Pokalbis su kapelionu, kurį galima sutikti ir žemėje, ir danguje (foto)

Virginijus Veilentas už pilotuoja lėktuvą
Virginijus Veilentas už pilotuoja lėktuvą
  © Andrius Vaitkevičius

„Skraidome ekstremaliomis sąlygomis. Dėl lietaus pieva visiškai pažliugusi, įsibėgėti lieka tik pusė tako“, – eidamas senutėlio Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų (KOP) lėktuvo AN-2 link sako kapelionas Virginijus Veilentas.

Tądien Sasnavos aerodrome greta Marijampolės treniravosi kariuomenės parašiutininkai. Visą dieną keisdamasis su kitais pilotais, parašiutininkų pilną lėktuvą į orą ne kartą kėlė ir 46 metų karinių oro pajėgų kapelionas, turintis licenciją pilotuoti devynių tipų lėktuvus.

V. Veilentas net dešimt metų vadovavo Vatikano radijo lietuviškai žinių tarnybai. Tad jis – ne tik kunigas bei lakūnas, jis gali vadintis ir žurnalistu.

Kapelionas Lietuvoje išgarsėjo prieš kelias savaites. Kaune vykusią aviacijos šventę jis laimino skrisdamas ant lėktuvo sparno. Vėliau V. Veilentas Alfa.lt žurnalistui prisipažino, kad toks skrydis dėl galingų vėjo gūsių buvo nelabai malonus.

Liepą sueina pora metų, kai V. Veilentas paskirtas į KOP kapeliono pareigas. Tad pokalbį ir pradėjome nuo jo kasdienio darbo.

Kuo kapelionas skiriasi nuo paprasto kunigo?

Šioks toks skirtumas yra, nors ne esminis. Kapelionas paprastai skiriamas kokiai nors grupei žmonių. Gali būti kariuomenės kapelionas, gali būti universiteto kapelionas, gali būti ligoninės kapelionas. Žodžiu, kapelionas yra toks pats kunigas, tik turintis tam tikrą darbo specifiką. Kaip matote, esu Karinių oro pajėgų kapelionas, tad dirbu su lakūnais. Kaip? Jeigu atverstume ir pažiūrėtume mano darbo kalendorių... Ateinančią savaitę užrašyta pora krikštų, dar kitą savaitę bus vestuvės. Žmonės, kurie dirba karinėse oro pajėgose, arba jų artimieji, ir kuriems reikia tam tikrų paslaugų, ateina pas kapelioną ir gauna patarnavimą.

Kaip atrodo standartinė kapeliono darbo diena?

Dienos įvairios... Viskas reguliuojama planais, grafikais, kuriuos pasidarau savaitei, mėnesiui. Paprastai stengiuos per savaitę apvažiuoti visus padalinius, kurie priklauso karinėms oro pajėgoms. Pirmadienį karinių oro pajėgų štabe visada vyksta susirinkimai, kur atsiskaitoma už praėjusią savaitę nuveiktus darbus ir nusibrėžiamos ateinančios savaitės gairės. Antradieniais paprastai stengiuosi nuvažiuoti į Oro gynybos batalioną, ten bendrauju su šauktiniais kariais. Trečiadienį važiuoju į Aviacijos bazę Šiauliuose. Ketvirtadienis ramesnis. Stengiuosi paskaitinėti, pasiruošti paskaitoms. Tądien reikia patvarkyti kariuomenės Ordinariato tinklalapį. Penktadienį – vėl Karinių oro pajėgų štabe. Dažnai iškyla visokių reikalų, kurių negali numatyti. Tačiau pagrindinis mano darbas yra bendravimas, buvimas su kariais.

O gal galite apibūdinti karius? Pamaldūs jie ar ne?

Labai sunku nustatyti tą pamaldumo mastą. Esu patenkintas tais žmonėmis, su kuriais bendrauju. Jie tikrai yra žmonės, kuriems reikia dvasinių vertybių. Išreikštos jos būna įvairiai. Nebūtinai per religinę prizmę. Tikrai netrūksta bendrųjų vertybių – gerumo, užuojautos, solidarumo, noro padėti kitam žmogui. Kartais karius reikia padrąsinti, paskatinti tas gerumo apraiškas.

Žmonės kreipiasi ir religinių patarnavimų. Ir tuoktis nori, ir vaikus krikštyti, kitą kartą ir liūdna proga kreipiasi. Žodžiu, žmonės ateina, kreipiasi. Jaučiuosi reikalingas. Yra ir tokių, kuriems kapeliono, kaip dvasininko, paslaugų nereikia. Būna, kad ateina ir sako esąs netikintis, tačiau norintis padiskutuoti, pašnekėti. Aš visada mielai sutinku. Religija ar religiniai įsitikinimai nėra tas kriterijus, dėl kurio galėčiau atstumt žmogų. Galiu diskutuoti su visais. Reikia ieškoti to, kas mus jungia, o ne kas skiria.

