Viešojo transporto eksperimentai: vis brangesnės painiavos

Naujasis Lietuvoje surinktas troleibusas „Vilnis 12ac“
Naujasis Lietuvoje surinktas troleibusas „Vilnis 12ac“
  © Eimantas Genys

Kokybė gerės savaime?

Tai jau ne pirmas sostinės galvų eksperimentas su viešojo transporto slibino galvomis: priimta ir po metų atšaukta įlipimo pro priekines duris tvarka, diegta elektroninio bilieto sistema, kuri nebuvo sutvarkyta laiku – savivaldybė įpareigota grąžinti beveik 5 milijonus litų europinės paramos, atsirado ir išgaravo švieslentės, rodančios, per kiek laiko atvažiuos į stotelę troleibusas ar autobusas. Viena „probleminė“ slibino galva kertama, vietoje jos užauga kita, o galiausiai paaiškėja, kad tos galvos nė kirsti nereikėjo.

Logika sako, kad, planuojant transporto arterijų operaciją, derėtų pagrįsti jos reikalingumą atliekant rimtus sociologinius tyrimus arba, kadangi patikimi objektyvūs tyrimai brangūs, bent jau peržvelgiant gyventojų tankumą mikrorajonuose, keleivių srautus, pasivažinėjant su laikrodžiu visais maršrutais tiek piko, tiek ne piko valandomis, atliekant gautų piliečių skundų ir pasiūlymų dėl viešojo transporto sistemos spragų lopymo analizę ir panašiai. Galų gale internetas ūžia nuo nepatenkintų skirtingų mikrorajonų gyventojų, kad pertvarkų imamasi neatsižvelgiant į bendruomenių poreikius.

Šiuo metu vienkartinis bilietas kainuoja 2 litus, perkant iš vairuotojo – 2,5 lito. Remiantis savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ užsakymu atlikto kompanijos „Rait“ vartotojų nuomonės tyrimo „Viešojo transporto naudojimo lygis ir atvejai Vilniaus mieste“ duomenimis, 33,3 proc. tyrimo dalyvių pageidautų dažnesnių, patogesnių maršrutų. Ar jų bus? Savivaldybės atstovai aiškina, kad bus peržvelgti maršrutai, kai kurie – padaryti dažnesni, kiti – panaikinti siekiant išvengti dubliavimosi. Patogiau, sakoma, taip pat bus dėl to, kad, įsigijus laikinius bilietus, bus galima važiuoti su persėdimais, nes taip esą greičiau – tik nepaaiškinama, kuo kaltas keleivis, nusprendęs nepuldinėti iš autobuso į troleibusą, matydamas, kad neišsitenka į nustatytos trukmės laiką.

30,7 proc. apklaustų keleivių nurodė, kad viešojo transporto sistemai „viskas gerai ir keisti nereikia“ arba „keisti reikia: gerinti kokybę“. Realus kokybės pagerėjimas? Galimybė persėsti iš vienos transporto priemonės į kitą, galbūt – maršrutų dažnio kaita. Pačių transporto priemonių naujumo, ekologiškumo, komfortiškumo, vairuotojų darbo kultūros tai, rodos, nepaveiks.

24,7 proc. keleivių būtent ir trūksta daugiau komforto, patogumo. 6,7 proc. norėtų mažinti bilietų kainas – savivaldybė netruko paskelbti, kad jos žmonėms ne tokios reikšmingos kaip kokybės poreikis. Logiška būtų manyti, jog pirmiausia derėtų keisti tai, ką keleiviai norėtų tobulinti, o ne tai, kas tenkina.

„Įstrigusiems“ reikėtų pridėti „tolerancijos“ minučių

Šiuo metu galiojantis vienkartinis bilietas suteikia teisę keleiviui važiuoti viena transporto priemone iki maršruto paskutinės stotelės. Norėdamas tęsti kelionę kita transporto priemone, jis turi pirkti kitą vienkartinį bilietą. „Dėl šios priežasties keleivis renkasi jam nepatogius, laiko atžvilgiu ilgesnius kelionės maršrutus be persėdimų“, – rūpinasi projekto „Dėl vietinio (miesto) susisiekimo autobusų ir troleibusų bilietų kainų nustatymo“ autoriai, miesto taryba.

