Medvedevo vyriausybėje – rinktinė Putino kariauna

A. Manstavičius
A. Manstavičius
  © Asmeninis albumas

Nežinia dėl to, kas sudarys naująją Rusijos vyriausybę, tęsėsi keletą savaičių. V. Putinas net paskelbė praleisiąs gegužės 19 dienos Didžiojo aštuoneto (G8) susitikimą Kemp Deivide (JAV), ką galima buvo suprasti kaip ženklą, jog ministrų kabineto dėlionė kelia daugiau sunkumų, negu anksčiau tikėtasi.

Jau šios savaitės pirmadienį pasirodė konkretūs rezultatai –V. Putinas paskelbė naująją vyriausybės sudėtį, vos tik D. Medvedevas sugrįžo iš vizito JAV. Šiame kontekste premjero kelionės atrodė panašios į trumpalaikę tremtį – kad nesipainiotų po kojomis, kai sprendžiami rimti klausimai.

Tai, jog būtent Rusijos prezidentas tarė paskutinį žodį, formuojant vyriausybę, labai tiksliai atspindi tikrąją jėgų pusiausvyrą Maskvoje. D. Medvedevas, kuris formaliai turi teisę pasirinkti ministrų kandidatūras ir teikti jas prezidento tvirtinimui, eilinį kartą atsidūrė svarbių procesų paraštėse – panašiai, kaip didžiąją neseniai pasibaigusios 4 metų prezidento kadencijos dalį.

Todėl naiviai rašyti, kaip tai daro žinomas analitikas Andersas Aslundas JAV leidinyje „Foreign Policy“, apie „stebinančiai liberalų naująjį Rusijos kabinetą“, ko gero, nederėtų. Net jeigu kai kurie pasikeitimai teiktų vilčių, vargu ar tai galima pavadinti D. Medvedevo nuopelnu.

Ateityje – Propagandos ministerija?

Didžiąją dalį postų ministrų kabinete užėmė naujokai, kuriuos A. Aslundas pavadino „vidutinio amžiaus ir aukštos kvalifikacijos liberaliais technokratais“. Tačiau tai, kad iš vyriausybės išėjo KGB karininkai Igoris Sečinas ir Rašidas Nurgalijevas, dar nereiškia, kad juos pakeitę nauji ministrai bus „minkštesni“.

Štai šių metų gegužės 14 dieną, likus lygiai vienai savaitei iki naujosios vyriausybės pristatymo, istorijos mokslų daktaras Vladimiras Medinskis radijo stoties stoties „Echo Moskvy“ eteryje puolė neigti pašnekovės, liberalių pažiūrų žurnalistės Julijos Latyninos teiginį, jog Sovietų Sąjunga 1940 metais okupavo tris Baltijos šalis, tarp jų ir Lietuvą.

„Pabaltijo okupacijos nebuvo. Tai buvo inkorporacija, - sakė V. Medinskis. – Okupacija – tai kai vyksta kariniai veiksmai, kai šturmu imama sostinė. <...> O kai praktiškai visa nacionalinė kariuomenė įjungiama į okupantų armijos sudėtį... Juk jūs žinote, kad Latvijos, Estijos ir Lietuvos kariuomenės buvo pilna sudėtimi pertvarkytos į atitinkamus Raudonosios Armijos dalinius.“

V. Medinskis, anksčiau labiausiai išgarsėjęs kaip populiariosios istorijos knygų, šlovinančių Rusijos praeitį, autorius, taip pat pabrėžė, kad Baltijos šalių visuomenės, priešingai negu SSRS ryžtingai pasipriešinę suomiai, buvo „labai susiskaldžiusios“, valdantieji režimai „nepopuliarūs“, o didelės visuomenės grupės siekusios prisijungimo prie Sovietų Sąjungos.

Visa tai buvo gegužės 14 dieną. O jau gegužės 21 dieną V. Putinas paskelbė, kad tas pats V. Medinskis naujojoje šalies vyriausybėje eis kultūros ministro pareigas. „Echo Moskvy“ eteryje šiuolaikinio meno galerijos savininkas Maratas Gelmanas apie šį paskyrimą pasakė, kad „kultūros ministerija gali virsti propagandos ministerija“.

Senai nauji ministrai

Tai, kad valdantysis Rusijos režimas Baltijos šalių okupaciją ir toliau linksta maskuoti dar Stalino laikais sukurta propagandine istorija apie „savanorišką prisijungimą“, neturėtų labai stebinti. Tačiau kai panašią versiją ima dėstyti vienas iš „naujųjų veidų“, kuriais V. Putinas apsupo premjerą D. Medvedevą, darosi aišku, jog didelių pokyčių artimiausiu metu tikėtis nereikėtų.

