100 tūkst. vertės lobį dzūkas slėpė čiužinyje

Pinigų muziejus
Pinigų muziejus
  © Organizatoriai

Gido pasakojimo galėsite klausytis sėdėdami

Nebūtinai... Šiuolaikiniai muziejai nė iš to neprimena tų muziejų, kurie buvo kuriami prieš kelis dešimtmečius. „Steigdami Pinigų muziejų atsisakėme nuobodžių ekspozicijų, budėtojų moterėlių, kurios sekioja iš paskos tarsi būtum potencialus vagis, o pavargusiems lankytojams galime pasiūlyti net atsisėsti. Taigi gido pasakojimo galite klausytis sėdėdami,“– sostinės Gedimino prospekte esančio Pinigų muziejaus privalumus vardija jo vadovas Vidmantas Laurinavičius.

Beje, vaikštinėjant po šį unikalų muziejų, gido gali ir neprireikti – audio, video informacija lietuvių, anglų, vokiečių, rusų,lenkų kalbomis įrašyta iš anksto ir perduodama per ausines.

Muziejuje sumontuotos vaizdo kameros ir nuotolinio pasiklausymo įranga. Jei elgsitės netinkamai, bandysite krapštinėti vitrinas ar šiukšlinsite, tai kaip mat pastebės apsaugos darbuotojas ir mandagiai sudrausmins. Eksponatų, pavyzdžiui, čia eksponuojamų aukso ar sidabro monetų, pasiglemžti irgi nepavyks, nes vitrinos ne tik labai saugios, ryškiai apšviestos diodų juostelėmis, bet ir nekenkia eksponatams ir sutaupo daug elektros energijos.

Eilės į muziejų – kaip sovietmečiu prie dešrelių

Vos prieš kelias dienas Pinigų muziejaus įkūrėjus pasiekė žinia, kad žurnalas „Forbes“ jį išrinko geriausiu Baltijos šalių centrinių bankų muziejumi, įtraukė į Europos centrinių bankų muziejų 10-tuką ir visiems rekomenduoja aplankyti.

Nenuostabu, kad norint apsilankyti muziejuje, ekskursiją vertėtų užsisakyti maždaug prieš du mėnesius. Tik pavieniai žmonės arba grupelės gali užeiti netikėtai ir neplanuotai. Lankytojams pageidaujat savo darbo laiką muziejus, kaip ir visi Europos muziejai, prailgino iki 19 val. vakaro ir dirba net savaitgaliais.

Tarptautinę muziejų dieną švenčiantis Pinigų muziejus šiąnakt duris laikys atvėręs net iki dvyliktos nakties. „Mes žinome, kaip tokią naktį būna. Prie muziejaus išsirikiuoja tokios eilės, kaip tarybiniais laikais prie dešrelių ar „Vakarinių naujienų,“ – šypsosi V. Laurinavičius.

Pokalbis su svarbiausi Lietuvos bankininku

Jo manymu, XIX a. pabaigoje statytas dabartinio Pinigų muziejaus pastatas, kuriame valdant Rusijos carui veikė restoranas, o sovietmečiu – vaistinė, labai tinkamas muziejui. Keli nuo Gedimino prospekto grindinio kylantys laiptukai, sunkios durys, ir lankytojas atsiduria erdvioje salėje, kur gali pamatyti pinigų gamybos įrangą, moderniai įrengtas ekspozicijas, pavyzdžiui, specialiuose slankiojančiuose stalčiuose saugomą įvairių pasaulio šalių banknotų kolekciją. Ištraukus pasirinktos šalies stalčių, didžiuliame ekrane nušvinta tos šalies žemėlapis, pateikiami šalies geografiniai, politiniai, ekonominiai duomenys.

Pritrūkus informacijos apie kurią nors šalį, galima „paskambinti“ senoviniu telefonu ir pamėginti pasiteirauti papildomai. Pakėlus ragelį, kaip mat pasigirs Lietuvos banko valdytojo Vito Vasiliausko balsas. Mažytis niuansas – jūs jį girdėsite, jis jūsų klausimo – ne...

