JAV piliečiai – gerai ginkluoti ir mirtinai pavojingi?

Berniukas bando JAV jūrų pėstininko automatą
Berniukas bando JAV jūrų pėstininko automatą
  © SCANPIX

Visa tai, regis, jau matyta anksčiau. JAV gyventojas legaliai įsigyja šaunamųjų ginklų ir šaudmenų, eina į viešą vietą ir pradeda šaltakraujiškai žudyti niekuo dėtus praeivius. Visuomenė sukrėsta, žmonės negali patikėti tuo, kas nutiko, daugelis diskutuoja dėl to, ar nereikėtų griežtinti ginklų įsigijimo ir laikymo sąlygų.

Tačiau dažniausiai niekas nesikeičia, nes politikai nesugeba ar nesistengia įveikti interesų grupių pasipriešinimo. Tai praėjusią savaitę, plėtodamos diskusiją apie JAV Kolorado valstijos Ororos mieste įvykusias žudynes, konstatuoja daugelis pagrindinių JAV žiniasklaidos priemonių.

Žmogžudysčių mažėja, žudynių – ne

JAV iš tiesų turi didelę panašaus pobūdžio traumų patirtį: kaip rašo „The Washington Post“, nuo 1976 iki 2010 metų šalyje įvykdytos net 645 masinės žudynės, kurių aukomis tapo bent 4 žmonės. Iš viso per šį laikotarpį tokiuose išpuoliuose nužudyti 2949 žmonės.

Įdomu tai, kad bendras žmogžudysčių skaičius JAV pastaraisiais metais nuosekliai mažėjo. Lyginant su 10-ojo dešimtmečio pradžia, kai vidutiniškai per metus 100 tūkst. gyventojų tekdavo 10 nužudymų, šis rodiklis sumažėjo per pusę. Žvelgiant iš statistinės perspektyvos, paprasti amerikiečiai nebuvo tokie saugūs nuo 7-ojo dešimtmečio pradžios.

Tiesa, JAV žmogžudysčių vis dar įvykdoma daugiau nei daugelyje kitų išsivysčiusių pramoninių valstybių: tris kartus daugiau nei kaimyninėje Kanadoje, keturis kartus daugiau nei Australijoje, penkis kartus daugiau nei Didžiojoje Britanijoje bei net 12 kartų daugiau negu Japonijoje.

Tačiau būtent masinės žudynės išsiskiria iš bendro, daugeliui amerikiečių gerai žinomo konteksto: smurto šeimoje, ginkluotų apiplėšimų, narkotikų prekeivių susišaudymų. Dažniausiai didieji išpuoliai atrodo sunkiai paaiškinami ir nemotyvuoti. Jų aukomis gali tapti bet kuris niekuo dėtas praeivis, žudiko bendradarbis ar kolega studentas.

Pastaraisiais dešimtmečiais didelio masto žudynių pasitaiko gal netgi dažniau negu anksčiau: 1927 metais 44 žmonės, be žudiko, žuvo Bate (Mičiganas), 1949-aisiais – 13 Kamdene (Naujasis Džersis), 1966 metais – 15 Ostine (Teksasas), 1986-aisiais – 14 Edmonde (Oklahoma), 1984-aisiais – 23 San Diege (Kalifornija), 1990-aisiais – 11 Džeksonvilyje (Florida), 1991-aisiais – 23 Kilyne (Teksasas), 1999-aisias – 13 Kolumbaine (Koloradas), 2007-aisiais – 32 Bleksburge (Virdžinija), 2009-aisiais – 13 Bingamtone (Niujorkas).

Turint galvoje, kad, kaip rašo „Foreign Policy“, JAV gyventojų rankose sukaupta nuo 35 iki 50 proc. viso pasaulio civilių laikomų šaunamųjų ginklų, nieko keisto, kad didžiosios žudynės kaskart atnaujina šalyje vykstančias diskusijas apie būtinybę griežtinti ginklų kontrolę. Jameso Holmeso surengtos žudynės naujausio Betmeno filmo peržiūroje Ororoje – ne išimtis.

100 šovinių dydžio klausimas

Policijos pareigūnai iš J. Holmeso, kino teatre nužudžiusio 12 bei sužeidusio 58 žmones, konfiskavo tris šaunamuosius ginklus: šratinį lygiavamzdį šautuvą „Remington 870“, pusiau automatinį šautuvą M&P15 – populiaraus automato M-16 atmainą – bei 40 kalibro pistoletą „Glock“.

Visus šiuos ginklus asmuo, save pavadinęs „Džokeriu“ – niekšu iš filmų apie Betmeną serijos – įsigijo teisėtai, įvykdęs visus Kolorado valstijoje galiojančius reikalavimus.

Tačiau, kaip nurodo „The New York Times“, dar 2003 metais panašiems į J. Holmesą žudikams nebūtų pavykę parduotuvėje nusipirkti bent jau 100 šovinių dėtuvę turinčio pusiau automatinio šautuvo. Tuo metu dar galiojo 1994 metais federaliniu lygiu priimti apribojimai vadinamiesiems „puolamiesiems ginklams“, turintiems didesnes nei 10 šovinių dėtuves. Tačiau 2004 metais šis draudimas nustojo galioti ir daugiau nebuvo atnaujintas.

