Baugiai žavus fotografijos sovietmetis

Ypač vengta publikuoti V.Luckaus ciklą "Mimai"
Ypač vengta publikuoti V.Luckaus ciklą "Mimai"
  © „Lietuvos žinios“

Knygoje rašoma apie Lietuvos fotografijos raidą sovietmečiu. M.Matulytės manymu, sovietizavimas veikė stilistinę raišką, fotografijos sklaidą ir kontroliavo vaizdo „pranešimų“ atgarsį visuomenėje. Fotografija turėjo ne pasyviai atskleisti tikrovę, o kurti mitologinį pasakojimą apie sovietinį žmogų, jo vertybes ir darniai veikiančią socialinę sistemą. Tačiau prasidėjus „atodrėkiui“ menininkai ėmė ignoruoti socrealistinę raišką, vienijančia jų kūrybos jungtimi tapo tautinį atspalvį turėjusi žemės ir žmogaus, jo kasdienybės tema. „Monografijoje į sovietmetį pažvelgiau trimis aspektais: ideologiniu (kultūros, fotografijos politikos), fotografijos raiškos (estetikos) ir sklaidos“, - kalbinama „Lietuvos žinių“ sakė fotografijos istorikė M.Matulytė.

Trys stiliaus bangos

Į sovietinės fotografijos studijas ji paniro 2003 metais. Po kelių itin išsamių M.Matulytės publikacijų istorikas, Genocido ir rezistencijos tyrimų centro programų koordinatorius Arūnas Streikus pasiūlė jai šia tema parašyti disertaciją. Mokslinis darbas buvo apgintas 2011 metų kovo 10-ąją, o naujoji knyga pasirodė 2012-ųjų sausio 12 dieną. „Keistas, netikėtas sutapimas. Tos dvi prasmingos datos tarsi lydi šią knygą“, - nusišypsojo autorė. „Nihil obstat“ (iš lotynų kalbos - niekas nekliudo) yra cenzūros formulė, reiškianti knygos atitikimą bažnyčios kanonams ir ideologijai. „Lygiai taip ir fotografiją sovietmečiu leisdavo rodyti, jei ji atitikdavo ideologiją. Jokių sąsajų su bažnyčia šiuo atveju nėra, tiesiog formulė itin tiko mano pasirinktai tyrimo krypčiai“, - aiškino M.Matulytė. Monografiją autorė dedikavo fotografams Vitui Luckui, A.Sutkui ir Algirdui Šeškui.

Aptariamu laikotarpiu istorikė išskyrė tris stilistines fotografijos bangas. Stalinmetis pasižymėjo socrealistine raiška: nors ir būdami talentingi, autoriai neturėjo galimybės pasirodyti, kūrė fiktyvias, surežisuotas kompozicijas. Ieškodama tikslesnio apibūdinimo antrajai bangai, kurią esame įpratę vadinti lietuvių fotografijos mokykla (A.Sutkus ir jo bendražygiai), M.Matulytė pritaikė jai naujojo dokumentalizmo terminą. „Knygoje pirmą kartą pagarsinamas toks jų kūrybos stilistikos apibūdinimas“, - teigė fotografijos istorikė. Trečiąją bangą M.Matulytė įvardijo devizualizavimo judėjimu. Šis terminas pasiskolintas iš režisieriaus Andrejaus Tarkovskio kūrybos tyrinėtojų. „Atsisakoma utilitarinės vaizdo funkcijos, nebesiekiama kopijuoti tikrovės. Pagal juos, vizualumas gali tarnauti ne tik rodymui, bet ir mąstymui. Taip žengti pirmieji žingsniai konceptualiosios fotografijos link“, - teigė knygos „Nihil obstat“ autorė. Šiai kartai priklauso V.Luckus, A.Šeškus, Vytautas Balčytis, Alfonsas Budvytis, Remigijus Pačėsa, Gintaras Zinkevičius.

Baltas dailėtyrinis pavydas

Vilniaus paveikslų galerijoje vykusiose knygos sutiktuvėse menotyrininkė Skaidra Trilupaitytė prisipažino, jog ją ima „dailėtyrinis“ pavydas: fotografija nuo šiol turės tokią knygą, kokia dar neparašyta apie Lietuvos dailę sovietmečiu. „Tai graži ir rimta knyga. Akademinės minties apraiškos joje įvilktos į avangardinio dizaino viršelį“, - teigė S.Trilupaitytė. Savitą, jokio akademizmo neturinčią išvaizdą knygai suteikė dailininkas Tomas Mrazauskas, išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla.

S.Trilupaitytė, remdamasi kolegės tyrimu, darė išvadą, jog fotografijos sovietizuoti ir pavergti nepavyko. „Knygoje ryški įtampa tarp valdžios institucijų ir asmenybės, bendrąja prasme - tarp meno ir politikos“, - pagrindinį naujosios monografijos motyvą nusakė dailėtyrininkė.