Pinigų muziejaus pasididžiavimas – Vilniaus pinigų kalyklos nukaltų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščių Vytauto, Jogailos, Žygimanto Vazos laikų sidabrinės, auksinės monetos. Iš jų vertingiausia – iš vieno garsaus kolekcininko per stebuklą įsigyta Žygimanto Vazos 10 dukatų moneta, kurios Pinigų muziejui pavydi kiti Lietuvos muziejai. Milžinišką istorinę reikšmę turinti moneta dabartine rinkos kaina vertinama beveik puse milijono litų.

Lobį slėpė čiužinyje

Koks Pinigų muziejus be lobio? Vienas jų rastas buvusiame sostinės viešbutyje „Vilnius“. 1918 metais čia trumpai veikė Lietuvos bolševikų vyriausybė. Deja, į tuometinio „Šopeno“ alaus fabriko pagamintą butelį sugrūsti popieriniai carinės Rusijos rubliai buvo sudūlėję, todėl demonstruojamas kitas panašus lobis iš Alytaus rajono Kalesnykų kaimo. „Jų savininkas pinigus laikė čiužinyje. Po jo mirties giminės surado tuos pinigus. Radinyje - ne vienas 5, 10, 25, 50 caro laikų rublių banknotas, tuomet buvęs dengtas auksu. Jo vertė šiandieninėmis aukso kainomis yra apie 100 tūkst. litų,“ – neabejoja V. Laurinavičius.

Pirmuosius lietuviškus popierinius pinigus, pasirodo, išleido Tado Kosciuškos sukilėliai, jais atsiskaitydavę sukilimo metu. Savo pinigus turėjo prieškario Klaipėda, A. Smetonos laikų Lietuva.

Kasmet Lietuvos centrinis bankas išleidžia kelias progines monetas. Vos prieš kelias dienas Pasaulio monetų kalyklų direktorių asociacijos konferencijoje (Mint Directors Conference) krepšiniui skirta 1 lito moneta laimėjo gražiausios apyvartinės monetos apdovanojimą.

Muziejuje saugoma Aukso knyga, kurioje aprašytas Lietuvos aukso kelias: kur ir kiek jo įvairiais laikais turėjome, kaip iš vienos saugyklos į kitą judėjo aukso luitai. Mat auksas neguli nejudinamas, jis kaip ir pinigai, investuojamas. Ši knyga, pasak V. Laurinavičiaus, labai pravertė Nepriklausomos Lietuvos vyriausybei, norinčiai sužinoti tarpukario Lietuvos aukso judėjimą. Iki sovietų okupacijos 1940 m. Lietuva buvo sukaupusi beveik 9,6 tonas aukso, laikyto įvairiuose užsienio bankuose.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1992 m. auksą grąžino Prancūzija, Didžioji Britanija ir Tarptautinių atsiskaitymų bankas, už Švedijoje laikytą auksą gauta kompensacija valiuta. JAV saugotas auksas pokariu buvo panaudotas nepriklausomos Lietuvos diplomatinės tarnybos emigracijoje išlaikymui. Šiuo metu Lietuva turi 5,8 tonos aukso, kuris šiuo metu saugomos Didžiojoje Britanijoje. Deja, per visą Nepriklausomybės 20-metį jo atsargos nepadidėjo nė viena aukso smiltimi, tad turimų jo atsargų esamai valstybės skolai prireikus sugrąžinti nepakaktų.

Pinigų kelias – nuo Kinijos iki Lietuvos

Ką slepia Pinigų muziejaus rūsys, galima sužinoti į jį net nenusileidus – pakanka atsistoti ant monetos formos milžiniškos stiklo „akies“, galinčios atlaikyti toną svorio, ir pasidairyti į unikalią ekspoziciją.

Į rūsį vedančius laiptus puošia skulptoriaus Leono Pivoriūno kompozicija „Architektūrinė atodanga“, sukurta iš prieš kelis metus sunaikintų ES šalių nacionalinių valiutų banknotų. 2002 metais įvedus eurą, nacionalinės valiutos – Prancūzijos frankai, Ispanijos pesetos, Portugalijos eskudai, Italijos lyros, Vokietijos markės buvo be gailesčio naikinamos. Sugalvojęs jas įamžinti, L. Pivoriūnas, padedamas Lietuvos banko, kreipėsi į nacionalinius ES šalių bankus, Lietuvoje esančias jų ambasadas ir paprašė jam siųsti susmulkintus banknotus, iš kurių sukūrė spalvingą ES šalių pinigų žemėlapį.

