Tremtinė Teišerskytė kažkada ruošėsi bėgti atgal į Sibirą

Dalia Teišerskytė
Dalia Teišerskytė
  © Asmeninis albumas

Pasibaigus tremties laikui grįžti į tėviškę šalia Šiluvos Dalios šeimai neleido, todėl apsistojo Mosėdyje pas dėdę, kuris juos priglaudė. „Atsimenu, kaip sėdėdavau ant Bartuvos kranto, verkdavau ir galvodavau, kaip čia man pabėgti į Sibirą. (Juokiasi.) Sibire praleidau 10 metų, ten užaugau, pripratau prie senosios rusų literatūros, gamtos, o vietinių rusų gerumas buvo nuginkluojantis. Ten liko mano taiga, mano draugai, mano lelijos...“ – nebijo prisipažinti D. Teišerskytė, linkusi prisiminti gerus, o pamiršti blogus dalykus.

Miela Dalia, šitaip Jūs kalbate dabar. O kaip jautėtės prieš daugelį metų, sužinojusi, kad Jus išveš iš namų? Kas tada dėjosi Jūsų galvoje ir širdyje?

Mūsų šeima buvo išvežta etapais. Mano tėvas ūkininkas, turėjęs ryšių su partizanais, iš namų paimtas 1946 metais pateko į Taišeto lagerį. Mama su vyresniuoju broliu ir seserimi buvo ištremti 1948-aisiais. Mano mama buvo mokytoja, o brolis ir sesė lankė mokyklą, taigi juos enkavedistai išsivedė iš pamokų. Mane, mano senelę ir du jaunesnius brolius išvežė 1953-aisiais. Vežimo dieną man buvo aštuoneri, aš viską puikiai atsimenu.

Gal bent šiek tiek džiaugėtės – juk vežė pas mamą?..

Mums pasakė, kad veš „pas mamą“ ir tikrai pas ją nuvežė. Bet vis tiek buvo baisu. Teta, dėdė, močiutė verkė, raudodami krovė daiktus, tik mes, vaikai, nesupratome, ko jie taip išgyvena, juk mus žada vežti pas mamą. Reikia džiaugtis, šokinėti iš laimės. Tada nežinojome, kad mus išveža dešimties metų vargui.

Tai buvo jau paskutiniai mūsų žmonių trėmimai, o mus vežė etapais, kartu su kriminaliniais nusikaltėliais, grotuotuose kupė. Dienai duodavo pusę kepaliuko formines duoneles ir mažų silkučių. Jas dabar labai „mandrai “ vadina ančiuviais, ir vadinamojo „kombinžyro“. Tai tokie geltoni, baisūs riebalai; būdavo užtepi juos ant duonos, druskele pasibarstai ir valgai. Skanu buvo. (Juokiasi.) Atgabenę į vieną kalėjimą, grupę papildydavo naujais kaliniais ir siųsdavo į kitą kalėjimą.

Per tris mėnesius teko pabuvoti Kuibyševo, Novosibirsko, Irkutsko kalėjimuose. Irkutsko kalėjime buvo laisvesnis režimas, leisdavo vaikščioti po teritoriją, tai mums, atvykėliams, kaliniai paduodavo ar numesdavo duonos, cukraus gabaliukų, obuolį. Ten truputį atsigavom fiziškai, nors buvo baisu – su kriminaliniais kartu tekdavo būti kamerose, vagonuose.

Niekas niekada nenuskriaudė?

Manęs nenuskriaudė, bet buvo visko. Viename kalėjime broliai su močiute mane turėjo slėpti po čiužiniais. Įsiveržę vietos prižiūrėtojai prievartavo moteris. Po to karto „politiniams“paskyrė apsaugą ir greit iš to kalėjimo išvežė. Vėliau su močiute kalbėjomės, ką tada išgyvenome. Jai priekaištavau, kad pakišo mane po čiužiniais, ir aš vos neuždusau. O ji pasakė: „Vaikeli, geriau jau tu būtum uždusus, nei tokį baisumą patyrusi“. Iš Kretingos per Vilnių mus išvežė liepos 8-ąją, o numatytoje tremties vietoje Meždugrankos kaime atsiradome lapkričio 7-ąją – kaip tik per tuometes spalio šventes.