Tarybos projekte rašoma, kad pagrindinis keleivių srautas rytinio piko metu susidaro iš miesto gyvenamųjų, miegamųjų mikrorajonų kryptimi į centrą, kur yra pagrindinė darbo vietų koncentracija. Atlikus pasiekiamumo per 30 minučių analizę, nustatyta, kad iš daugelio miesto gyvenamųjų mikrorajonų į miesto centrą galima nuvažiuoti per 30 minučių viešuoju transportu. O naudojantis 60 minučių bilietu, pasiekiama didžioji dalis Vilniaus miesto teritorijos.

Siūloma pridėti 5 „tolerancijos“ minutes – keleivis, sutirpus įsigyto bilieto galiojimo laikui, dar galės važiuoti vieną stotelę, kol nusipirks papildomą bilietą arba pabaigs kelionę ir išlips iš autobuso ar troleibuso. Ar bus skiriama „tolerancijos minučių“, jei nukris troleibuso laidai, įvyks avarija, netikėtas gedimas, spūstis, arba, kaip kartais pasitaiko, vairuotojas stabtelės prie bankomato išsiimti pinigų ar prie parduotuvės nusipirkti duonos? Kokių investicijų prireiks skaitmenizuojant kontrolierių darbą taip, kad jie gautų šviežią informaciją apie tai, jog troleibusas pilnas ne „zuikių“, o į spūstį papuolusių keleivių?

„Rait“ tyrimas taip pat parodė, kad 41,2 proc. žmonių važiuodami troleibusu ar autobusu užtrunka 15–20 minučių, 31,4 proc. – 30–45 minutes, ir tik 11,4 proc. – 45–60 minučių. Tačiau ar ilgiau važiuojantiems žmonėms būtų naudingas laikinis bilietas, jei iš jų atokaus mikrorajono važiuoja tik vienas autobusas, jokių troleibusų, vadinasi, ir jokios galimybės persėsti? Be to, nenurodyta, ar tiek užtrunka piko metu važiuojantys, ar vėlai vakare iš miesto grįžtantys gyventojai.

Kvailai pasijusti turėtų ir keleiviai, anksčiau kelionėje užtrukdavę 45 minutes: jiems teks arba šokinėti iš autobuso į troleibusą, kad įtilptų į pusvalandžio limitą, arba pirkti valandos trukmės bilietą.

Atsiras ir dar viena naujovė: vietoje 85 litus kainuojančio troleibuso ar autobuso bilieto bus galima rinktis terminuotą 30 dienų 110 arba 100 litų kainuojantį bilietą – vadinasi, jei pasitaikys 31 dieną turinčių mėnesių, jie keleiviui bus itin neekonomiški?

Beje, iš pateiktų tyrimo rezultatų dar matyti, kad 4,2 proc. keleivių pageidautų kitokio transporto sistemos darbuotojų elgesio.

Viešojo transporto entuziasto kritika

Vienas iš malonesnių būsimų pokyčių aspektų – atsiradusi galimybė priglausti savo bilietą prie elektroninio geltono, šiuo metu neveikiančio, aparatėlio, užuot, transporto priemonei siūbuojant, bandyti jį pataikyti į komposterio žiotis. „Kas ir kaip priglaus savo kortelę prie komposterio piko valandomis? Ar jis bus tik vienas visame „trulike“ ar „autike“?“ – piktinosi nepatiklus interneto komentatorius, priminęs, kad siųsti tokio brangaus daikto per rankas, kaip dažnai daroma su bilietėliais, nesinorės.

Palyginus su Kaunu ir Klaipėda, Vilniaus viešojo transporto būklė kai kuriems atidžiai Lietuvos transporto situaciją nagrinėjantiems žmonėms atrodo ne itin gera.

„Valdininkai lengva ranka didina bilietų kainas, tik prieš rinkimus mėgsta nemokamai pasireklamuoti – paskelbia galbūt kelsiantys kainas, o paskui atsiranda koks nors tautos gelbėtojas ir visus neva išplukdo į krantą. O kai reikia iš esmės tobulinti sistemą, visus metus ją tobulinti, keisti, rūpintis...