Nusileidus į rūsį atsiveria prieštaringas „pinigų kelias“ nuo Kinijos, Graikijos, Senovės Romos monetų, iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, carinės Rusijos, kaizerinės Vokietijos, Nepriklausomos Lietuvos pinigų ir šiuolaikinių eurų, atspindinčių jo zonos šalių nacionalinius ypatumus.

Lietuviškas euras jau pagamintas

Čia jau galima išvysti netgi būsimo lietuviško euro pavyzdžių, kuriuos sukūrė dailininkas Antanas Žukauskas. Vienoje jo pusėje – nominalo skaičius, išvirkštinėje – lietuviška Vytis. „Kai tik euras bus įvestas, iš karto bus pradėtas gaminti,“ – neabejoja misijai pasirengęs V. Laurinavičius.

Muziejuje įrengta ir viduramžių pinigų „kalykla“, kurioje buvo kaldinamos įvairių laikų ir kraštų monetos – denarai, šilingai, grašiai, kryžiuočių ordino braktetai, sidabriniai taleriai, auksiniai dukatai, florinai. Beje, varinis švedų daleris svėrė 2360 g. Kadangi atsiskaityti ir nešiotis tokius „pinigėlius“ buvo neįmanoma, švedai išleido jų pakaitalus – pirmuosius Europoje piniginius banknotus.

„Tarpukario laikų pinigų dėžučių, dar kitaip vadinamų taupyklėmis, raktelius saugodavo bankininkas. Taigi iškrapštyti pinigų iš taupyklės, vos prireikus, negalėdavai. Užsisyprus tai padaryti ir sudaužius dėžutę, bankui tekdavo už ją sumokėti,“ – pinigų kaupimo ir saugojimo subtilybes pasakoja V. Laurinavičius.

„Aukselio“ svoris – 90 kilogramų

Muziejuje apsilankę vyrai ir vaikinai gali pamiklinti ranką kilnodami čia demonstruojamus vario, aukso ir sidabro luitus. Moteryss, užlipusios ant specialių svarstyklių, – sužinoti savo svorio vertę pasirinkta valiuta: litais, doleriais, eurais arba tos dienos aukso kursu.

„Nulipusi nuo svarstyklių, kiekviena smalsuolė gauna kvituką, kurį gali įteikti savo mylimajam ir pasakyti. „Aš esu tavo „aukselis“ – sveriu 90-mt, taigi iš tiesų mano kaina yra tokia ir tokia...“– šypsosi malonią staigmeną lankytojoms sugalvojęs V. Laurinavičius.

Paaiškina, kad ant muziejau grindų išsirangęs pano, kuriame šviečia skaičius google – vienetas su 100 nulių. Būtent šiuo vardu, norėdamas pademonstruoti jo neaprėpiamumą ir begalybę, buvo pavadintas google tinklapis. Muziejuje, pasak V. Laurinavičiaus, šis skaičius simbolizuoja nesibaigiančią, pro bankininkų rankas tekančią pinigų upę.

Pasivaikščioję po muziejų sužinosite, kad pinigus galima ne tik taupyti, investuoti, bet ir gaminti iš jų papuošalus: apyrankes, pakabučius raktams, pačiomis vertingiausiomis monetomis dekoruoti vazas, bokalus, šaukštus, šaukštelius, seges...

V. Laurinavičius primena, kad įsigiję šiuolaikinį bankininkystės stebuklą – sidabrinę, auksinę ar platininę elektroninę banko kortelę – tapsite neoficialaus turtuolių klubo nariu ir galėsite mėgautis dar prabangesniu gyvenimu – naudotis teikiamomis nuolaidomis ir dar kartą įsitikinti: kas turi, tam ir duoda...