Atsimenat tą dieną, susitikimą su mama?

Į tą kaimelį mus atvežė beveik naktį, gatvės buvo tuščios, nes visi žmonės klube šventė. Kadangi mus atvežė rogėmis, tai išlaipino arklidėje. Susėdom ant šieno ir laukėm. Kažkas pasakė, kad mūsų mama gali būti klube, mano 14-kos metų brolis išėjo jos ieškoti ir iš tikrųjų ją ten surado. Atsimenu, sėdim toj arklidėj ant šieno, pavargę po kelionės, išsekę, staiga atsidaro durys ir įbėga mama, sesuo ir brolis... Tai buvo kažkas graudžiai kraupaus... Nors manęs su broliais mama buvo nemačiusi šešerius metus, bet pirmiausia ji atsiklaupė priešais savo motiną, pabučiavo jai ranką, ir tik po to apkabino mus. Tai man, kaip dukrai ir mamai, buvo gera pamoka visam gyvenimėliui, kaip reikia elgtis su mama, su tėvais. Susikraustėm į mamos baraką ir apsigyvenome aštuoniese viename kambarėlyje. Vyresnieji dirbo, mažesnieji ėjo į mokyklą.

Meždugrankoje aš pradėjau lankyti trečią septynmetės mokyklos klasę, nors Kretingoje jau buvau baigusi tris klases. Labai greitai išmokau rusų kalbą, buvau labai pašėlusi ir daugelio išdaigų vedlė. (Juokiasi.)

Nuotraukose tremtiniai gražiai pasipuošę, švarutėliais drabužiais. Iš kur jų gaudavote? Kaip pati rengdavotės Sibire?

Kai ką atsivežėm iš namų, kai ką atsiųsdavo Lietuvoj likę giminės. Atsimenu suknytę, kurią dėvėjau kelis metus ir kuria beprotiškai džiaugiausi. Kai išaugau, labai verkiau. Ją Novosibirsko kalėjimo kameroje iš dviejų chalatėlių pasiuvo tokia siuvėja Aneliukė, su kuria susipažinome traukinyje ir kuri, pasirodo, buvo kalėjusi kartu su mūsų tėvu. Jau tada mėgau puoštis ir dabar esu šarka – mėgtu rengtis įdomiai. (Juokiasi.)

Kai su Jumis elgėsi vietos žmonės? Žiūrėjo kaip į fašistus, liaudies priešus?

Mums pasisekė – vietiniai į tremtinius nežiūrėjo kaip į liaudies priešus. Buvo žmonių, tarkime, komendantų, kurie ir bardavo, ir bausdavo. Mes jiems buvome fašistai, begėdžiai, buožės. Mano mama buvo pasodinta į karcerį vien už tai, kad per šventes – Velykas ar Sekmines – apsirengdavo tautiniais drabužiais. Ją prižiūrėtojai pravardžiavo „lietuvišku popu“... Beveik visi mokiniai mokykloje buvo lietuviukai, bet mokslai vyko „didžiojo brolio“ kalba, apie lietuvių kalbos pamokas negalėjo būti nė kalbos.

Būdama 14-os baigiau septynias klases ir išėjau į darbą taigoje. Tiesa, būdama 12 metų su mama jau dirbau plytinėje. Mano darbo knygelėje parašyta: „Išsilavinimas – 7 klasės, specialybė – miškų ūkio darbininkė“. Vasarą kirsdavom krūmus ir žoles ir tiesdavom kelius, žiemą juos prižiūrėdavom.

Žiemą aš buvau atsakinga už vieną ruožą – vieną kilometrą kelio, kurio provėžas iš ryto reikėdavo sutvarkyti: nukasti sniegą, išlyginti kiekvieną duobelę, nes per dieną juo pravažiuodavo dešimtys rogių, pilnų medienos. Neduok Dieve, kryptelėtų kuri, rąstas iškristų, tai nepavyzdžiu tam, kurio kelio ruože tai būtų nutikę... Laimei, nieko panašaus mano ruože nenutiko. Aš buvau rūpestinga mergaitė, tikra darbininkė.

