Recenzija: Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“

Recenzija. Alvydas Šlepikas „Mano vardas – Marytė“
Recenzija. Alvydas Šlepikas „Mano vardas – Marytė“
  © Leidykla

Kapota, rezervuota, tenesupyksta autorius, vyriška kalba. Už jos – skausmas, likimo valiai paliktų vaikų, vilko vaikų, neviltis, mėginimas kabintis už trapaus gyvenimo, jų akyse mirštančios motinos ir iš karo greičiausiai jau niekada nebegrįšiantys tėvai.

Vilko vaikų – kartos, kuri, kaip sako pats autorius, iki šiol buvo kažkur istorijos paraštėse – niekas apie juos nei žinojo, nei girdėjo. Karta, užaugusi miškuose, kartais glaudžiama geros valios žmonių, kartais – nugenama šalin, nes rūpesčių pokariu pakanka visiems, ką čia besirūpinsi svetimais vokietukais, kurie bet kokia kaina nori ištrūkti iš Rūtprūsių į Lietuvą, tikėdamiesi ten rasti nors menkiausio darbelio už maistą. Už maistą, kurį galima būtų parnešti alkaniems broliams ir seserims, alkanoms, nuo bado ant kojų vos bepastovinčioms motinoms.

Ribinės situacijos, kurioje atsiskleidžia tie geriausios, tiek pačios blogiausios žmogaus savybės, į kurią patekę vilko vaikai. Tie, kurių istorijos ir žmonių atmintyje jau beveik nelikę. Tarsi nebūtų nei jų nevilties, nei jų skausmo, nei jų išbadėjusių akių. Tarsi būtų likę gyvenimo paraštėse ir tik dabar, prikelti A. Šlepiko, perskaičius jo romaną „Mano vardas – Marytė“, apsigyvenę tarp mūsų, kad dar kartą primintų tiek žmogaus gerumą, tiek sielos pragarą.

Ilgai nesiryžau rašyti apie šį romaną, kurio pavadinimas atrodė toks keistas tarsi slaptažodis. Slaptažodis, atvėręs vienai iš knygos herojų vartus į naują gyvenimą. Ne kartą, ir ne du, kai ji, temokėdama vokiečių kalbą, be šių žodžių nebūtų išgyvenusi. Sakoma, kad žmogaus vardas yra tarsi kodas, užkoduojantis jo būsimą gyvenimą. „Mano vardas – Marytė“, vienintelis sakinys, kurį išmokusi vilko vaikas – vokiečių mergaitė – gavo bilietą į ateitį.

Ilgai nesiryžau, nes nesinorėjo po šykščių sakinių, kurie paveikia labiau nei ilgi beprasmių žodžių pilni pagraudenimai, pasirodyti sentimentaliai. Moteriškai. Tokiai, kurią sukrečia viskas, kas susiję su nuskriaustaisiais ir pažemintaisiais, kuriuos nuskriaudė karas ir žmonės.

Tačiau vis dėlto būtų neteisinga, jeigu neišsakyčiau savo subjektyvios nuomonės – „Mano vardas – Marytė“ yra lietuvių literatūros perlas. Neabejoju, kad išvertus ją į vokiečių kalbą ir pristačius Frankfurto knygų mugėje, ji taptų bestseleriu. Tokiu, kuris atveria nervą. Gyvą, vis dar alsuojantį žmonių, pergyvenusių pačius baisiausius dalykus – karą ir badą, likimais.

„Nubausk mane, tėve, už tai, kad nežinojau, už tai, kad nesaugojau, kiekvieną akimirką nesidžiaugiau tuo gyvenimu, jo smulkmenomis, kurios ir yra laimė, nubausk mane kokia nori bausme, tik leisk man atbusti iš sapno, tik leisk prisikelti iš šitos šlapios ir negyvos žemės, nuprausk man akis gyvybės vandeniu, kad praregėčiau...“, - įsiklausykime į šiuos žodžius. Jie apie vilko vaikus, tačiau drauge – ir apie mus visus.

Alvydas Šlepikas. „Mano vardas – Marytė“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012 metai.