Ruso dovana blokados fondui – auksinis laikrodis

Muziejuje yra ir nedidukė parodų ir konferencijų salė, kurioje studentams ir moksleiviams vyksta paskaitos ir pamokos apie pinigus ir auksą: kaip jie investuojami, kokią atneša naudą, pamatyti nuolat veikiančią parodą „Prarastų vertybių sugrįžimas“, kurioje pristatoma XVIII a. aukso ir sidabro dirbiniai.

„Prieš 20 metų Lietuvos bankas, norėdamas išleisti nuvertėjusius sovietinius rublius, iš visų supirktuvių supirko įvairių šalių ir miestų – Sankt Peterburgo, Maskvos, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos – sidabro ir aukso dirbinius ir sudėjo juos į saugyklas. Vertingiausi daiktai buvo restauruoti, padengti vašku, kad nesioksiduotų, ir jau džiugina lankytojus. Ypač didelio dėmesio sulaukia čia esantis vieno Kalugos miesto gyventojo Lietuvos blokados fondui dovanota relikvija – iš tėvo paveldėtas auksinis laikrodis,“– pasakoja V. Laurinavičius.

Daugelis dar prisimena Nepriklausomybės pradžioje kilusį skandalą dėl lietuviškų litų. Australijos lietuvis Kęstutis Lynikas padėjo suprasti pinigų gamybos ypatumus, atsiuntė pirmųjų banknotų eskizus. 1990 m. į Prancūzijos spaustuvę išsiųsti lietuvių dailininkų daryti banknotų piešiniai žavi naivumu ir romantika: juose pavaizduoti diedukas su dūdele, Barbora Radvilaitė, šv. Kristoforas...Deja, Prancūzijoje jų atspausdinti nepavyko. Pirmuosius litus spausdino JAV spaustuvė. Paaiškėjus, kad ofsetu atspausti banknotai yra tik gražūs paveikslėliai, nes yra labai nesaugūs, sutartis su amerikiečiais dėl jų gamybos buvo nutraukta, o pinigai sunaikinti.

Staigmena – dar „šiltas“ muštinis

Tuometiniam Lietuvos banko darbuotojui Arūnui Dulkiui bei jo kolegai iš JAV esančios spaustuvės pavyko parsigabenti keletą pirmųjų lietuviškų litų pavyzdžių ir net kelias gamybai paruoštas spausdinimo formas, kurias amerikiečiai, po sutarties nutraukimo, negailestingai naikino. Kad nebūtų neleistinai panaudotos, jos buvo braižomos netgi metaliniais strypais... Tos formos tapo vienais pirmųjų būsimo Pinigų muziejaus pavyzdžiais.

Šalia dienos šviesos taip ir neišvvydusių lietuviškų litų saugomos ir Nepriklausomybės aušroje į apyvartą išleisti talonai – vadinamosios „vagnorkos“. Išimti iš apyvartos jie buvo išvežti į Grigiškių popieriaus fabriką perdirbti. „Juos veždavo maišais, mesdavo į specialų katilą ir virdavo, kol jie virsdavo celiuliozės mase.. Tokia pat lemtis ištiko ir rusiškus rublius“, – prisimena A. Dulkys.

Suabejojus savo turimų pinigų autentiškumu, neverta eiti į banką – tereikia užsukti į muziejų. Saugumo testą čia atliksite per kelias minutes. Pasak V. Laurinavičiaus, autentiškas lietuviški banknotas turi atitikti kelis reikalavimus: pakėlus prieš šviesą jame turi išryškėti vandens ženklai: pagrindinio piešinio spaustas atvaizdas arba holograma. Kadangi lietuviški banknotai atspausdinti spalvą keičiančias dažais, juos vartant jų spalva turi kisti. Taip pat turi matytis apsauginis siūlelis, perforavimo skylutes...

Baigiantis ekskursijai laukia staigmena. Žinoma, jeigu prisėsite prie modernaus terminalo ir atsakysite į keletą klausimų. Teisingai atsakiusiųjų laukia, pavyzdžiui, dar „šiltas“ muštinis (ir šitaip ketinta pavadinti lietuviškus pinigus) su jame atspaustu Jūsų atvaizdu.

 

100 tūkst. vertės lobį dzūkas slėpė čiužinyje

Pinigų muziejus
+16