Recenzija: Igno Staškevičiaus „Maratono laukas“

Ignas Staškevičius
Ignas Staškevičius
  © Andrius Petrulevičius

Ši dailiai išleista, estetiškomis fotografijomis iliustruota knyga skirta kiekvienam, kuris nuspręs stotį į „42 195“ klubą. Būtent tiek metrų ir sudaro maratono distanciją.

I. Staškevičius šmaikščiai ir informatyviai paneigia mitą apie atėniečių pasiuntinį Filipidą, kuris neva po mūšio atbėgo iš Maratono lauko į Atėnus, suriko „Nenikekamen!“ („Mes nugalėjome!”), ir krito nuo mirtino išsekimo. Iš tikro ši legenda gimė XIX a. pabaigoje – 1879 m. anglų poeto Roberto Browningo (1812–1889) eilėraštyje „Pheidippides“. O štai maratonui – jau 2500 metų, ir jis daug kam suteikė nemažai sveikatos –­ tiek fizinės, tiek dvasinės.

Tarp gausybės įdomių faktų – ir tai, kad legendinis japonų rašytojas Harukis Murakamis – uolus maratonininkas, parašęs knygą „Apie ką kalbu, kalbėdamas apie bėgimą“ (2007), nuo 9 dešimtmečio pradžios nubėgęs daugiau kaip 20 maratonų ir vieną ultramaratoną.

Nežinia, kiek žmonių antrąja savo knyga (pirmoji – „Kelias į bazę“ – išleista 2006 m.; taip pat autorius iš rusų kalbos yra išvertęs Gešė Džampa Tinlėjaus knygą „Proto apvalymas: budistinių tekstų rinkinys“) I. Staškevičius „atvers“ į maratonininkų gyvenimą (vis dėlto jis ne Forestas Gampas), tačiau faktas – jo gyvenimas ir pasiekimai įspūdingi. Kalbu net ne apie Šiaurės ašigalio pasiekimą, kelių viršūnių užkopimą ir daugybę maratonų. Stiprus dvasia žmogus įkvepia, ypač kai jo santykis su pasauliu – budistinis: „Gera būti mėgėju!“ (p. 277)

www.mpeleckis.eu