Kaip priminė amerikiečių ginklų ekspertas, politologas Robertas Spitzeris interviu prancūzų transliuotojui „France24“, 2004 metais valdžioje buvo George‘o W. Busho – „draugiškiausio ginklams prezidento JAV istorijoje“ – administracija, labai gerai sutarusi su Nacionaline šautuvų asociacija – įtakinga lobistine organizacija, atstovaujančia ginklų savininkų bei ginklų pramonės interesams.

Ginčai dėl Antrosios pataisos

Bandydamas atsakyti į klausimą, kodėl JAV iki šiol nėra griežtų apribojimų ginklų įsigijimui bei laikymui, R. Spitzeris išskiria keletą pagrindinių veiksnių. Vienas jų – tai, kad ginklų savininkai JAV sudaro politiškai aktyvią mažumą, kuri gana lengvai nustelbia pasyvios daugumos pasipriešinimą išsikerojusiai ginklų kultūrai. Kitas veiksnys – tai, kad ši mažuma gali remtis JAV įstatymuose įrašytomis nuostatomis.

Dar 1791 metais į JAV priimtą Teisių bilį – dešimties pagrindinių šalies konstitucijos pataisų rinkinį – buvo įtraukta nuostata, kad „tinkamai tvarkoma milicija yra būtina laisvos valstybės saugumui, todėl piliečių teisė turėti ir nešioti ginklą negali būti varžoma“. Dėl šio sakinio jau daugiau nei 200 metų tęsiasi įnirtingi JAV teisininkų, politikų, įtakingų lobistų bei paprastų piliečių ginčai.

Nieko panašaus nerastume nei Lietuvos, nei daugumos kitų pasaulio valstybių pagrindiniuose įstatymuose. Europoje šia prasme išsiskiria Šveicarija, kurios gynyba nuo vėlyvųjų viduramžių remiasi ginkluotų piliečių armija, o dauguma suaugusių vyrų, baigusių karinius apmokymus, namuose laiko jiems išduotus automatinius ginklus – ko nėra netgi JAV.

Antroji JAV konstitucijos pataisa atsirado kaip priemonė užtikrinti, kad šalies piliečiai visada turės galimybę savo jėgomis, susibūrę į ginkluotų savanorių būrius, apsiginti nuo užsienio agresorių ar vietinės tironijos. Tačiau laikai pasikeitė, ir dabar sunku įsivaizduoti, kad JAV likimą galėtų nulemti lengvai ginkluota, nedisciplinuota milicija. Nepaisant to, nemažai amerikiečių iki šiol laikosi požiūrio, kad turėti ginklų – ne tik jų teisė, bet ir pareiga.

Laisvės laikyti ginklus šalininkai tikina, jog kiekvienas žmogus pirmiausiai atsakingas už savo bei savo artimųjų saugumą, o jį esą galima užsitikrinti, tik apsirūpinus pagarbą keliančiu arsenalu. Dažniausiai pateikiami tokie pavyzdžiai, kaip toje pačioje Ororoje šių metų balandį įvykęs incidentas, per kurį greta bažnyčios moterį nužudęs asmuo buvo pakirstas kulkos, kurią paleido pasimelsti laisvu nuo tarnybos laiku atėjęs policijos pareigūnas.

Oponentai dažniausiai atsako, kad kuo daugiau ginklų sukaupta paprastų žmonių rankose ir kuo labiau šlovinama jų griaunamoji galia, tuo didesnė grėsmė, jog jie bus panaudoti ne pagal paskirtį. Jų teigimu, dabartinių ginklų kontrolės priemonių, tokių kaip pirkėjo biografijos tikrinimas duomenų bazėse, akivaizdžiai neužtenka – mirtini ginklai ir toliau laisvai patenka į sutrikusių ir gyvenimu nusivylusių žmonių ar tiesiog bepročių rankas.

Kai trūksta saugumo

R. Spitzeris nurodo, kad individuali teisė turėti ginklų, visiškai atskirta nuo įsipareigojimo ginti savo šalį, JAV buvo galutinai įtvirtinta tik 2008 metais Aukščiausiojo teismo sprendimu.

Kritikai, tokie kaip „Foreign Policy“ apžvalgininkas Davidas Rothkopfas, iki šiol tvirtina, kad teismas neleistinai išplėtė konstitucinę normą – tačiau bent kol kas, regis, nieko negali pakeisti.

„Nė viena visuomenė, kuri laiko save pavyzdžiu likusiam pasauliui, neturėtų, kaip tai daro Jungtinės Valstijos, lengvabūdiškai ignoruoti gilius nacionalinio charakterio trūkumus, tokius kaip mūsų meilė ginklams ir neapykantos politikos šlovinimas“, – dar praėjusių metų sausį rašė D. Rothkopfas, reaguodamas į Arizonos valstijoje įvykdytą pasikėsinimą į Kongreso narę Gabrielle Giffords, žinomą „Antrosios pataisos teisių“ šalininkę.

Paradoksalu, tačiau kiekvienas daugiau žiniasklaidos dėmesio sulaukęs ginkluotas išpuolis JAV skatina dvi, sakytum, priešingas reakcijas. Vieni skuba į ginklų parduotuves, tikėdami, kad tik namuose laikomi ar viešumoje nešiojami ginklai užtikrins jų saugumą. Kiti ragina atsikratyti priklausomybės nuo ginklų ir mažinti jų prieinamumą.

Tiek vieni, tiek ir kiti, ko gero, gali sutarti dėl vieno – kad jiems gimtojoje šalyje trūksta saugumo.