Iki šiol manau, kad nėra negarbingos profesijos, yra žmonės negarbingi. Pažįstu keletą tokių puikių darbininkų, kad mūsų inteligentams – labai toli iki jų. Kai atvažiuoju į savo sodybą, žmonės mane pasisveikina, kitas ir kepurę nusiima. Kai mano mama dar buvo gyva ir kartu su manimi ten atvažiuodavo, žmonės jai net ranką bučiuodavo. Nors ji buvo sunykusi, suvargusi ir neturtinga kaip bažnyčios pelė, bet doriems žmonėms ne tai buvo svarbu.

Kokiomis sąlygomis, kur Jums teko gyventi Sibire?

Gyvenome ilguose mediniuose barakuose su ilgu koridoriumi, aplink kurį buvo 7-8 mažyčiai kambarėliai. Kiekviename kambaryje – po šeimą. Paskui, kai tremtinių gretos praretėjo, jie pradėjo grįžti į Lietuvą, daug kambarių atsilaisvino ir kartais šeima likdavo viena visame barake. Iškirsdavo duris ir turėdavo aštuonis kambarius. (Juokiasi.)

Meždugrankos kaimas stovėjo nepaprastai gražioje vietoje, taigoje, kuri pavasarį pražysdavo nuostabiomis spalvomis. Įspūdžiai iš to kaimo – patys nuostabiausi, nes jaunystė, kad ir kur ji būtų prabėgusi, visada būna graži. Ir kaimo šokiai, ir romanai, ir berniukai, draugės, visokie pramanai – visko buvo.

Kokį nuotykį iš tų laikų prisimenate? Sakėte, kad buvote pašėlusi. Ar visada paklusdavot prižiūrėtojams?

Sykį su močiute bandėm iš lagerio pabėgti. (Juokiasi.) Vieną naktį atsikėlėm, į maišelį įsidėjome duonos, cukraus gabaliukų ir pėsčiomis išėjome į stotelę, buvusią už 15 kilometrų nuo kaimelio. Iš ten į miestą važiuodavo autobusiukai. Nuvažiavome vienu jų į miestą, atėjome į geležinkelio stotį, močiutė man padavė pinigėlius, kad nupirkčiau bilietus, ir kai aš juos tiesiau pardavėjai, mudvi „supakavo“. Su močiute buvau pasirengusi nors į pasaulio kraštą, nes ją labai mylėjau. Ji buvo dvarininkė, vaikščiojo išdidi, pakelta galva, nors buvo smulkutė. Tai ji mane visokių šunybių išmokė. (Juokiasi.)

Kur stovėjo Jūsų senelių dvaras? Ar jis išlikęs?

Tverijoniškių dvarelis stovėjo šalia Tytuvėnų ir Kaulakių. Ten niekada nebuvau, mačiau tik jo nuotrauką. Nuotraukoje labai gražus. Kai sugrįžome iš Sibiro, buvo likę tik keli akmenys ant Dubysos kranto. Dvaras buvo išdraskytas, išnešiotas po plytą. Kažkam prireikė baldų, kažkam pamatų akmenų, gyvulių...

Ko iki šiol – Sibire sutiktų žmonių, gamtos ar dar ko nors – iki šiol negalite pamiršti?

Niekaip negaliu pamiršti ten palaidotų žmonių. Savo tėvo ir dviejų mano brolių. Tai yra baisiausia ir aš kiekvienais metais pasižadu sau jų neverkti, bet viskas baigiasi ilgesio ašaromis. Mano vyriausiais brolis dirbo žėručio paieškų ekspedicijoje, sušalo taigoje ir mirė. Jam buvo 33-eji. Kitas brolis vedė vietinės, mordvių genties merginą tikrą gražuolę Liudmilą, jiems gimė trys sūnus ir liko ten gyventi. Bet prieš 7-erius metus dirbo jėgeriu bebrų draustinyje, už dorą darbą jį kažkas nužudė. Tėtis pirmiausia pateko į Vorkutą, bet ten kilo sukilimai, kalinius išsklaidė, pervežė į Taišetą ir netrukus ten neva nuo plaučių uždegimo mirė.

