Dizaineris Kazakevičius Sabonio batus vadina „kanojomis“

Balys Kazakevičius
Balys Kazakevičius
  © Asmeninis albumas

Garsenybės – nesusipykę su mada, neprasilenkę su skoniu

Ypač dažnai Balio pagalbos paprašo krepšinio legenda Arvydas Sabonis, kiti žinomi krepšininkai, verslininkai. Meistro pastebėjimu, nesusipykę su mada, neprasilenkiantys su skoniu. Balys batus jiems siuva žūklei, medžioklei. Prasidėjus vasarai, ypač dažnai sulaukia skambučio pasiūti vestuvinius batus.

Pasmalsavus, ko gi jo prašo legendinis A. Sabonis – kokių batų, kokio dydžio avalynę jis dėvi – dizaineris šypteli: „ Arvydas nešioja 54 dydžio batus. Kaip aš pajuokauju – tai savotiškos vienvietės kanojos… Batus jam siuvu įvairiausios paskirties – dalykinius, laisvalakio, žūklei….“ Žinoma, garsenybių pasitikėjimą reikėjo nusipelnyti, tačiau Baliui tai niekada nekėlė galvos skausmo – drąsos, fantazijos, originalumo, siekiant iš neįmanomo sukurti įmanoma, jam niekada netrūko.

Eidamas pas meistrą batus nusipiešdavo

Jaunysteje jis buvo žinomas Kauno stileiva. „Toks vaikinas buvau – šiek tiek madų vaikiausi, norėjau ypatingų batų, bet odų spalvų pasirinkimas tada buvo gana ribotas, daugiausia juoda. Bet vistiek sykį užsispyriau, kad pirmi pas meistrą mano užsisakyti bateliai turi būti juodi su baltais kantais. Kaprizingi, sunku tokius prižiūrėti, bet aš panorėjau, ir man pasiuvo. Tai buvo dar prieš kariuomenę. Grįžęs vėl tokius pat užsisakiau. Turėjau neblogą skonį, mėgau piešti. Todėl eidamas pas meistrą pirmiausia eskizą nupiešdavau, kokių batų noriu, o vėliau pabandžiau juos siūti pats. Na, tokiabuvo pradžių pradžia, kuri tapo pragyvenimo šaltiniu,“ – į jaunystės ir karjeros prisiminimus mielai leidžiasi vyras.

Mažoje batų dirbtuvėlėje pas meistrą, paskui – tuometiniame sovietiniame Kauno „voentorge“ kelis metus padirbėjusį Kazį pakvietė į Kauno akademinį dramos teatrą. Spektaklyje „Mėlyni žirgai - raudonoje pievoje” vaidinusiam aktoriui prireikė raudonų ilgų batų, bet tokių niekas nemokejo pasiūti. O Balys pasiuvo ir teatre pasiliko 10-čiai metų.

Čia jam teko sukurti išskirtinius darbus, o viskas priklausė nuo to, kokios epochos teatre buvo statomi spektakliai. Tarkim, „Kaligula“ ar „Ričaras II“... Pasak Balio, čia reikalingos avalynės nebuvo galima nei nupirkti, nei pasiskolinti. Nei iš archyvų, nei iš muziejų, nes ji paprasčiausiai neišliko. Bet darbas Baliui buvo priimtinas, įdomus, nes čia galėjo improvizuoti. Nors medžiagų pasirinkimas buvo labai ribotas, norint kažką sukurti tekdavo odas pačiam dažyti, retušuoti, bet tai buvo galimybė tobulėti.

Ranka pjaustant odą nedreba

Tobulėti reiškė ir siekimą gyventi savankiškai. Taigi, palikęs teatrą, laimę vėliau Balys mėgino visokiuose versliukuose, tiesa, sugrižo prie to, ką geriausiai moka – siūti batus, bendrauti su žmonėmis. Balys neigia kalbas, kad nusprendus pasisiūti batus pas dizainerį, reikia apsišarvuoi kantrybe. Balio klientui tereikia žinoti, ko jis nori, nupiešti arba vaizdžiai tai papasakoti, o Balys jo svajonę įgyvendins.

Išskirtinius batus meistras visada siuva tik pats, savo rankomis, pasitelkęs tik senutę siuvimo mašiną „Singer“, kitus būtiniausius prietaisus. Pats gamina padus, pakulnes, pats drožia kurpalius. Kurpalio gaminimą Balys juokais vadina „du – viename“ – staliaus ir skulptoriaus amatus sykiu sudėjus, reikalaujančius preciziškumo.

