Prezidentei psichologinis smurtas prieš vaiką nė motais?

A. Vinokuras
A. Vinokuras
  © Asmeninis albumas

Visa Lietuva eilinį kartą išgirdo nervus nevaldančių Venckų psichologinį spaudimą vaikui bei grasinimus Garliavos šeimos klinikos personalui (pasak GŠK vedėjos ir paties personalo). Tai rodo jos suvokimą, kad ji pralaimėjo bylą. Jai ne unoras, kad kažkokia mergiūkštė, neturtinga mergiūkštė pasirodė už ją dvasiškai stipresnė. Tai jau kažkelintas kartas, kaip nesislapstant, nebijant grubiai viešai psichologiškai spaudžiamas vaikas gąsdinamas pedofilais, persekiojimais, pagrobimais. Demagogiški pagraudenimai, esą reikia atsižvelgti į vaiko nuomonę, atrodo bjauriai. Atsižvelgti į akivaizdžiai užguito išplautomis smegenimis septynmečio vaiko nuomonę? Kurio visa artimiausia aplinka lyg kokia sekta gąsdina vaiką baubais. Visiems matant ir girdint. Pasak vaikų ir paauglių psichiatro Lino Slušnio, tokio amžiaus vaikas negali pasirinkti tarp dviejų artimų jam pusių. Įstatymas kalba apie 14 metų vaikus, galinčius sąmoningai rinktis vieną iš tėvų. Vaiko teisių konvencija – nuo 15 metų. Prezidentė arba jos patarėjai – ar jie neskaito įstatymų? Nėra bent elementariai susipažinę su vaiko psichologiniu vystymusi?

Prezidentei nė motais, kad jos ginama teisėja N. Venckienė prarado bet kokį gebėjimą atlikti savo tiesiogines – teisėjo – pareigas. Kas, kad ji, pati būdama teisėja, nevykdo teismų sprendimų? Kas, kad lyg koks gatvės chuliganas, pasak liudininkų, grasina gydytojams, bando prievarta išgauti neteisėtas pažymas? Keliu kepurę Garliavos šeimos klinikos vedėjai už drąsą pasakyti „ne“ grasinimams. Įdomu tik, kokiais būdais verčiamas Garliavos mokyklos direktorius sutiko siųsti mokytoją į N. Venckienės namus, kai yra aiškios taisyklės, apibrėžiančios tokio sprendimo priėmimą (II. SAVARANKIŠKO MOKYMOSI PASIRINKIMAS. 5. Savarankišką mokymąsi gali rinktis mokinys ir mokykloje nesimokantis asmuo. Mokinys iki 16 metų, besimokantis pagal pradinio, pagrindinio ar vidurinio ugdymo programas ir turintis nepatenkinamų trimestrų, pusmečių ar metinių įvertinimų, savarankiško mokymosi pasirinkti negali.). Kitaip tariant, direktorius turėjo įvertinti vaiko gebėjimus prieš priimdamas sprendimą. Tokio vertinimo nebuvo ir negali būti, nes pirmų klasių mokinių žinios, lankius mokyklą tris mėnesius, nėra įvertinamos. Dėl tokio jo sprendimo reikėtų kreiptis į teismą. Bet kuriuo atveju, jeigu N. Venckienė būtų žinojusi apie šį įsakymą, ji nebūtų reikalavusi sveikatos pažymos. Apie šią nuostatą ji sužinojo vėliau.

Taigi, kas, kad, spekuliuodama teisėjo neliečiamybe, teisėja N. Venckienė uždaro vaiką kaip įkaitą namuose? Įkalins mergaitę dar dešimčiai metų į priekį? Iš meilės ne savo vaikui? Norisi paklausti, kas norės tokios teisėjos teismo salėje. Matyt, prezidentė, nes, kaip visuomet arogantiškai, ji turi savo nuomonę. Taip, turi. Populistinę. Traumuojamas vaikas? Na, ir kas? Nežinia, ar dar tinkama teisėjo darbui teisėjo profesiją žeminanti teisėja, kuriai, panaikinus neliečiamybę, labai greitai baigtųsi kaprizai? Na, ir kas? Juk prezidentė mano esanti teisingumo garantas, ne teismai. Iš šios pozos ir kyla tokie Prezidento kompetenciją viršijantys pasisakymai.

