Menas su voriuku iš Zabarijos

Skulptorius A.Ališanka šalia darbo „Suvelta vieta“ (Oresto Gurevičiaus nuotrauka)
Skulptorius A.Ališanka šalia darbo „Suvelta vieta“ (Oresto Gurevičiaus nuotrauka)
  © „Lietuvos žinios“

Vilniaus skulptoriai ir Šv. Jono gatvės galerija pernai rengė parodą konkursą „Metų skulptūra '10“. Ja siekta apžvelgti ir įvertinti geriausius 2010 metais Lietuvoje sukurtus trijų matavimų kūrinius - skulptūras, objektus, instaliacijas. Įdomiausia viešoje vietoje rodoma skulptūra komisija išrinko A.Ališankos darbą. Taip jis įgijo teisę atidaryti savo parodą Šv. Jono gatvės galerijoje.

Išarti galeriją

Tad kas gi „permąstyta“ skulptoriaus parodoje? Visų pirma, menininkas teikia daug reikšmės eksponatų ir parodos erdvės interjero, lankytojų srauto santykiui, žaismei. „Parodai šioje galerijoje rengiausi iš anksto, tad jos vidinei architektūrai ir pritaikiau savo kūrinius“, - LŽ teigė A.Ališanka. Štai vienoje salėje vaizduojamas suartas laukas, kurį skulptorius sukūrė iš keturių medžio tašų. Išskaptuotos „Arimo“ rievės tarsi atkartoja išverstos, suvagotos žemės reljefą. „Į parodos erdvę perkėliau agrarinį „procesą“. Manau, „išarti“ meno galerijoje dirvelę - gana metaforiškas veiksmas“, - juokėsi menininkas.

Antra, skulptorius „permąsto“ gamtoje pamatytus, atrastus objektus. Sakytum, įskiepija jiems žmogaus sąmoningumo, paverčia meno objektais. Pavyzdžiui, kūrinys „Šakažmogis“. Tam tikra tvarka sujungtos medžio šakos primena žmogaus figūrą, pėdomis besistiebiančią aukštyn. Dar vienas įdomus darbas - „Lietus“. Gamtos reiškinys čia personifikuojamas, įgyja žmogaus kūno formą, korėtą, susidedančią iš ritmiškai susikertančių medžio lentelių.

Ekologas

Pastaruoju metu A.Ališanka sako ėmęsis ekologijos tematikos. Neseniai Vokietijoje iš šakų sukūrė didžiulę žmogaus galvą ir pečius (“Disguise“). Tokią didelę, kad į jos vidų buvo galima įžengti. Objekto centre kaip meninė dominantė, ir kaip konstrukcinė atrama, stovėjo gyvas medis. Panašiai kūręs ir Taivanio simpoziume 2010 metais. Iš šakų pastatė „Šventyklą“, kurios viduje taip pat buvo gyvas medis. Šį darbą įvertino parodos konkurso „Metų skulptūra '10“ komisija. Tada galerijoje buvo eksponuojama „Šventyklos“ nuotrauka. „Gavome pylos nuo menotyrininkų, esą nedera trimačio daikto rodyti nuotraukoje, plokštumoje“, - prisiminė konkurso peripetijas dailininkas. Jo manymu, kartais erdvinę struktūrą geriau pavyksta pavaizduoti fotografija nei filmuota medžiaga.

Pavirsti paukšteliu

Sieti skulptūrą ir vaizdo meną A.Ališankai ne naujiena. 1999 metais jis sukūrė kompoziciją „Apsauga kūnui“. Jo brolis Eugenijus apkalė Arvydą apkaustais, kad šis negalėtų nė pajudėti. Visa tai filmavo menininkas Artūras Raila. „Savotiška Kaino ir Abelio istorijos interpretacija“, - juokėsi skulptorius. Praėjusiais metais vaizdinė „Apsaugos kūnui“ versija buvo rodoma Venecijos bienalėje kaip viena iš Dariaus Mikšio projekto „Už baltos užuolaidos“ dalių. Šis kūrinys tam tikra prasme atsikartoja parodoje rodomame darbe „Suvelta vieta“. Jį A.Ališanka sukūrė veltinio simpoziume 2010 metais iš šakų, sujungtų veltos vilnos raiščiais. „Veltinis - šilta medžiaga. Rišimas primena gelbėjimą, saugojimą. Medžio apkaustuose gali pasijusti saugus, sugrįžti į gamtą, pavirsti paukšteliu“, - lyrinėmis aukštaičio intonacijomis prabilo skulptorius. „Suvelta vieta“ tęsia jau bene penkiolika metų A.Ališankos kūriniuose plėtojamą kūno apsaugos motyvą.

Meno genas

Trejais metais vyresnis Eugenijus Ališanka - poetas, šių metų festivalio „Poezijos pavasaris“ laureatas, poezijos paukštės savininkas. Turbūt dažnam įdomu, iš ko broliai paveldėjo meno geną. „Mėginome tų šaknų ieškoti. Kūrybinį pradą - galima įžvelgti, nes abu mūsų tėvai - inžinieriai. Tačiau ieškant meninio teko leistis gilyn į praeitį. Mūsų senelis buvo Leliūnų (Utenos r.) viršaitis. Tėvo sesuo pasakodavo, jog paprašytas iš molio galėdavęs nulipdyti arklį ar kokį kitą gyvūną. Be to, būdamas miestelio „valdininkas“ jis rengdavo spektaklius, šventes, kitas kultūrines veiklas“, - pasakojo A.Ališanka.

Artimas gamtai

Parodoje „Permąstyta“ rasime ir keturių metrų ilgio ąžuolo atplaišų, kurias, tiesą sakant, autorius rodo be jokio „permąstymo“. Medžio faktūros raitymasis, džiūvimas jam gražūs patys savaime. „Tik nuvalau ir palieku natūralų jų grožį“, - teigė menininkas. O štai kūrinys „Šaka“ nėra autoriui gamtos „atiduotas“. Ją sunarstė pats, iš atskirų dalių, savo nuožiūra ir „matymu“. Prieš parodą A.Ališanka iš popierinio įpakavimo traukė „Džiovintus kūnus“. Mediniu rąstgaliu patrukdytas nudardėjo voriukas, kurį menininkas nežinodamas atsivežė iš Zabarijos kaimo sodybos...

Nepaprasti ir įspūdingi A.Ališankos darbai iš bronzos. Juose jis įamžinąs gyvo medžio „atminimą“. Šaka dengiama vašku, tada skandinama šamoto ir gipso mišinyje, kuris degamas krosnyje. Medis sudega, lieka tuščia ertmė, į kurią pilama išlydyta bronza. „Mano skulptūros - erdvinės kalbos tekstai, pasakojantys apie minties ir rankų amžinąją kelionę. Noriu grįžti į natūralių medžiagų grožiu išreiškiamą pasaulį, rodyti pagarbą ir padėką gamtai. Jaučiuosi jai artimas“, - sakė A.Ališanka.