Ar noru bendrauti skiriasi profesionalai ir šauktiniai?

Pirmiausiai skiriasi jų amžius. Šauktiniai yra jauni vyrukai, ištraukti iš namų aplinkos, dažnas net savarankiško gyvenimo patirties neturi. Ir pirma patirtis jiems yra kariuomenė. Jie labai jautrūs gyvenimo skersvėjams. O profesionalūs kariai... Gyvenimo patirtis su amžiumi ateina. Ir vyresni žmonės kitaip vertina gyvenimą ir truputėlį kitokias problemas sprendžia. Jau vien tuo skiriasi bendravimas.

O gal galėtumėte apibūdinti problemas, dėl kurių į jus kreipiasi kariai?

Galėčiau. Bet gal nelieskim tų klausimų. Jie labai konfidencialūs.

Ar nesunku kunigui priprasti prie karinės tvarkos?

Turiu pasakyti, kad tikrai nesunku. Kunigai, kurie dirba vyskupijose, gyvena pagal tą pačią tvarką. Tik ten viskas vadinama ne įsakymu, o paskyrimu. Gauni iš vyskupo raštą, kad prašom, tamsta, keltis į kitą parapiją. Ir susirinkęs daiktus keliesi. Čia mums nereikia jokio ypatingo psichologinio prisitaikymo. Mes gi esam įpratę prie tokių dalykų. Karinė uniforma, žinoma, uždeda savo antspaudą, savo įsipareigojimą. Ir laipsniu vyresnį turi gerbti. Bet čia ypatingų problemų neiškyla. Visi kunigai yra pripratę prie drausmės.

Visai neseniai Afganistane su kariais praleidote beveik tris mėnesius. Koks ten buvo jūsų pagrindinis darbas?

Kaip ir čia. Kapeliono darbas – būti arti žmogaus. Ir bendrauti. Tad pagrindinis darbas vyko ne palapinėje, vadinamoje koplyčia, o bendravimas su žmonėmis. Ateidavo žmonės pasišnekėt, kam sunkiau buvo – ir pasiguosti. Kartais man sako, kad tai psichologo darbas. Kariuomenėje reikia ir kapelionų, ir psichologų. Mes ne konkurentai, bet vienas kitą papildom. Svarbu, kad žmonės nejaustų dvasinio diskomforto.

O kaip jums atrodo, tų dvasinių paslaugų, bendravimo labiau reikia į misiją išvažiavusiems kariams ar tarnaujantiems čia?

Manau, nereikia griežtai apibrėžti. Gyvenime būna visokių situacijų. Ir ten, ir čia. Ir kai žmogui tikrai prireikia, tada jis ir ateina. Pagaliau būnant namuose, savoje aplinkoje, turint draugus lengviau išgyventi stresą. Kol kas nei internetas, nei telefonas dar negali pakeisti gyvo pokalbio, draugiško žvilgsnio ir padrąsinamo žodžio.

Ar Afganistane teko bendrauti ir su vietos dvasiniais vadovais?

Negaliu sakyti, kad neteko. Kontaktų buvo. Bet bendravimas per vertėją nėra itin glaudus. Man labai įstrigo, kad ten yra tradicinė visuomenė, o pagarba religinėms vertybėms yra labai gyva. Tenka tik galvą nulenkt, kad jie iš tikrųjų yra išlaikę pagarbą toms tradicinėms vertybėms. Jų tradicijos, žinoma, yra kitokios nei mūsų. Islamas nuo krikščionybės skiriasi. Tačiau manau, kad kiekvienas išpažįstantis tam tikras vertybes, jų besilaikantis, yra žmogus, einantis geru keliu. O kalbant apie islamą... Ten vis buvo akcentuojama, kad religinis ekstremizmas turi mažai ką bendra su religija. Nes smurtas ir prievarta užgožia religinį elementą. Ir mūsų popiežius ne kartą yra pabrėžęs savo kalbose (ir dabartinis, o ypač Jonas Paulius II), kad nevalia nei Dievo, nei religijos vardu ko nors skriausti, žudyti.

Pakalbėkime apie jūsų žurnalistinį darbą.

Mano profesionalaus žurnalistinio darbo pradžia buvo žurnalas „Katalikų pasaulis“. Dirbau vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Paskui teko padirbėti net „Katalikų pasaulio“ leidyklos direktoriaus pavaduotoju. 1991 m. išvažiavau į Romą, ten prasidėjo mano darbas Vatikano radijuje. Iš pradžių kaip redaktorius, paskui kaip lietuviškos programos vyriausias redaktorius dirbau dešimt metų. Romoje ir studijavau – baigiau socialinių komunikacijų studijas Romos popiežiškajame Saleziečių universitete. Žurnalistika man – tikrai nesvetimas dalykas.

