Kuo gyvena Lietuvos žirgininkai šiandien?

Žirgų paroda
Žirgų paroda
  © SCANPIX
„A-ZET“
2012-03-28 12:50

Nors po didžiausio ekonominio nuosmukio situacija Lietuvoje buvo pradėjusi taisytis, žirgininkai tvirtina to pagerėjimo savo kailiu nepajutę – krizė jiems tęsiasi trečius ketvirtus metus iš eilės.

Kita vertus, apie žirgynų, jojimo klubų bankrotus pernelyg nesigirdi, atvirkščiai, dygsta naujos jojimo bazės, tobulinamos ir kuriamos infrastruktūros, visuomenė rodo vis didesnį susidomėjimą žirginiu sportu, o sportininkai savo ruožtu gerbėjus džiugina aukštais pasiekimais.

Apie tai, kaip ir kuo gyvena žirgų pasaulis Lietuvoje šiandien, kalbėjomės su Lietuvos žirginio sporto federacijos direktore Regina Gražuliene, jojimo sporto klubo „Civinskų žirgai“ šeimininku Vincu Civinsku ir Respublikinės lenktyninių žirgų lygos direktoriumi Vidmantu Isoda.

Žirgynai ir ne žirgynai

Paklaustas, iš ko gyvena dauguma žirgynų Lietuvoje, Vincas Civinskas pirmiausia skuba patikslinti, kas slepiasi po žirgyno sąvoka: „Iš tikrųjų Lietuvoje žirgynais galime vadinti tik tris – „Vilniaus žirgyną“, „Sartų žirgyną“ Dusetose ir „Nemuno žirgyną“ Pagėgių savivaldybėje. Visų jų apie 90 proc. akcijų valdo valstybė, taigi klausimų, kaip ir iš ko jie išsilaiko, lyg ir nekyla. Girdėjau, yra planų visus tris šiuos žirgynus suvienyti ir padaryti vienu bendru Lietuvos žirgynu.

Visi kiti, sudarantys didžiąją dalį Lietuvoje, geriausiu atveju gali būti vadinami žirgynėliais. Kažkada buvo apibrėžimas, kad žirgynu gali vadintis tik tie, kurie turi ne mažiau kaip 100 veislinių kumelių bandą. O dabartiniai mažieji – tai veislinės fermos, arklidėlės, sporto klubai ir taip toliau. Konkrečiai aš esu judrinis asmuo – ūkininkas, taip pat man ir mano šeimai priklauso sporto klubas „Civinskų žirgai“.

Panašiai kalba ir Vidmantas Isoda: „Be trijų pagrindinių žirgynų ir be smulkesnių privačių veisėjų-augintojų, visi kiti, užsiimantys ne veisimu, o teikiantys įvairias paslaugas, seniau būdavo vadinami jojimo bazėmis – štai tokių, kartais tikrai neblogų bazių Lietuvoje mes turime. Ir nors pagal griežtą apibrėžimą žirgynais vadintis jos negali, tačiau reikia pripažinti, kad Lietuvai jos duoda daug: štai kad ir „Senukų“ žirgynas – pagrindiniai Europos raiteliai žino, kad yra toks Vaizgakiemio žirgynas Prienų rajone. O iki tol, iki tokių stambių privačių iniciatyvų atsiradimo? Prisiminkime, kai pas mus svečiavosi Anglijos karalienė Elžbieta II. Ši monarchė garsėja meile žirgams, jau nekalbant apie pačios šalies ypač aukštą žirgininkystės lygį. Taigi vizito Lietuvoje metu neturėjome jos kur nuvežti ir ką parodyti.“

V. Isodai antrina ir buvusi konkūrų raitelė, nacionalinės kategorijos teisėja, Lietuvos žirginio sporto federacijos direktorė Regina Gražulienė: „Mes Lietuvoje turime nuostabų „Senukų“ aikštyną – jo mums pavydi ir latviai, ir estai, jau nekalbant apie baltarusius. Gal tik lenkai turi kažką panašaus.