„Deja, nėra tokios sąvokos avalynės gamyboje kaip primatavimas. Sijoną, suknelę galima persiūti kad ir kelis kartus, o čia suklysti neturi teisės. Kreivai nusiuvai siūlę – nepataisysi”, – atskleidžia savo profesijos sudėtingumą. Tačiau sako nesijaudinąs – ranką seniai atmušė, ji nedreba pjaunant, siuvant, klijuojant net ir brangiausią odą. „Kas yra baimė? Reikia žinoti, ką darai, kaip tai padaryti, nes odos yra skirtingos, ir turėti omeny, kad tai, kad tinka grubiai avalynei, baikeriškai, netinka proginei, vestuvinei avalynei, kur viskas – gležna, plona, lengva, spalvinga.“

Batai ir rankinės – iš žuvies odos

Galimybių ir technologijų amžiuje batus vis dažniau B. Kazakevičius siuva ne iš naminių gyvulių odų, o iš lazeriu apdirbto ponio, iki žvilgesio nugludinto ruonio kailio, pretenzingos krokodilo, gyvatės, smauglio odos. Pastebi, kad profesionaliai „depiliuotas“ avies kailis pasikeičia neatpžįstamai: atrodo puošnus ir spalvingas. Batus, diržus, rankines, pasak Balio, galima siūti netgi iš žuvies odos.

„Žuvies oda yra pakankamai stora ir pakankamai stipri. Tik kad jos plotas ribotas... O šiaip… Iš dviejų kilogramų karpio ar eršketo, išdirbus jo odą, galima pasiūti puikias basutes. Daugiau nei prieš metus tiekėjai į mano dirbtuvę pristatė žuvies rajos odą. Tai – pats egzotiškiausiasi mano matytas dalykas,“– neleidžia suabejoti B. Kazakevičius.

Balys neskirsto savo klietų į kauniečius, vilniečius ar užsieniečius. Ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad jie ji susiranda visur, o jis sugeba išpildyti jų svajones. Dėl to Balio kurti batai išgraibstomi tiesiai iš jo dirbtuvės. Avalynės meistras yra pristatęs dvi avalynės kolekcijas. Pirmoji vyko 2004-aisiais, kai Balys Kazakevičius prisijungė prie drabužių dizainerių Astos Funkienės ir Deimantės Songailienės dueto. Antrąkartą „kooperavosi“ su drabužių modeliuotoja Diana Stankevičiene ir Vilniuje pristatė kolekciją moterims pavadintą „Pilnaties raganos”: nuo basučių iki ilgaaulių.

Paklaustas, ką pagaminti sunkiau – ilgaaulius ar basutes – tikina, kad pastarąsias: „Kai kas sako, kad kas čia tokio – keletas dirželių! Bet reikia, kad jie atlaikytų spaudimą, kad koja iš basučių neslystų, kad pirštai neiškristų. Tai – „ažūriniai“ dalykai, reikalaujantys laiko ir kantrybės.“

Batai atskleidžia vyro turtus

Batų pirkimas parduotuvėje, pasak Balio – tikra loterija. Bato kokybę atspindi kaina. Todėl meistras netiki, kad kokybiški aulinukai, kad ir per nukainavimus, gali kainuoti vos pora šimtų litų. Siekiant pigumo, neišvengiama apgavysčių ir klastočių, kurias sunkiai atpažįsta net įgudusi meistro akis.

„Žinote – technologijos taip toli pažengusios. Net pjaustant odą sunku suprasti, ar tai yra natūralus produktas, ar dirbtinis. Galiausiai paimi ir degini, ir tik tada įsitikini, ar tai sintetika, ar natūrali oda,“ – savo pastebėjimais šokiruoja B. Kazakevičius.

Sakoma – pažvelgus į vyro batus galima akimirksniu nusakyti jo socialinę padėtį, piniginės storį. „Jeigu batai pagaminti is krokodilo, smauglio ar pitono odos, reiškia jų savininkas nestokoja nei fantazijos, nei pinigu,“ – šiam pastebėjimui pritaria B. Kazakevičius. Prisipažįsta pats turintis ne viena bangių batų porą, ir dėvi tik siūtus savo paties.

„Tikrai – perkuosi tik sportinius batus ir, savaime aišku, batus žūklei. Nesakyčiau, kad esu didelis puošeiva. Turiu po keletą porų vasarinių, sezoninių batų, basučių… Pasigaminu tai, ką sumanau, ir nesu šiaučius be batų. Stručio batus dėviu kasdien, tačiau kasdien dėvėti smauglio, pitono odos batų, šokiruoti visuomenės nereikėtų. Yra pakankamai įdomių odų, su kuriomis galima „žaisti“, jas papuošti ir dėvėti, o ne maudytis prabangoje,“ – puošeivas saiko jausmo moko pats jo nestokojantis B. Kazakevičius.

 

Dizaineris Kazakevičius Sabonio batus vadina „kanojomis“

Balys Kazakevičius
+7