Poligrafas

Liudvikas Jakimavičius
Liudvikas Jakimavičius
  © Dina Sergijenko

Kur tik Lietuvoje nepažvelgsi, visur vien vidaus reikalai ir visur betvarkė: šaligatviai slidūs, apledėję, nesuprasi, pagal kokios valstybės KET važinėja transportas ir kokią kontrabandą vežiojasi automobilių bagažinėse, padangose ir durelių slaptavietėse. Kad kažką veža, tai tikrai galima įtarti, bet visų neiškrėsi, nepatikrinsi. O va ir Andriaus Kubiliaus Vyriausybės rūmai, keista - kol kas dar neišmaltais langais. Kas tas A. Kubilius? Jei gerai pagalvoji, tai jis yra tik Lietuvos ūkvedys, o aš visų valstybės vidaus reikalų ministras. Turėtų Andrius veikti pagal subordinaciją, o ne saviveikla užsiiminėti. Sprogo vamzdis, o jis, matai, užuot važiavęs vamzdžio su savo šlepete užkimšti, plepa Žinių radijui apie žinių visuomenę ir kažkokius ekonominius slėnius, kurie gal atsiras kitame tūkstantmetyje. Užtenka mums Raigardo slėnio, ir geriau būtų, kad nieko ten – jokių naujų žinių neatsirastų, - svarsto sau Vidaus reikalų ministras ir pagrūmoja pirštu Kubiliaus rūmams: „Sutvarkysiu vieną kartą valstybės tarnautojų subordinaciją, ir bus visiems aišku, kuo ministras nuo ūkvedžio skiriasi“.

Prezidentūra Daukanto aikštėje irgi mano kompetencijos zona, nes ir pačią Prezidentę juk ne užsienis išrinko. Taigi, kaip anksčiau nepagalvojau, kad pagal savo pareigybę esu atsakingas už Prezidentūros darbą ir sprendimus? – akimirkai nustemba savo gilia įžvalga Palaitis. Taip savęs klausinėdamas ir pats sau atsakinėdamas prieina ministras ir savo ministeriją, langais atsirėmusią į Arkikatedros šoną ir Valdovų rūmus. – Kuo greičiau reikėtų pabaigti tas amžiaus statybas ir perkelti į Valdovų rūmus pačią svarbiausią valstybės ministeriją, - sukirba gera mintis Palaičio galvoje. Pusvalandžiu per anksti atėjęs į savo darbovietę praveria ministras ąžuolines ministerijos duris.

Prie laiptų, padėjęs ant stalo žilą galvą, snaudžia budrus apsaugininkas, senas ir patyręs Petkevičiaus laikų sargas, tikrų tikriausias rezervistas. Palaitis mandagiu prisilietimu jį pažadina, pavarto naktinių įrašų žurnalą, kur įrašytos tik kelių lankytojų ministrui žinomos pavardės. Sakytum, eilinė rutininė naktis, kaip ir rytas. Ministras tradiciškai visrakčiu atrakina savo pavaduotojų kabinetų duris, akylai nužvelgdamas, ar kabinetuose nepalikta po nakties nenukrautų stalų ir lėbavimo įkalčių. Viskas tarytum tvarkoje, valytoja dirba gerai, bet kadangi laiko iki darbo pradžios dar likę ištisos 15 minučių, ministrui kyla noras pažiūrėti ir į tas ministerijos patalpas, kurių jis dar nebuvo aplankęs. Visrakčiu atrakina duris be numerio koridoriaus gale ir netiki savo akimis, ką išvysta. Senyvo amžiaus patyrusi ministerijos valytoja, čia pradirbusi visą gyvenimą, mačiusi ir šilto ir šalto, su ilga šluota brauko nuo sienų voratinklius. „Labas rytas, ponia valytoja, labas rytas, ponas ministre“. Palaičio žvilgsnis stabteli ties kažkokia apmusijusia aparatūra kabineto kampe. Kas čia per daiktas, - klausia valytojos ministras.

„Kas kas... poligrafas“, - maloniai atsako valytoja. „Iš kur tas poligrafas?“, - teiraujasi ministras. „Taigi dar Brazausko laikais už milijonus nusipirktas iš NATO“, - kukliai atsako valytoja. „Atvežė, padėjo į kampą, tai taip ir rūdija nenaudojamas, apdergtas žiurkių. Gal ten jo viduje ir savo lizdus susisukusios“, - mėgėjiškai svarsto valytoja. „Poligrafas, poligrafas“, - ima suktis ministro galvoj įkyri mintis. „Turime brangų daiktą, o jis guli kertėj dykas kaip šuo ant šieno. Ar veikiantis?“, - klausia valytojos. „Bala žino, - aš elektronikos neišmanau.“ „Gerai, - sako ministras, - įjunkim, patikrinkim. Sėskitės ant kėdės.“ Valytoja paklusniai atsisėda, į sieną atrėmusi savo šluotą. Palaitis prijungia prie jos smilkinių laidus, ant rankų ir kojų pirštų užmauna laidus su žiedais, įjungia aparatą į tinklą ir paleidžia galingiausiu režimu. „Ar buvote užverbuota, verbuojama sovietų laikais dirbti KGB?“, - rūsčiai valytojos klausia Palaitis. „Ne, nebuvau“ , - atsako valytoją ir poligrafas ima žviegti, žaižaruodamas visomis raudonomis lemputėmis. „Nemeluojat?“ „Nemeluoju“.

„Gerai, - garsiai mąsto ministras, - pakvieskit čia dabar apsauginį“. Valytoja nusimauna žiedus ir kukli nutursena kviesti apsaugininko. Palaitis pats sau užsimaukšlina žiedus ir klausia mintimis savęs: „Palaiti, ar per savo dorą gyvenimą esi sufalsifikavęs kokį nors dokumentą?“ „Ne“, - atsako balsu. Poligrafas sužviegia, ir ministras staigiu judesiu ištraukia laidą iš rozetės. Tarpdury jau stovi valytoja su apsaugininku. „Sėskitės į kankinimų kėdę“, - pirštu nurodo ministras pavaldiniui. Tasai sėdasi. Trumpa prijungimo procedūra, ir Palaitis gudriai jo klausia: „Ar nebuvai šįryt paryčiais nusnūdęs?“ „Ne, gink Dieve“, atsako poligrafui sargas. Aparatas tiesiog sukaukia. „Gerai, - pats sau sako ministras, - įrenginys patikrintas, atrodo, kad nesugedęs, galite eiti“.

„Na dabar tai bus. Patikrinsiu visus iki vieno. Skambutis į FNTT. Vitalijus Gailius ir Vytautas Giržadas, - prašom nedelsiant prisistatyti į Vidaus reikalų ministeriją.“ Poligrafas žviegia, vos tik pasiteirauja ministras pavaldinių apie Snoro banką. „Viso gero, kolegos, ieškokitės darbo“.

Palaitis norėtų poligrafo patikrai išsikviesti ir valstybės ūkvedį Andrių, paskambina jam, bet tasai išsisukinėja, nes esą turi neatidėliotinų Valstybės ūkio reikalų ir atsisako ateiti. Prezidentė – irgi, nors suktų klausimų Palaitis abiems jau turi parengęs iš slapčiausių VSD pažymų. Tie pažymas ministrui Palaičiui neša maišais, bet tikrintis poligrafu atsisako kategoriškai. Štai kokioje apsuptyje tenka triūsti valstybės vidaus reikalų ministrui Palaičiui. Todėl anaiptol ne patys geriausi ir vidaus reikalai Valstybėje.