Tokio lygio jojimo bazė tiktų net ir olimpiadai, nors, tiesa, apie ją galime tik pavydžiai pasvajoti. Svarbiausia, kad Vaizgakiemis gali pasigirti ypač geru gruntu. O šiandien konkūruose jojantys raiteliai labai atidžiai renkasi varžybas pagal tai, ant kokio grunto žirgui teks šokti. Praėjo tie laikai, kai šokinėdavo ir ant žolės, ir ant kietos dangos – dabar visi itin saugo savo žirgus, juk šokant ant prasto grunto ir žirgo pečiai „atmušami“, ir kanopos suskyla, ir nutinka įvairiausių kitų bėdų.“

Krizė tęsiasi

Pasak Vidmanto Isodos, krizė žirgininkų pasaulyje vis dar tęsiasi: „Visame pasaulyje žirgininkystė yra dotuojama – arba valstybės, arba privačių žmonių, gyvenančių iš savo verslo. Posovietiniais laikais, kai žirgą užauginti Lietuvoje kainavo pigiai, daug mūsų puikių žirgų iškeliavo į Vakarus.

Dabar vakariečiai mums – didžiuliai konkurentai, nes ir ten jaučiamas žirgų perteklius. Jau nekalbant apie tai, kad infrastruktūra pas juos išvystyta nuo aguonos grūdo – pradedant totalizatoriais ir baigiant aukšto lygio specialistais. Užsienyje veikia atskiros grandys: veisėjas veisia, tuomet žirgą perima kita grandis, kuri žirgą paruošia, ir taip toliau. Pas mus viską atlieka vienas ir tas pats. Jau nekalbant apie tai, kad užsienio žirgininkystę remia dideli, pasaulinio garso koncernai.

Neturime net totalizatorių – Seime šis klausimas turi būti svarstomas, bet kol kas nėra poįstatyminių aktų. Norėtume, kad ristūnų lenktynių totalizatorių automatai būtų įvairiausiose vietose, o statantieji galėtų dalyvauti ir statyti už visame pasaulyje bėgančius žirgus. Tokiu būdu iš lenktynių totalizatorių gauto pelno dalis galėtų būti skirta žirgų veislininkystės plėtrai, ristūnų lenktynių dalyvių priziniams fondams, galų gale ši sporto šaka populiarėtų.“

R. Gražulienė pritaria, kad žirgininkų pasaulyje krizė nesibaigė ir šviesos tunelio gale kol kas nematyti – bet tai ne vien mūsų šalies tendencija: „Visoje Europoje žirgų pirkimai-pardavimai yra sustoję. Tarkime, anksčiau veisėjai ne bet kam parduodavo geresnį žirgelį, o dabar kiekvienas pirkėjas – aukso vertės. Beveik visi mūsų žirgynai – neskaitant didžiųjų valstybinių – gyvuoja tik dėl to, kad savininkai dar turi ir nuosavą tvirtą, pelningą biznį. O iš išveistų, užaugintų žirgų galintys pragyventi žirgininkai – greičiau išimtis nei taisyklė. Todėl ir verčiasi visi, kaip išmano: kas nuomoja gardus, kas organizuoja pasijodinėjimus, treniruotes ar užsiima žirgų nuoma, fotosesijomis, karietų nuoma ir panašiai – tai bandymas išgyventi rinkos sąlygomis.“

Žirgų pardavimų sąstingis

„Manau, kad šiuo metu blogiausia ir sunkiausia išgyventi tam, kuris žirgus veisia ir parduoda, – įsitikinęs V. Isoda. – Juk auginti reikia daug žirgų. Sukergus yra tik 70 proc. tikimybė, kad kumeliukas gims, jam gimus – 50 proc. tikimybė, kad gims bent maždaug toks, kokio buvo tikėtasi parenkant žirgus kergimui. Iš jų geriausiu atveju 10 proc. bus tie gerieji, galintys pretenduoti į aukštesnio lygio vardą.“

V. Civinsko nuomone, geriausiai Lietuvoje dabar sekasi tiems žirgininkams, kurie orientuojasi į kuo platesnį veiklos spektrą: „Na, pavyzdžiui, iki krizės neblogai ėjosi žirgų ruošimas ir pardavimas. Tačiau jau treji ketveri metai, kai ši veikla juda labai sunkiai – jei vien tik tuo verteisi, bankrotas garantuotas. O štai pramoginis, laisvalaikio pasijodinėjimas populiarėja. Šiaip ar taip, žmonės darosi į Vakarus, kur šis laisvalaikio leidimo būdas yra labai populiarus. Ir pačių žmonių supratimas, susidomėjimas didėja. Kita vertus, akivaizdu, kad tokioms pramogoms skirtos bazės gali kurtis ir tikėtis pasisekimo prie didžiųjų miestų – į užkampius kažin kiek nuolatinių klientų neprisikviesi.“

Pasak Civinsko, ir jų klubas, arklidės išsilaiko iš minėto modelio „viskas po truputį“: jei vienas verslas stringa, iš duobės traukia kitas. Šiuo metu, kai žirgų pardavimai stagnuoja, gelbėja žirgų priežiūros, pasijodinėjimo paslaugos. „Per tuos laikotarpius, kai Lietuvoje ekonominė situacija kažkiek gerėjo, mes to nepajutome – žirgų pardavimai neatsigavo.