D. Grybauskaitė taip elgiasi, nes žino, kad daliai visuomenės reikalingas putinizmas. Prezidentė vis greičiau virsta vietinio putinizmo atmaina. Ji tikriausiai mano žinanti, kad Lietuvoje garbinama fizinė jėga, grubumas, storžieviškumas, nesiskaitymas. Pagarbos vaikui kultūra? Kas tai? Gal prezidentė ir teisi? Tai rodo vien per pirmą mėnesį, įsigaliojus įstatymui, ginančiam nuo smurto artimoje aplinkoje, kreipimosi į policiją pagalbos skaičius – 3000 iškvietimų. Kokioje aplinkoje „auklėjami“ vaikai? Masiškai paplitęs vaikų smurtas prieš vaikus ir patyčios. Tai tik ledkalnio viršūnė.

Kur dingo psichologai, ekspertai, vaiko teisių kontrolieriai, visą tai matantys? Slepiasi už atsargumo tokiose bylose būtinumo? Atsargumas, kurio pasekmė – amžina psichoterapija, iki grabo lentos? Ne, prieštarauti prezidentės pozicijai, kaip nekeista šiais demokratijos laikais, jau reikia drąsos. Vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys vis dėlto sutiko atsakyti į kelis klausimus, pasidalyti savo nuomone apie elgesį su vaiku, apie galimas šio konflikto psichologines pasekmes vaikui dabar ir ateityje.

Kaip vertintumėte visuomenei matomą Venckų elgesį su vaiku?

Išlaikyti vaiką keturias valandas ligoninėje, konfliktui vykstant vaiko akivaizdoje, vaiko neleidimas į mokyklą yra jau nebe psichologinis, bet jau ir fizinis smurtas. Regis, pati Neringa Venckienė nebesugeba rodyti išminties ir atsakomybės už savo veiksmus. Jeigu mergaitė išties patyrė prievartą (kas neįrodyta), tai jos globėja tą prievartą tęsia.

Kaip, psichiatro nuomone, reikėtų elgtis su vaiku?

Iš profesinės pusės – ši situacija yra labai sudėtinga. Tam, kad rimtai būtų įvertinta vaiko būsena, reikėtų mažiausiai vieno mėnesio bendravimo su vaiku neutralioje aplinkoje, nedalyvaujant nė vienai konflikto pusei. Vaikas dabar yra ištąsytas, išdraskytas, pati tokio amžiaus vaiko logika „nedirba“. Negali vaikas normaliai išaugti piktoje aplinkoje, nes išaugęs jis bus piktas, įtūžęs žmogus. Jam reikia gyventi kitomis emocijomis, kurios nukreiptų teigiama psichologine linkme.

Ar Kėdainių teisėjo sprendimas grąžinti vaiką teisėtai motinai psichologiniame šio konflikto kontekste pagrįstas?

Manau, kad iš pradžių vaikas turėtų būti apgyvendintas neutralioje šeimoje. Motinai atgavus vaiką, būtina profesionalaus psichologo pagalba abiem bent pusę metų.

Ką reikštų vaikui jo paėmimas fiziškai iš esamos aplinkos?

Vienas atvejis negali pakeisti vaiko gyvenimo. Viena kritinė situacija ilgesniems metams įtakos nedaro. Tačiau jeigu vaikui ir mamai nepadės psichologai, gerai nebus.

Tokia yra eksperto nuomonė. Kodėl tik vieno, kai žinau, kad psichologų luomas iš principo sutiktų su jų kolegos nuomone? Kėdainių teisėjo sprendimas grąžinti vaiką motinai yra bandymas nukirsti Gordijaus mazgą, kuris galų gale jau trečius metus smaugia patį vaiką, kuriuo taip „rūpinasi“ pikta, įsiutusi, grubi, ne tik vaiko, bet ir savo psichikos nesuvokianti vaiką „ginanti“ aplinka. Ar prezidentei malonu matyti šią situacijos agoniją, kurioje ant vaiko tonomis užkraunamos suaugusiųjų primityvios ydos ir aistros? Ar ji supranta padėties rimtumą? Turint ar neturint pačiam, pačiai vaiko nepakanka tik mylėti. Pagarba vaikui neleistų paversti jo nei daiktu, nei politiniu įrankiu siekiant reitingų.