Oželytė: chunta sunaikino „Lietuvos sąrašą“

N. Oželytė
N. Oželytė
  © Robertas Dačkus

Daugeliui žmonių pakankamai viltingai atrodė pradėtas kurti „Lietuvos sąrašas“. Ar Jums viltis pokyčiams taip pat blykstelėjo?

Taip, buvo pasėta viltis. Šiaip aš niekada gyvenime nedalyvaudavau mitinguose, nes maniau, kad tai – blogas įrankis savo teisėms išsireikalauti ar demokratijai tobulinti. Galiausiai, tai tiesiog yra ne mano žanras. Ir tik patikėjus, kad nauja banga pakils, o lyderis, kuriam dabar daug kas turi priekaištų, Darius Kuolys man abejonių nekelia, nes pažįstu jį labai seniai (mes su Sauliumi Šalteniu jį pasiūlėme į pirmosios nepriklausomos Lietuvos vyriausybės kultūros ministrus), nežiūrint jo darbo kartu su prezidentu Valdu Adamkumi, pažindama kitus asmenis, žinodama, kad D. Kuolys yra asmeniškai mažiausiai angažuotas, neturintis savanaudiškų ambicijų, atsiliepiau į jo kvietimą dalyvauti eisenoje gegužės mėnesį, sakiau kalbą prie prezidentūros. Ir netgi tiek buvau išdavusi savo pačios įsitikinimus, kad pažadėjau dalyvauti rinkimuose į Seimą. Nors tvirtai žinau, kad man to daryti nereikia. Bet, jei jau kyla banga, tai būčiau, nei kiek negražinu, aukojusis...

Tačiau kai viskas vienu rankos mostu ir, esu įsitikinusi, sąmoningai buvo sunaikinta. Tai buvo sąmoninga, apskaičiuota provokacija, kuri sunaikino vientisą kylančią bangą, kuri tikrai galėjo turėti daugumą Seime. Tai, vadinasi, dar ne laikas tai bangai, dar žmonės neatskiria, kas yra kas, dar žmonės nepakankamai daug neteisybės patyrė. Jiems svarbiau pašūkauti, o ne realiai keisti padėtį.

Vieno sąrašo skilimas bent į tris nustebino daugelį...

...ne, ne, ne. Nereikia painioti. Manau, kad žmonės sąmoningai yra painiojami dėl „Lietuvos sąrašo“ esmės. „Lietuvos sąrašas“ yra pavadinimas, po kuriuo būtų tilpę visi, kas yra nusiteikę pakeisti Lietuvoje reikalus į gerąją pusę, kas mato valdžioje chuntą. O teisėsaugoje – tiesiog mafiją.

Taigi, visos jėgos, nežiūrint, ar jos violetinės, ar ne violetinės, nežeisdamos savo savimeilės, savigarbos ir įsitikinimų, ir, be jokios abejonės, asmenys, inteligentai, šviesūs žmonės, būtų radę savo vietą po tuo pavadinimu – „Lietuvos sąrašas“. Nepaisant to, kad žmones Garliavos įvykiai labai suvienijo, iš kitos pusės, yra daugybė nuostabių, puikių, šviesių žmonių, kurie visiškai nenori „dažytis“ violetine spalva, nenori priklausyti jokiai partijai. Ar žiūri rezervuotai į Garliavos įvykius, nes nežino iki galo, kas ten vyko ir nesiima teisėjų vaidmens.

Taigi, „Lietuvos sąrašas“ būtų buvęs ne kažkokia politinė struktūra, o po ja būtų tilpę visi. Ir kada viena partija tik laikinai pasisavina pavadinimą, nes puikiai žino, kad jis yra užpatentuotas, ir tuo pagrindu ima šmeižti „Lietuvos sąrašo“ idėjos autorių, Garliavos sukeltų įvykių bangos sumanytoją D. Kuolį, kad jo nenoras stoti į partiją tėra ambicijos, tai matau, kad tai – meistriška provokacija.

Ir net numanau, kurie asmenys ją įvykdė. Pavadinimo vagystė supainiojo viską, suskaldė visus, o paprasti žmonės tikrai nesuvokia, koks čia reikalas ir kas čia vyksta. O čia nebuvo jokių ambicijų, o tik negarbingo veiksmo. Dabar vieningos bangos nėra ir manau, kad apie jokią daugumą rinkimuose net svajoti neverta.

O mano numanymai apie tai, kas įvyko, remiasi asmeniniu siužetu, kurio negaliu atskleisti.

Tad prieš chuntą, kaip sakote, dar nesubręsta telktis?

Susitelkti tai subrendę, bet nereikia galvoti, kad chunta, tie, kas yra uzurpavę Lietuvoje valdžią, teisėsaugą, yra buki. Jie todėl ir uzurpavo, kad nėra kvaili. Kadangi juos tikrai išgąsdino ta vieninga kylanti banga, tai chunta padarė viską, kad ta vienybė būtų suskaldyta į smulkias vilnis. Ir tai pavyko padaryti. Naikinimas visada prasideda, kai eliminuojamas kuris nors vienas žmogus, kuris yra ar simbolis, ar šauklys. Lietuvoje tikrai galėjo įvykti taikus politinis perversmas, jei nebūtų buvusi suskaldyta ta banga, kuri kilo.

Ar chunta jūs vadinate valdančiąją daugumą?

Chunta aš vadinu tuos, kurie valdo valdančiąją daugumą. Tai, kad V. Uspaskichas su A. Kubiliumi kelia rankas už atominį monstrą Lietuvoje, rodytų, kad tie, kas valdo V. Uspaskichą, apvaldė ir A. Kubilių. Skaudžiausia šioje istorijoje tai, kad A. Kubilius pasirinkimui turėjo du pavyzdžius, o tiksliau tik vieną – Vytautą Landsbergį.

Bet tokia kreivoka moralinė mūsų Lietuvos istorija iškėlė kitą lyderį – A. M. Brazauską. Ir A. Kubilius pasirinko būti panašus į A. M. Brazauską, o ne V. Landsbergį. Nieko negirdžiu, nieko nematau, ką noriu, tą darau, o tai, ką ten tie žmonės apačioje „loja“, tai ką? Nieko. Šunys loja, karavanas eina.

Taip elgėsi A. M. Brazauskas, prichvatizuodamas viską, ką turėjo. Nesąžiningai viešoje erdvėje elgdamasis – ištvirkęs, nesąžiningas žmogus. Taip dabar elgiasi A. Kubilius, o profesorius nustumtas į Briuselį. Aišku, vaizdą jis mato gražesnį pro langą, bet manau, kad jo širdis kraujuoja.