Nors to labai laukiame, juk su pardavimui ruošiamu žirgu yra taip, kad kurį laiką jo kaina auga auga, o bėgant laikui, pasiekus tam tikrą tašką, ji pradeda kristi. Taigi „užsistovėję“, neparduoti žirgai mums – ne į naudą“, – aiškina V. Civinskas.

Prabanga ar ne prabanga?

Paklausti, kaip vertina valdžios kalbas apie galimą žirgams taikomą prabangos mokestį, visi trys pašnekovai reagavo panašiai, tvirtindami, kad taip kalbėti gali tik visiškai esamoje situacijoje nesigaudantys žmonės. „Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad jei laikai žirgą, tai esi turčius ir neišmanai, kur taškyti pinigus. O aš vis dar manau, kad laikantieji žirgus yra šiek tiek nenormalūs. Juk, pavyzdžiui, ristūno tinkamas išlaikymas – treniravimas, priežiūra, sudarytos optimalios sąlygos ir t. t. – per mėnesį atsieina apie 3 000 litų,“ – dalijosi patirtimi V. Isoda.

„Aš pats žirgininkus vadinu ligoniais – kartais ir pats valgyti neturi ko, bet žirgą išlaiko. Todėl pastarieji debatai apie žirgus kaip prabangos prekę, kurią reikia apmokestinti, man skamba kaip nesąmonė. Juos remti reikia, ypač tuos, kurie sportuoja, garsina Lietuvą, o ne apmokestinti. Kas yra prabanga? Juk milijonus kainuojantys žirgai – mitas, neatitinkantis 99 proc. tikrovės. Žirgelio kaina prasideda nuo trijų tūkstančių litų, o tikroji prabanga yra jį išlaikyti,“ – karščiavosi Vincas Civinskas.

R. Gražulienė taip pat kategoriškai nesutinka, kad pasijodinėjimus gali sau leisti tik prabangiai gyvenantis žmogus: „Tai jau kiekvieno žmogaus požiūris. Net ir uždirbdamas vidutinišką algą gali atsisakyti prabangesnio lūpdažio ar kelių apsilankymų restorane, o už tuos pinigus įsigyti jojimo abonementą žirgyne. Jojimo pamokos aplink Vilnių kainuoja apie 30–60 litų, priklausomai nuo to, kokį klubą pasirinksite, norėsite individualios ar grupinės treniruotės, manieže ar joti į laukus, su instruktoriumi ar savarankiškai ir pan.“ O įstatymo projektą, siūlantį apmokestinti žirgus kaip prabangos prekes, ji laiko nesąmone: „Apmokestinti žirgus, vadinasi, uždaryti duris žirginiam sportui. Panašu, kad tokį įstatymą galėjo pasiūlyti tik tas, kas neturi supratimo, apie ką kalba. Čia kaip su tais arabų žirgais: galbūt Rytų šalyse šeichų arklidėse, į kurias net ir norėdamas nepateksi, stovi milijonus dolerių kainuojantys arabų veislės žirgai, tačiau tik ne pas mus, Lietuvoje, ir net ne Europoje.“

Lietuva aplinkinių šalių kontekste

Nepaisant to, kad žirgininkystei Lietuvoje tenka tik pavydžiai stebėti vakarietiškus pavyzdžius, vis dėlto judame į priekį. „Teko lankytis Vakaruose, tad galiu pasakyti, kad ir ten yra visokio lygio žirgynų – ir ypač prabangių, ir net prastesnių nei lietuviškas vidurkis, – dalijosi patirtimi V. Civinskas. – O Lietuvoje turime – nors ir vienetus – tokių žirgynų, kokių ir turtingajame užsienyje reikėtų paieškoti, pavyzdžiui, „Senukų“ žirgynas ir jo infrastruktūra Vaizgakiemyje.

