1987 m. rugpjūčio 23: diena, kai buvo atsikratyta baimės

Seime vyko forumas "Tiesos sakymas griaunant blogio imperiją"
Seime vyko forumas "Tiesos sakymas griaunant blogio imperiją"
  © Robertas Dačkus

Pasak V. Landsbergio, nepaisant įvairiausių mėginimų niekinti mitingo dalyvius, visa Lietuva išgirdo viešą žodį – ateikite, išgirskite, junkitės į būrį. Ir tai padarė disidentai, kurie, pasak V. Landsbergio, buvo „politiniai laisvamaniai, sąžinės laisvės kovotojai, kurie turėjo aiškias savo veiklos gaires, o ne tik drebino kinkas“. Jis priminė istorinį atvejį, kai į Lietuvą atvykęs Prancūzijos imperatorius Napoleonas klausė šalies didikų, ko jie norėtų, išvaduoti iš Rusijos jungo. Lietuviai esą tik bučiavę imperatoriui rankas ir laukę, kokias malones skirs pats imperatorius. V. Landsbergis susiejo šį atvejį su dabartimi klausdamas: „Laukiama, ką duos Kėdainių imperatorius dabar?“

Šiuo mitingu, kurio 25 metų sukaktį mini Lietuva, „tuo žygiu, buvo atmestas pavaldumas, pasakyta, kad ta valdžia yra neteisėta, atmesta priverstinė subordinacija, uzurpatorių ir vietininkų valdžia“.

reklama

„Iš ištryškusio šaltinio išsiliejo didžiulė upė, kuri išnešė nelaisvės ledus“, – savo kalbą baigė V. Landsbergis.

Lietuvos laisvės lygos indėlis

1978 m. įsikūrusi Lietuvos laisvės lyga (LLL) iš karto deklaravo, kad jos tikslas – nepriklausomos Lietuvos atkūrimas. 1979 m. LLL inicijavo „45 pabaltijiečių memorandumą“, o 1987 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvą sudrebino LLL viešas nesankcionuotas antisovietinis mitingas, smerkiantis Stalino ir Hitlerio (Molotovo–Ribentropo) paktą ir jo slaptuosius protokolus. Mitinge pirmą kartą buvo išsakyta tiesa apie šį gėdingą sandėrį ir jo padarinius Lietuvos valstybingumui, reikalauta pakto pasekmių likvidavimo. Mitingą organizavo ilgus metus sovietinio KGB persekioti neginkluoto pasipriešinimo dalyviai – Antanas Terleckas, sesuo Nijolė Sadūnaitė, kunigas Robertas Grigas, Vytautas Bogušis, kunigas Julius Sasnauskas, Petras Cidzikas, Medardas Čeponis ir kiti. Į pirmą antisovietinį mitingą susirinko beveik trys tūkstančiai žmonių.

LLL vadovas, neginkluoto pasipriešinimo dalyvis Antanas Terleckas neslėpė skaudulio, kad jo vadovautos organizacijos indėlis nepelnytai yra primirštas, į pirmą vietą iškeliant Sąjūdžio ar net Lietuvos komunistų partijos reikšmę, siekiant nepriklausomybės. Pasak A. Terlecko, disidentai nebuvo kažkokie išskirtiniai didvyriai, o tiesiog žmonės, kurie nenorėjo taikstytis su sovietinės okupacijos faktu. „Netiesa, kad nebijau būti įkalintas. Bijojau kalėjimo, bet ir jaučiau pareigą kovoti už okupuotos Lietuvos laisvę“, – teigė A. Terleckas.

Bogušis: pergudravome KGB

Detaliais prisiminimais apie pasiruošimą 1987 m. rugpjūčio 23-osios mitingui dalijosi buvęs LLL, o dabar Seimo narys Vytautas Bogušis.

„Puikiai suprantame, kad istorinė praeitis nekoreguojama, nes ji nuo mūsų nepriklauso, – ji gali būti interpretuojama ir įvairiai traktuojama. Istorinio mitingo vaizdas po truputį blunka prarasdamas daug savo spalvų ir atspalvių, nes kai kurie faktai ir aplinkybės užsimiršta, išsitrina gyvoji atmintis“, – teigė V. Bogušis.

Pasak jo, 1987-ųjų liepos 4-ąją Bogušių šeimos kolektyviniame sode šalia Salininkų kartu su Antano Terlecko, Jono Volungevičiaus ir Jono Pratusevičiaus žmonomis, Juliumi Sasnausku ir Eleonora Sasnauskaite švęstas Virginijos Bogušienės gimtadienis. „Ši proga tapo puikia dingstimi aptarti ilgai puoselėtą idėją. Be to, manėme, jog čia, tarp pušų ir obelų, nekyšo KGB ausys ir nesislapsto šnipeliai. Tad be ilgų diskusijų pritarėme A. Terlecko siūlymui surengti viešą demonstraciją (mitingą) Vilniuje Molotovo–Ribentropo pakto metinėms paminėti. Aš ir Terleckas iš karto sutikome pasirašyti po „Kreipimusi į Geros valios žmones pagerbti Stalino–Hitlerio teroro aukas“. Vėliau nedvejodami sutiko pasirašyti Petras Cidzikas ir Nijolė Sadūnaitė. Galutinis tekstas buvo suderintas liepos 26 dieną“, – prisiminė V. Bogušis.