Tie metai išbraukti iš Jūsų gyvenimo ar juos prisimenat kaip pamoką?

Šiandien galiu pasakyti – jeigu ne artimųjų praradimas... Kaip žmogui, kaip asmenybei man tą patirti buvo naudinga. Supratau, kas yra atjauta, gerumas, kantrybė, duona... Ir kai manęs dabar klausia, koks mano mėgiamiausia maistas, aš atsakau, kad juoda duona. Kad nieko skanesnio nežinau nei iš užančio ištrauktą sušalusią duonelę. Atsimenu, kaip užsimaniusi valgyti ją griauži, griauži, o ji – kieta kaip ledas... Jeigu ją užtepdavo kokiu nors riebaliuku arba cukrumi pabarstydavo, tai būdavo stebuklas, skanėstų skanėstas.

Kai manęs klausia, su kokia iškilia asmenybe norėčiau susitikti, aš atsakau kad su savo amžinatilsį tėvu, kurio netekau būdama pusantrų metų. Šiandieną nuvalau abiejų tėvų portretus ir prie jų uždegiau žvakelę, pati to nenorėdama graudinausi.

Ar dažnai susitinkate tremties laikų, nelaimės seses, brolius?

Retokai. Šiluvoje, iš kurios esu kilusi, kas penkeri, dešimt metų surengiami Irkutsko srityje, Zimos rajone Meždugrankos kaime gyvenusių žmonių susitikimai. Nebuvo tarp jų pasipūtėlių, nebuvo didesnių ir mažesnių žmonių, ir visi lygūs, vieni kitiems nuoširdžiai padėjo. Prisiminimų būna beprotiškai daug, bet vieniems kitus jau sunku atpažinti. Vakar Vilniuje, prie buvusio sovietinio saugumo rūmų priėjo moteris ir pasakė:„ Aš irgi iš to paties kaimelio. Bet tu tikriausiai manęs neatsimeni?“ Kaip galima viską prisiminti? Juk tiek metų praėjo – daugiau nei penkiasdešimt...

Pasakykite – sunkiau gyventi Jums dabar, siaučiant politinėms ir kitokioms krizėms, ar anksčiau, tik grįžus iš tremties?

Man dabar gyventi labai gera. Mano geri vaikai, vaikaičiai, turiu nuostabų darbą. Esu draugų mylima, netgi žmonių mylima, nors po straipsniais sulaukiu pošlykščių komentarų. Bet aš nelabai imu į galvą, kadangi žinau, kas juos rašo. Labai malonu išgirsti, kai žmonės sako, kad aš nepasikėliau, nei pažiūras pakeičiau, nei gyvenimo būdą, nei turėčiau prieš kažką raudonuoti. Tokią mane sukūrė tremties metai absoliučiai juodame varge, ten aš išmokau dorai gyventi.

Maža to – jus vadina morales sergėtoja ir net nacionaline vertybe...

Taip aš pavadinau save vienam jaunam nesusitupėjusiam žurnalistui. Jis tą patį vakarą tą frazę „ištriūbijo“ visur ir visiems pasidarė labai juokinga. Per 15 metų Seime padariau vienintelę nuodėmę – pati taip save įsivardijusi. Iš pradžių buvo truputį gėda, bet dabar galvoju, kad kiekvienas doras Lietuvos žmogus yra didžiulė nacionalinė vertybė. O ką mes daugiau turime? Naftos, deimantų? Neturim. Tik žmones. Jeigu jų nesaugosim, tai – amen – jokių vertybių neturėsime.

 

 

Tremtinė Teišerskytė kažkada ruošėsi bėgti atgal į Sibirą

Dalia Teišerskytė
+8