Tenka pripažinti, kad mūsų kaimynai – lenkai, estai, net latviai – yra toliau pažengę žirgininkystės srityje, ir sportiniai jų pasiekimai yra aukštesni. Išeina užburtas ratas: valstybė menkai finansuoja žirginį sportą, nes šis neparodo gerų rezultatų, o kaip parodysi tuos rezultatus turėdamas tik menką finansavimą ir gyvendamas iš entuziastų lėšų?“

V. Isoda pasigenda treniruotėms ir varžyboms tinkamų hipodromų: „Mūsų lenktyninių ristūnų pasiekimus sunku vertinti dėl vienos objektyvios priežasties: įsivaizduokite „Formulės 1“ automobilį, mėginantį lenktyniauti mūsų įprastais keliais. Taip ir su žirgais – neturime gerų hipodromų takų. Štai paprastas pavyzdys: Lietuvoje išveistas ir ištreniruotas žirgas Sakalas, bėgdamas tradicinę angliškąją mylią, paprastai pasiekdavo 1 minutės ir 18–19 sekundžių rezultatą. O kai jį nusivežėme į hipodromą Švedijoje, iš karto pagerino Lietuvos ir pasiekė to hipodromo rekordą – atbėgo per 1 minutę ir 15 sekundžių. Žirgas juk tas pats, pasikeitė tik takas, o rezultatas pagerėjo net 3 sekundėmis!

Kažkada, sovietiniais laikais, ristūnų lenktynės Lietuvoje būdavo oho kokios populiarios – Utenoje, Ukmergėje, Zarasuose, Širvintose susirinkdavo daug žiūrovų, aistruolių. Dabar jau viskas daug kukliau, tačiau Utenoje statomas geras hipodromas, ne prastesnis baigiamas ir Lazdijuose – bus kur Sakalui gerinti rekordus. Pavyzdžiui, lenkai iki šiol neturi ristūnų hipodromo tako – bėga pieva, todėl Lazdijuose tikimės kaimynų lenktynininkų susidomėjimo.“

Lietuvoje išveistiems žirgams – garantuoti kelialapiai į užsienį?

Nors žirgų rinka ir neaktyvi, tačiau kai kurios tendencijos po truputį keičiasi. „Anksčiau dauguma pardavimui skirtų žirgų iškeliaudavo į užsienį. Tačiau jau kelerius metus iš eilės pastebiu tendenciją, kad ir Lietuvos rinkoje atsiranda didėjantis žirgų poreikis – vis dažniau lietuviai įsigyja žirgus sau – sportui, laisvalaikiui. Ir ne tik vidutinės klasės, bet ir aukštesnio lygio, brangesnius. Ne tik perka, bet ir importuoja – štai kad ir raitelis Gutkauskas (Benas Gutkauskas, Tarptautinės žirgų sporto federacijos pasaulio konkūrų reitinge pernai pakilęs iki – 92 vietos ir tapęs pirmuoju Lietuvos raiteliu, patekusiu į geriausiųjų šimtuką – red. past.), startuojantis ne su Lietuvoje, o su užsienyje išveistais aukštos klasės žirgais.“

Konkūrai – be konkurencijos

„Masiškiausia ir populiariausia žirginio sporto šaka Lietuvoje, žinoma, konkūrai, todėl ir pasiekimai jų aukščiausi. Antras pagal masiškumą – dailusis jojimas. Po to – ištvermė, trikovė,“ – apie žirginio sporto populiariąsias šakas pasakoja Vincas Civinskas, kurio jojimo klubas taip pat orientuojasi į konkūrus.

Regina Gražulienė, federacijoje kuruojanti penkias žirginio sporto šakas – konkūrus, dailųjį jojimą, trikovę, ištvermę ir važiavimą kinkiniais, – taip pat sako, kad konkūrai vis dėlto yra masiškiausia jojimo sporto šaka: „Galų gale dailiojo jojimo žirgui paruošti reikia gerokai daugiau laiko, su konkūriniu žirgu paprasčiau. Kažkada trikovė buvo mirštanti šaka Lietuvoje, tačiau dabar turime raitelių, garsinančių Lietuvos vardą ir šioje sporto šakoje – pradedant Aisčiu Vitkausku ir baigiant per pastaruosius metus įspūdingus rezultatus parodžiusia Rūta Undzėnaite.

