padaryti tokį nusikaltimą, privalo būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn.

Tuometiniai LKP vadovai Antanas Sniečkus ir Justas Paleckis baudžiamojo persekiojimo dėl nusikaltimų žmoniškumui išvengė, nes mirė dar sovietinės okupacijos laikotarpiu.

Įtarimai gali būti pareikšti ir kitiems generolams

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra vadovauja ir organizuoja kitą ikiteisminį tyrimą, kuriame įtarimai dėl nusikaltimų žmoniškumų gali būti pareikšti generolo H. Vaigausko kolegoms iš KGB dėl jų vykdyto „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ persekiojimo. Prokurorų tyrimo akiratyje atsidūrė aukščiausio rango vadinamosios Lietuvos SSR KGB karininkai – generolai ir pulkininkai. Teigiama, kad ikiteisminio tyrimo grupės nurodymu surinkta ir renkama medžiaga, inkriminuojanti aukščiausius KGB karininkus: Lietuvos SSR Valstybės saugumo komiteto pirmininką generolą-majorą Eduardą Eismuntą, KGB pirmininko pavaduotoją pulkininką Edmundą Baltiną, 5-osios tarnybos viršininką pulkininką Vilhelmą Šiaudinį, šio KGB padalinio skyriaus viršininką papulkininkį Petrą Vozbutą, 2-ojo skyriaus viršininką papulkininkį Aleksandr Remiševskij bei kitus nustatytus ir dar nenustatytus asmenis.

Manoma, kad surinkus reikiamą kiekį informacijos kai kuriems, o gal ir visiems, aukštiems KGB karininkams gali būti pareikšti įtarimai dėl tarptautine teise uždrausto elgesio su žmonėmis.

KGB taikiklyje – Katalikų Bažnyčia ir jos Kronika

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ buvo pasauliniu mastu žinomas pogrindinis leidinys, demaskuojantis okupuotoje Lietuvoje sovietinio režimo vykdomus tikinčiųjų persekiojimus ir religinę diskriminaciją Sovietų Sąjungoje (SSRS). „Kronika“ buvo pradėta leisti 1972 metais, verčiama į daugelį užsienio kalbų. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ buvo platinama ir sovietinėje Lietuvoje, tačiau dėl represinių struktūrų intensyvaus persekiojimo daugiausia okupuoto krašto gyventojus „Kronikos“ medžiagos pasiekdavo per Amerikos balso, „Laisvosios Europos“, Vatikano radijo stotis.

Sovietų Sąjungos KGB ir jos padaliniai sovietinėse respublikose skyrė ypatingą dėmesį kovai su Romos Katalikų Bažnyčia, taip pat išskirtinį dėmesį komunistinio režimo nusikaltimus fiksuojančiai „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai“ bei jos leidėjams. Kovai su katalikais buvo naudojami visi SSRS KGB operatyviniai padaliniai, neišskiriant ir užsienio žvalgybos. Ypatingai pasitelkiant KGB agentūrą Jungtinėse Valstijose veikiančioje išeivijos organizacijoje „Santara – Šviesa“.

Nepaisant turimų resursų, mestų pajėgumų ir vykdomų žiaurių represijų, Sovietų Sąjungos KGB taip niekada ir nesugebėjo likviduoti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“. Paskutinis „Kronikos“ numeris išleistas jau Sąjūdžio laikotarpiu 1989 metais. 1990 metais kovo 11 d. buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos Respublika.