Vilniaus miesto savivaldybės viešasis transportas, lyginant su Kaunu ir Klaipėda, atrodo graudžiai. Maršrutų tinklas sudarytas bet kaip, nėra diferencinių kainų zonų, nėra aiškių keleivių kontrolės planų, nėra aišku, kokias tikslias pajamas ir išlaidas patiria viešojo transporto įmonės.

Kai savivaldybės vežėjai pasako, kad jiems trūksta pinigų, savivaldybės taryba lengva ranka mosteli ir didina kainas. Labiausiai gaila, kad tada iš viešojo transporto išgrūdami mokūs keleiviai, perkantys bilietus visa kaina. Juk jie yra potencialūs automobilių spūsčių sukėlėjai, nes studentai, pensininkai, moksleiviai viešuoju transportu naudosis tol, kol bus taikomos palankios nuolaidos“, – pastebėjo neformalaus Viešojo transporto entuziastų judėjimo atstovas, maršrutai.lt projekto koordinatorius Julius Majauskas.

Jis atkreipė dėmesį į tai, kad kol kas nėra aiškūs reisų pelningumai ar nuostolingumai, mieste trūksta autobusams skirtų eismo juostų, prioritetinių šviesoforų, galinčių pagreitinti jų judrumą. J. Majauskas paskaičiavo, kad, nusprendus didinti bilieto kainą iki 3 litų, žmogus, perkantis bilietą su 50 proc. nuolaida, jau sumoka 1,5 lito grynaisiais. Tačiau vežėjas esą iš savivaldybės neatgauna jau nebe lito, o 1,5 lito, nes savivaldybės vežėjams kompensuoja ne visus nuostolius. Taigi bilietų brangimas nebūtinai reiškia geresnį ir kokybiškesnį transportą. Tuo labiau kad dar gegužę sostinės meras Artūras Zuokas ramino, kad bent jau Vilniuje šiemet neplanuojama kelti bilietų kainų – vežėjams skolinga savivaldybė situaciją esą bando švelninti taupydama kitais būdais – mažindama maršrutų skaičių, tankumą.

Tyrimų rezultatai – prieštaringi

Tiesa, įdomu ir tai, kad viešojo transporto keleivių nuomonių tyrimų rezultatai gali būti kaskart vis kitokie. Pavyzdžiui, europinėmis lėšomis finansuojamo projekto „Eko redakcija“, skatinančio ekologinį gyvenimo būdą, pernai rugsėjo–spalio mėnesiais atlikti Vilniaus viešojo transporto sistemos stebėjimai parodė – transporto tvarkaraščiai ne visuomet atitinka realybę. Stebėtose stotelėse ne pagal grafiką važiavo 81 proc. viešojo transporto priemonių, o savaitgaliais – 75 proc. Pastebėta, kad autobusai ir troleibusai dažnai iš stotelių išvyksta anksčiau, nei nurodyta, žmonės nespėja jų „pagauti“.

Savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ pernai birželį apklausė daugiau nei pusseptinto tūkstančio Vilniaus miesto autobusų ir troleibusų keleivių. Anketinės apklausos rezultatai parodė, kad rytinio piko metu viešuoju transportu daugiausia miestiečių vyksta iš namų į darbą (64 proc. viso keleivių srauto) ir reikalingą vietą pasiekia neperlipdami į kitą autobusą ar troleibusą (64 proc.).

Savivaldybės atstovai džiaugėsi, kad sugebėta taip sklandžiai tvarkyti transporto sistemą, jog vykstant į darbą vilniečiams nereikia keisti transporto priemonės. Dabar – džiaugiasi, kad, pakeitus bilietų kainas ir įvedus laikinius bilietus, jie galės persėsti iš troleibuso į autobusą ir atvirkščiai.

Viešojo transporto eksperimentai: vis brangesnės painiavos

Naujasis Lietuvoje surinktas troleibusas „Vilnis 12ac“