Lietuvos sąrašas – kiek jų bus?

Kęstutis Girnius
Kęstutis Girnius
  © Vytenis Petrošius

Pirmadienį per spaudos konferenciją Drąsos kelio steigėjai bei kitų organizacijų atstovai pristatė pirminį 14-os kandidatų sąrašą, pavadintą Lietuvos sąrašu. Tik du kandidatai priklauso Drąsos kelio partijai, kiti įvairioms visuomeninėms organizacijoms. Ketinama skirti pirmenybę kovai su korupcija, teisėsaugos, policijos, teismų sistemų pertvarkai, valstybės finansų skaidrinimui.

Po trijų dienų buvo įkurta dar viena politinė partija - „Lietuvos sąrašas“. Daukanto aikštėje į steigiamąjį suvažiavimą susirinko kelios dešimtys žmonių, bet turintys daugiau negu pusantro tūkstančio įgaliojimų. Susirinkusieji patvirtino partijos įstatus, programą, tarybą, partijos vadovu išrinko Darių Kuolį, bet nepaskelbė narių sąrašo. Kuolys pasakė, kad naujoji partija bendradarbiaus su „Drąsos keliu” bet sieks sukurti platesnį, ne vienos partijos, judėjimą.

Akivaizdu, kad esama trinties tarp “Lietuvos sąrašo” idėjos rėmėjų. Priešingu atveju būtų buvęs vienas renginys, ne du, būtų buvę paaiškinta, koks yra ryšys tarp sąrašo ir Drąsos kelio, kaip bus derinamas kandidatų kėlimas, ir tt. Gal prie nesutarimo prisidėjo tradicinės Vilniaus ir Kauno antipatijos ir nepasitikėjimas, Drąsos kelio skubėjimas iškelti savo kandidatus, nesuderinus šio žingsnio su potencialiais bendražygiais. Ko gero neapsieita be gilesnių priežasčių. Nuogąstaujama, kad Garliavos ir Kėdžių istorijos sureikšminimas nukreips dėmėsį nuo kitų net svarbesnių klausimų, apsunkins pastangas sukurti platesnį, ambicingesnį judėjimą. Kyla abejonių ir dėl kai kurių dalyvių motyvų - ar jiems labiausiai rūpi jų pačių politinė karjera ir galimybės patekti į Seimą, ar teisėsaugos ir teismų pertvarkos, piliečių galių stiprinimas. Karjera besirūpinantiems naudinga kuo greičiau sudaryti sąrašą ir jame užimti pirmaujančią vietą.

Yra ir trečia grupė – judėjimas “Už Lietuvą Lietuvoje.” Ketvirtadienį vienas jos vadovų Romualdas Ozolas kritikavo Drąsos kelią ir Kuolio visuomeninkus. Drąsos keliui pradėjus veikti „Lietuvos sąrašo“ vardu, esą sumažėjo vieningo nacionalinio fronto formavimo galimybė. Ozolas tvirtino, kad antikorupcines ir antiklanines jėgas vienijantis frontas bus dar labiau suskaidytas, jei Kuolys sukurtų savo partiją, kas jau įvyko.

Kuolys iš anksto atmetė Ozolo kritiką. Pasak istoriko, klausimo esmė nesudėtinga: ar ryžtamasi siekti daugumos seime, ar iš anksto susitaikoma opozicijos vaidmeniu, tenkinantis 5 procentų barjero įveikimo. Jis davė suprasti, kad Ozolas ir jam pritariančios grupės skiria pirmenybę antrajam siekiui, ir “į visus, kurie galėtų prisidėti prie plačios bangos telkimo, žvelgia kaip į nepageidaujamus konkurentus.”

Taigi, turime tris grupes: Drąsos kelią, kurios šerdį sudaro ‘kedininkai’, Kuolio visuomeninkus ir inteligentus, svajojančius apie plačios apimties pertvarkas, ir su Ozolu susijęs nacionalinis susivienijimas “Už Lietuvą Lietuvoje”.

Galime dar paminėti, kad kai kurie pirmųjų mitingų rengėjai, kaip Alvydas Medalinskas ir Bronius Genzelis, nebedalyauja renginiuose, nors nežinia, ar jų pasitraukimas tik laikinas.

Nesunku kritikuoti valdžią ir dabartinę padėtį, tą daro visos tradicinės opozicinės partijos ir kiekvienas naujas judėjimas. Nors akcentai skiriasi ir pabrėžiami kiti momentai, visi juodomis spalvomis vaizduoja Lietuvos padėtį. Bet ką konkretaus ir teigiamo gali siūlyti naujos grupės?

Net geriausiomis aplinkybėmis šioms grupuotėms būtų buvę sudėtinga susitarti dėl programos. Birželio 6 d. Kuolys ir Valdas Vasiliauskas paskelbė steigią visuomeninį judėjimą „Lietuvos Tautai“. Turbūt neklystų teigdamas, kad Ozolui “Lietuvos tautos” sąvoka yra oksimoronas. Yra lietuvių tauta ir Lietuvos piliečiai, bet nėra tokio darinio kaip “Lietuvos tauta.” Tai principinis skirtumas, kuri bus sunku užglaistyti po naujausių nesutarimų. Įtariu, kad betkoks bendradarbiavimas bus paviršutiniškas.

Nėra aiškių idėjinių skirčių tarp Drąsos kelio ir visuomenininkų, bet nėra didesnių, ypač asmeninių jungčių. Garliava ir Vilniaus inteligentai nepriklauso dviem skirtingiems pasauliams, bet normaliomis aplinkybėmis kėdininkai ir visuomeninkai gatvėjė vienas kito neatpažintų. Suartėti neįmanoma be tarpininkų. Kai kurie visuomenininkai laikinai atliko tą vaidmenį, bet nesuderintas sąrašo skelbimas rodo, kad tarpininkams ko gero reikia tarpininkų.

Politinės sėkmės nebus be glaudesnio bendradarbiavimo, ir jo kol kas nematyti. Veikiausia “Už Lietuvą Lietuvoje” eis savo keliu. Garliavos galimybės irgi ribotos. Nijolė Oželytė pareiškė, kad neteisinga kurti partiją, paremtą vienu, nors ir rezonansiniu, įvykiu. Galima pridurti, kad tokios partijos perspektyvos yra kuklios.

Kol kas Kuolio sparnui nepasisekė mobilizuoti platesnės paramos. Inteligentai labiau linkę reikšti savo nuomonę negu dirbti juodą organizacinį partinį darbą, be kurio neįmanoma sėkmingai varžytis politikos arenoje. Abejonių kelia ne tik nostalgiškos užuominos apie Sąjūdį, kuris niekada nebus atgaivintas, bet ir planai po rinkimų stebėti išrinktųjų deputatų veiklą. Panašią mintį 1990 m. iškėlė Arvydas Juozaitis, bet rinkėjų mandatą laimėję nepasidavė pašalinių priežiūrai.

Politinės partijos ar judėjimo kūrimas nėra savaičių ar mėnėsių, bet metų reikalas. Nerealistiška tikėtis greitos pergalės be prakaitų ir sunkaus darbo. Neaišku, ar naujos jėgos turės reikiamo ryžto bei ištvermės tęsti savo veiklą ir po rinkimų, ypač nesėkmingų.