Konkūruose turime nemažai Lietuvos vardą garsinančių raitelių – vien ko vertas Benas Gutkauskas, turintis galimybę šiemet pelnyti kelialapį į olimpiadą! Negana to, auga šauni jaunoji karta, kurioje taip pat pastebime nemažai vilčių teikiančių raiteliukų.“

Visuomenės susidomėjimas žirgais ir žirginiu sportu didėja

Ir pačių žmonių susidomėjimas žirginiu sportu Lietuvoje didėja. „Žvelgiant iš sportinės pusės, daugėja vaikų, jaunučių, jaunių, pavyzdžiui, jaunučių, kurių rezultatai skaičiuojami reitingų lentelėse, pernai padaugėjo net 27-iais raiteliais. Ir net tie, kurie iškrinta iš didžiojo sporto, prabėgus keleriems metams vėl grįžta – vieni kaip mėgėjai ar varžybų sirgaliai, o kiti atveda joti savo vaikus, šeimos narius. Kartą su žirgais prasidėjęs, nuo jų kažin kur nebepabėgsi – trauka išliks visam gyvenimui,“ – pasakoja didžiąją gyvenimo dalį šalia žirgų praleidusi R. Gražulienė.

Ji sako, kad vertinant pagal regionus daugiausiai žirgų mylėtojų yra Vilniuje ir aplink Vilnių. „Tačiau ir kiti regionai sportiniu požiūriu turi kuo pasigirti: iš Kauno visada sulaukiame gausaus būrio dailiojo jojimo varžybų dalyvių, Klaipėdoje auga nemažai jaunų talentingų konkūrininkų, taip pat ir Marijampolėje – ten, pavyzdžiui, vienoje jojimo bazėje yra net trys jojimo sporto klubai,“ – džiaugėsi Lietuvos žirginio sporto federacijos direktorė.

V. Civinskas pastebėjo, kad atsiranda vis daugiau žmonių, suprantančių, kad nors nuosavo žirgo laikymas – pasišventimo ir finansinės atsakomybės reikalaujantis žingsnis (Vilniuje šiuo metu vien gardo nuoma (su jo liuobimu, žirgo šėrimu) atsieina nuo 650 litų per mėnesį), vis dėlto nėra „misija neįmanoma“: „Scenarijus paprastai būna toks: ateina žmogus pajodinėti, vėliau, žiūrėk, jau įsigyja abonementą – reguliariam jojimui, taip noksta, noksta ir prinoksta nuosavam žirgui.

Pasportavus, sudalyvavus keleriose varžybose, nori nenori turi galvoti apie nuosavą žirgelį – nebent esi iš tiesų talentingas raitelis ir kas nors patikės tau joti aukštesnės klasės žirgą. Tačiau paprastai tas, kuris nori sportuoti, tą daryti turi su nuosavu žirgu. Žinoma, būna ir tokių, kuriems pakanka epizodiškai pajodinėti ant nuomojamų arkliukų.“

Lietuvos žirginio sporto federacijos kuruojamos disciplinos

  • Dailusis jojimas, arba išjodinėjimas, priklauso olimpinėms sporto šakoms – vertinami aikštelėje žirgo atliekami jojimo elementai. Svarbiausia – žirgo laisvumas, noras atlikti elementus.
  • Konkūrai – žirgo šuoliai per kliūtis, taip pat olimpinė sporto šaka, Lietuvoje praktikuojami nuo praeito amžiaus trečiojo dešimtmečio.
  • Trikovė – trijų dienų trukmės jojimo varžybos, kurių metu tenka atlikti dailiojo jojimo, konkūrų ir ištvermės jojimo rungtis.
  • Ištvermės jojimas – šiose varžybose svarbiausia yra žirgo greitis ir ištvermė: reikia įveikti sudėtingą įvairių kliūčių ruožą, kurio minimali vienos dienos distancija yra 40–160 km. Tai labai sparčiai populiarėjanti disciplina, tarptautinių varžybų kiekiu pasaulyje ji yra antra po konkūrų.
  • Važiavimas kinkiniais – gana nauja, labai graži, bet kartu ir brangi bei sudėtinga, kartais ir pavojinga sporto šaka. Lietuvoje, Bendoriuose, netoli Vilniaus, vyksta važiavimo kinkiniais čempionatai, pritraukiantys ir svečių iš užsienio.