Turite žurnalistinės patirties. Kokias matote šiandieninės Lietuvos žiniasklaidos bėdas?

Žinoma, yra visko. Kaip ir visur. Šiaip lietuviška žurnalistika kartais būna iškrypusiu stuburu. Tai žurnalistika, mažai paisanti vertybių. Tuo reikėtų susirūpinti. Komunikacijos priemonės yra skirtos visuomenės ugdymui. Visi norime, kad ta visuomenė būtų ir žmoniška, ir humaniška. O žurnalistai, kurie neturi jokių vertybių... Kaip sakom – kas kažko neturi, tas nieko negali ir kitam duoti. Yra žurnalistų, kurie vieną dieną gali parašyti straipsnį, propaguojantį vienas vertybes. Po kelių dienų gali pasirodyti to paties žurnalisto straipsnis, kuriame teigiami visai priešingi dalykai. Tai liudija, kad tas žmogus neturi jokios savo pozicijos. Tai toks samdinio darbas. Ką užsako, tą ir rašo. Tokia žurnalistika yra nepriimtina. Negerai, kai negali nubrėžti takoskyros tarp gėrio ir blogio.

Yra ir gerų dalykų. Pirmiausia gerai yra tai, kad žmonės turi laisvą žodį. Žinoma, reikia į viešumą kelti ir blogybes. Ir mūsų spaudoje galima rasti ne vieną straipsnį su gražia, konstruktyvia kritika. Tačiau reikia jausti atsakomybę už tą laisvą žodį, už tai, ką sakai. Ir kartais labai pasverti, pagalvoti, kokį poveikį visuomenei gali turėti ne laiku ir ne vietoje išsakyta tiesa. Bet tai, manau, yra kiekvieno žurnalisto asmeninės kultūros reikalas. Ir kiekvienas atsirenka, ką jam reikia daryti, ką jam reikia rašyti.

Ar atsimenat pirmą savo pakilimą į orą lėktuvu?

Atsimenu puikiai. Per kažkokią aviacijos šventę. Tada tėtis mane, visai nedidelį bernioką, nusivedė į aerodromą, užmokėjo už bilietą, berods, penkis rublius, ir skridau. Man labai patiko skristi. Bet taip išėjo, kad paskui reikėjo rinktis. Jeigu norėjai stoti į kunigų seminariją, tai apie bet kokią aviaciją reikėjo pamiršti. Tokie buvo laikai. O dabar, kai galiu viską suderinti – kodėl ne?

Kai pradėjote mokytis Kunigų seminarijoje, jus paėmė į sovietų kariuomenę. Ten su aviacija nieko bendra neturėjote?

Ne, neturėjau. Patekau į sausumos pajėgas, buvau ryšininkas. Aviacija man buvo – tik pažiūrėti į dangų, kaip kiti skraido. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsirado galimybė skraidyti. Piloto licenciją gavau 1993 m. Man atrodo, kad tik vakar.

O pirmą savarankišką skrydį pamenat?

Taip, tai buvo labai simbolinė diena. Pakilau rugpjūčio 15 d., per Žolinę, Marijos ėmimo į dangų šventę, lėktuvu „Wilga“. Dabar valdau kelis lėktuvus. Juk ne visada gali skraidyt tuo pačiu orlaiviu. Tenka mokytis kitą valdyti. Taip ir keliauju į priekį. Labiausiai man patinka skristi sklandytuvu. Tada gali pasijusti paukščiu. Karinių oro pajėgų kapelionas nebūtinai privalo turėti piloto licenciją. Tiesiog lakūnams su manimi lengviau bendrauti. Vis kažką bendra turime. Daugiau nei įprastai.

Klausimas, kuris jums greičiausiai jau yra nusibodęs. Tačiau vis dėlto – kapelionas, žurnalistas, lakūnas... Kaip atsitiko, kad tiek pomėgių ir profesijų suderina vienas žmogus?

Iš tikrųjų šis klausimas užduodamas dažnai. Manyčiau, kad žmogui įgimta domėtis įvairiais dalykais. Manęs klausia – kas jūs labiau? Matyt, kunigystė buvo svarbiausias pasirinkimas mano gyvenime. Kad ir kuo užsiimčiau, vis tiek lieku kunigu. O pomėgius ir užsiėmimus galima suderinti. Kol kas pavyksta.

Pokalbis su kapelionu, kurį galima sutikti ir žemėje, ir danguje (foto)

Virginijus Veilentas už pilotuoja lėktuvą
+9