Jie visi sutarė ir įsipareigojo jokiomis aplinkybėmis, kad ir kas benutiktų, šių parašų neišsižadėti. „Ir mums tada, kaip ir Adomui Mickevičiui, Tėvynė Lietuva buvo mielesnė už sveikatą“, – poeto žodžius perfrazavo V. Bogušis.

„Sudėtingiausias uždavinys tada atrodė, kaip pasitelkti „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“, „Vatikano radijo“ stotis, jų laidas ir pakviesti Lietuvos žmones susirinkti į mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo. Svarstėme įvairias galimybes ir būdus. Vienas iš jų – perduoti informaciją telefonu Maskvos disidentams. Vylėmės, galbūt paskambins kas iš užsienio radijo stočių, tokių galimybių retsykiais pasitaikydavo. Bet teko pasirinkti gudresnę taktiką, kad KGB turėtų kuo mažiau laiko pasiruošti ir nesužlugdytų mitingo. Turėjome ir atsarginį planą, dabar sakytume planą „B“: likus maždaug dviem savaitėms iki mitingo vykti į Maskvą ir pasinaudoti rusų disidentų kanalais, – pasakojo V. Bogušis. – Planuok neplanavęs, o Dievas pasielgs taip, kaip reikia: staiga savo namuose sulaukėme svečių – į Vilnių aplankyti savo tėvelių gimtinės atvyko grupė išeivijos jaunuolių.“

„Ilgai nelaukdamas su keletu jų atskubėjau į LLL „vadavietę“ Nemenčinės plente Nr. 68. Su A. Terlecku persimetę keliais žodžiais pasiūlėme Mildai Palubinskaitei išmokti kreipimosi tekstą mintinai, kad jis neatsidurtų KGB rankose. Milda nedvejodama sutiko“, – apie netikėtai pasitaikiusią galimybę pasakojo V. Bogušis.

Netrukus ir pati M. Palubinskaitė, lietuvaitė iš Kalifornijos, savais žodžiais patvirtino V. Bogušio papasakotą istoriją.

Tad jau 1987 m. rugpjūčio 7-ąją „Vatikano radijo“ stotis perskaitė kreipimąsi, jį kartojo ir kitos užsienio lietuviškos radijo laidos.

Rugpjūčio 19–20 dienomis visa sovietinė laikraštiena, pasak V. Bogušio, paskelbė tą patį paskvilį „Kaip ir kam spendžiami spąstai. Apie mėginimą suorganizuoti Vilniuje eilinę provokaciją“. Jame rašoma, neva A. Terleckas, taip pat ir kiti organizatoriai jokio kreipimosi nepasirašė, bandoma įteigti, jog tai užsienio žvalgybos provokacijos ir ideologinės diversijos.

„Sovietiniai propagandistai lyg sraigės, užsidariusios savo kiautuose, nesugebėjo įvertinti situacijos, nematė ir nenumatė ateities ir savo rašliavomis tik patvirtino, kad mitingui rimtai rengiamasi ir jis įvyks“, – teigė V. Bogušis.

Prieš potencialius mitingo dalyvius sovietinė valdžia nurodė imtis operatyvinių priemonių (15–20 asmenų), įspėti atitinkamus katalikų vadovus ir dvasininkus.

Pagal KGB ir MVD planą 50 jų pareigūnų, nesibūriuodami ir nekrisdami į akis, turėjo veikti pačiame mitinge. Operatyvinio štabo žinioje buvo 40 KGB ir 110 MVD darbuotojų. Rezervinis MVD kariuomenės batalionas mitingo laukė MVD patalpose. LKP CK instrukcijose įsakyta mitingą filmuoti ir fotografuoti visus dalyvius, įrašinėti ekstremistų kalbas.

„Mūsų pačių, organizatorių, nuostabai, mitinge žmonės parodė nepaprastą drąsą: kalbėjo apie pokarį, apie trėmimus, partizanų kovą, tautos kančias, išdrįso pasakyti „Laisvę Lietuvai“, giedojo Lietuvos himną, – tęsė V. Bogušis. – O po to prasidėjo persekiojimai, svarstymai, tardymai, pasmerkimai, net fizinė prievarta. Tačiau laisvės sėkla jau buvo pasėta.“

 

1987 m. rugpjūčio 23: diena, kai buvo atsikratyta baimės

Seime vyko forumas "Tiesos sakymas griaunant blogio imperiją"