„Pagaliau nustojau baltu pavydu pavydėti profesorei, - tarp žiūrovų išvydęs literatūrologę Viktoriją Daujotytę, gausybės monografijų autorę, džiaugėsi vienas iš M.Matulytės knygos herojų A.Sutkus. - Galų gale ir mes jau turime vieną kitą knygą apie to laiko fotografiją.“ Fotomenininkas knygoje ieškojęs kaltinimų, mėginimų vykdyti liustraciją, tačiau susidūrė su neįtikėtinu autorės gebėjimu parašyti tiesą apie tokį sudėtingą laiką. „Tai tikrai nelietuviška knyga“, - ironizavo A.Sutkus. Ją fotomenininkas teigė skaitęs kaip grožinės literatūros kūrinį, net du kartus. Skaitys ir trečią. Cenzūrą tais laikais buvo galima apgauti, tačiau atsikratyti baimės - niekaip. „Kuratorius - gražus žodis, ar ne? Bet aš turėjau saugumo kuratorius - ir Lietuvoje, ir Paryžiuje. Tik prieš metus nustojau juos sapnuoti. Patikėkit, tai baisūs sapnai“, - prisipažino A.Sutkus.

Dėl pionieriaus galvos

Klausiamas apie fotografiją „Pionierius“ (1964), A.Sutkus prisiminė, jog dėl šios skustos, kaklaraiščiu parištos galvytės galėjo lėkti ir jo, ir kitų žmonių galvos. 1970 metais tarptautinėje parodoje Italijoje kūrinys buvo apdovanotas pagrindiniu prizu ir netrukus žurnalas „Sovetskoje foto“ nutarė jį publikuoti. Ėmė plūsti pasipiktinusių „Sovietų Sąjungos personalinių pensininkų“ laiškai, esą portretas disidentiškai ir atvirai pateikia nederamą pionieriaus įvaizdį. Fotomenininkas lygintas su Aleksandru Solženicynu. Pasak A.Sutkaus, vyriausioji žurnalo redaktorė Marina Bugajeva ėjo į Centro komitetą aiškintis. „Tačiau ten ji sutiko seną bičiulį, buvusį reporterį, kuris ir sprendė šį klausimą. Ilgai kalbėjosi ir galiausiai jis paklausė: „Tai ką blogo, Marina, matai tame pionieriuje?“ Ji atsakė, kad jei ką blogo matytų, jo nebūtų spausdinusi. Pikti laiškai buvo sunaikinti. O būtų užtekę vienos recenzijos „Pravdoje“, ir būtų lėkę galvos“, - prisiminė A.Sutkus. Sankt Peterburge tebėra žmonių, kurie iki šiol kerštauja jo „Pionieriui“. „Vienas jaunas vyriškis įdėmiai į mane žvelgė ir paklausė: „Ta jūsų skusto pionierius išvaizda... Ką, gal jis iš konclagerio?“ „Ne, - atsakiau. - Iš soclagerio.“

Laikas, provokavęs kūrybą

Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, fotomenininkas Gintaras Česonis prisiminė apie Lietuvos fotografijos mokyklą rašęs bakalauro darbą. „Po Margaritos knygos man aišku, kokioje neartoje dirvoje tai teko daryti. Turėjau tik įdomių pasakojimų, kurie dažnai neigė vieni kitus. O ji surinko faktus ir išmaniai sudėjo į knygą“, - gyrė G.Česonis. Atkreipęs dėmesį į nelietuvišką monografijos pavadinimą, jis palinkėjo knygai ir nelietuviško teksto - ragino išversti ją į kitas kalbas.

Menotyrininkė Agnė Narušytė pasidžiaugė, kad prieš kurį laiką akiratyje išvydo M.Matulytę, žmogų, su kuriuo galima diskutuoti apie fotografiją, aptarti ir sutarti visais jos klausimais.

Susidomėti fotografija M.Matulytę skatino pats darbas. Ji kuravo fotografijos kolekcijas - iš pradžių Lietuvos nacionaliniame muziejuje, o dabar Lietuvos dailės muziejuje. „Man tai viena iš patraukliausių meno sričių. Beje, pati niekada nefotografavau, net savo kelionių ar gyvenimo įvykių. Nežinau, kodėl. Manau, jog sugebėčiau, bet čia esu tinginė, - juokėsi ji. - Man kur kas įdomiau stebėti fotografijas, mąstyti ir rašyti apie jas.“ Ji teigė besidominti ne tik sovietiniu laikotarpiu, bet ir fotografijos ištakomis, dagerotipijų epocha, taip pat šiuolaikiniais, postmodernistiniais šio meno procesais. „Sovietiniu laikotarpiu susidomėjau todėl, kad tuo metu buvo sukurta itin įdomi fotografija, netrūko ypač įdomių įvykių. Kad ir kaip nekęstume to laiko, vis dėlto jis provokavo intensyvią kūrybą. Linkėčiau, kad provokacijų pasikartotų vėl, ne tik fotografijoje, bet ir kitose meno srityse“, - sakė M.Matulytė.