Tas pats įspūdis išlieka, atidžiau pasidairius po kitų ministrų ir vicepremjerų biografijas. Štai liūdnai pagarsėjusį R. Nurgalijevą vidaus reikalų ministro poste pakeitė Vladimiras Kolokolcevas – tas pats, kuris nuo praėjusių metų pabaigos, kai vadovavo Maskvos policijos pajėgoms, geležiniu kumščiu muštravo opozicijos protesto akcijų dalyvius.

Vicepremjeru ir vyriausybės kanceliarijos vadovu tapęs Vladislavas Surkovas apskritai yra laikomas vienu svarbiausių V. Putino režimo architektų. Praėjusių metų gruodį imta kalbėti apie tai, kad Kremliaus ideologu laikomas V. Surkovas, turintis čečėnų kraujo, pateko į nemalonę, kai jis buvo dėl neaiškių priežasčių pašalintas iš tuometinio prezidento D. Medvedevo administracijos. Tačiau dabar jis sugrįžo į ganėtinai aukštą oficialų postą, kuriame galės ir toliau gąsdinti oponentus, su baime ir neapykanta mininčius jo propagandinius gebėjimus.

Kitas vicepremjeras (jų D. Medvedevas iš viso turės net 7) – provokacijų meistras Dmitrijus Rogozinas. Nuo 2008 metų iki praėjusių metų pabaigos jis dirbo Rusijos pasiuntiniu prie NATO, kiekviena proga stengdamasis įgelti Aljanso vadovybei bei atskiroms šalims. Šių metų vasarį jis buvo paskirtas Rusijos derybininku su NATO dėl Europoje kuriamos priešraketinės gynybos (PRG) sistemos, kurią neabejotinai pasistengs kuo labiau sutrukdyti.

Dar vienas vicepremjeras – Dmitrijus Kozakas, taip pat gali būti laikomas „Putino žmogumi“. Dar 2004 metais jis vadovavo V. Putino perrinkimo kampanijai, taigi turėtų šį tą išmanyti ir apie „telefoninę teisę“ bei kitaminčių gniuždymą paklusnių institucijų rankomis.

Dar viena įdomi figūra D. Medvedevo ministrų kabinete yra pirmasis vicepremjeras Igoris Šuvalovas. Atidirbęs visą kadenciją V. Putino vyriausybėje, jis tose pačiose pareigose išliks ir prie D. Medvedevo. Vienas turtingiausių vyriausybės narių yra laikomas verslininkų globėju – tačiau kartu ir vienu labiausiai korumpuotų Rusijos valdininkų. Būtent I. Šuvalovas gali būti ta uola, į kuria atsimuštų bet kokie ryžtingesni D. Medvedevo bandymai reformuoti nuo naudingųjų iškasenų ir korupcinių ryšių priklausomą šalies ekonomiką.

Svarbiausias, nes bejėgis

Visos diskusijos apie naująją Rusijos vyriausybę turėtų prasidėti ir baigtis kalbomis apie D. Medvedevo asmenį. Prieš 4 metus V. Putinas pasirinko šią Sankt Peterburgo inteligentų šeimos atžalą, nes galėjo pasikliauti jo besąlygišku lojalumu – ir bejėgyste.

D. Medvedevas tiesiog neturėjo instrumentų, kaip sukurti alternatyvią galios struktūrą ir mesti bent kiek rimtesnį iššūkį tikrajam Kremliaus „šeimininkui“. O juk tai prezidentinėje šalyje, pratusioje prie autoritarinio valdymo, visada yra reali galimybė, kuria gali susivilioti dažnas prasisiekėlis.

Dar labiau V. Putinui pravertė liberalus D. Medvedevo įvaizdis, pereinamuoju laikotarpiu saugojęs į premjero poziciją atsitraukusį Rusijos „didžiavyrį“ nuo Vakarų šalių kritikos. Iliuzijos, kad D. Medvedevas gali pradėti ekonomikos reformas ir pagerinti žmogaus teisių padėtį, buvo apsukusios galvas ne vienam žymiam analitikui ar politikos apžvalgininkui.

Tos pačios D. Medvedevo savybės, ko gero, lėmė ir tai, kad V. Putinas jį pasirinko premjeru. Dabar jau visiems turėtų būti aišku, kad „meškiukas“ niekam nėra pavojingas, o visų mažiausiai – tikrajam Kremliaus šeimininkui.