Lietuvos miškų reforma: kam parūpo valstybės turtas?

pamiškė
pamiškė
  © Andrius Vaitkevičius
Dalia Paulauskaitė, „Valstiečių laikraštis“
2007-04-22 09:00

Lietuvos miškų urėdijose - vėl sumaištis. Penktą kartą po Nepriklausomybės paskelbimo reorganizuojama valstybinių miškų valdymo sistema. Šį kartą reforma vyksta ypač slaptai, apie ją neskelbiama ne tik visuomenei, bet ir pačių miškininkų bendruomenei. Ir reorganizacijos pavadinimas nekrinta į akis, atrodo tarsi nekaltas verslo projektas - "Valstybinių miškų kompleksinio ūkio plėtros iki 2010 m. strateginis planas".

Miškininkai priešinasi

Miškas yra vienas didžiausių Lietuvos turtų. Jis užima beveik trečdalį visos šalies teritorijos, arba apie 2,13 mln. ha. Kas galėtų paneigti, kad stambieji verslo banginiai nebando paimti valstybinių miškų į vienas rankas? Apie tai kol kas kalbama pusbalsiu, nes paprasti miškininkai dar tikisi, kad jų protesto akcijos pajėgs sustabdyti vis sparčiau įsibėgėjantį reformos traukinį. Atrodo, šioje situacijoje gerokai susipainiojo ir pačios Generalinės miškų urėdijos darbuotojai, tvirtinantys, kad tikrai nežino, kaip čia viskas bus ir kuo baigsis. Tik aukštieji sistemos pareigūnai netveria entuziazmu ir yra įsitikinę, jog "traukinys įstatytas į bėgius" ir nesustodamas važiuoja pirmyn.

Galinė stotelė, arba skuboto strateginio plano tikslas - nedelsiant pertvarkyti šiuo metu esančias 42 šalies miškų urėdijas į 9 regioninius centrus, o iki 2008 m. pabaigos pasiruošti šių devynių valstybės įmonių - miškų urėdijų reorganizavimui į vieną valstybės (?) miško įmonę, kuri iš centro Vilniuje neva efektyviau galės "subalansuoti kompleksinio ūkio plėtrą, patenkinti įvairių visuomenės grupių (?) poreikius" ir t. t.

Suprantama, plėtros programoje nė žodeliu neužsimenama apie galimą tos vienos įmonės privatizavimą, o strateginis planas grindžiamas rožine vizija - sukurti modernų, turintį išplėtotą infrastruktūrą ir kvalifikuotų darbuotojų ūkį, kurti darbo vietas ir aplinką, atitinkančią visuomenės dabarties ir ateities lūkesčius, bei panašiai. Gražu, tačiau ar realu?

Lietuvos miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacija oficialiame kreipimesi į aplinkos ministrą Arūną Kundrotą, Seimo Aplinkos apsaugos ir Socialinių reikalų ir darbo komitetų pirmininkus Bronių Bradauską ir Algirdą Sysą, generalinį miškų urėdą Benjaminą Sakalauską bei Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentą Edvardą Riepšą išreiškė daugumos miškininkų nepasitenkinimą naujosiomis struktūrinėmis pertvarkomis. Profsąjungos tvirtina, kad jau ankstesnių keturių reorganizacijų pasekmė - vien "iškabų keitimui" iššvaistyti milijonai litų valstybės lėšų, daugiau kaip 3 kartus sumažintas darbuotojų skaičius.

"Vykdytų reformų patirtis rodo, kad problemų perdavimas į privačias rankas ne visada yra geriausias sprendimo būdas", - atvirai teigiama miškininkų kreipimesi į savo vadovus.

Papildys bedarbių gretas

Spėjama, kad po reorganizacijos darbo neteks dar apie 700 miškininkystės specialistų ir tiek pat ar net dvigubai daugiau sezoninių miško darbininkų. Kol kas tik žadama, kad "reformos eigoje" atleistiems darbuotojams neva bus suteiktos šimtaprocentinės socialinės garantijos, tačiau šie pažadai nepagrįsti jokiais ekonominiais skaičiavimais bei oficialiais įsipareigojimais. Strateginis planas parengtas pagal Lietuvos žemės ūkio universiteto (LŽŪU) darbuotojų, vadovaujamų rektoriaus prof. Romualdo Deltuvo, mokslinį darbą, tačiau šis veikalas, pasak miškininkų, nebuvo pristatytas visuomenei, nesvarstytas pačių miškininkų, o reforma vykdoma skubotai - kai kuriose šalies urėdijose jau keičiama valdymo struktūra, iš darbo atleidžiami žmonės.

Profsąjungos reikalauja sustabdyti reformą ir nedelsiant atlikti ekonominių bei socialinių reorganizacijos pasekmių įvertinimą, nustatyti funkcijas, kurias privalės atlikti naujai suformuoti valdymo dariniai, taip pat - parengti konkrečius darbuotojų užimtumo ir socialinių garantijų projektus, o reformos projektą apsvarstyti visų miškų urėdijų kolektyvuose.

Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentas E.Riepšas pritaria profsąjungų pozicijai. Jis siūlo ministrui A.Kundrotui reformą atlikti keliais etapais - iki 2008 m. parengti reorganizacijos motyvus, aptarti visų grandžių specialistų likimą, atlikti ūkinės, ekologinės ir socialinės veiklos analizę suskirstant miškų urėdijas į grupes pagal jų veiklos efektyvumą ir ekonominį gyvybingumą. Iki 2010 m., pasak E.Riepšo, būtų galima silpnas, neatitinkančias numatytų reikalavimų urėdijas prijungti prie stipresnių padalinių.

Deja, į balsus, sklindančius iš apačios, Aplinkos ministerija, atrodo, nekreipia jokio dėmesio. Kovo 22 d. prie šios ministerijos veikiantis "patariamasis organas" - Miškų ūkio konsultacinė taryba pritarė žaibiškam strateginiam planui ir rožinei vienos įmonės vizijai.

Įžvelgia korupciją

Dauguma miškininkų, kalbėjusių su VL žurnaliste, bijodami iš karto netekti darbo, nenorėjo viešai skelbti savo pavardžių, tačiau tvirtino, kad naujoji reforma, jeigu ji bus vykdoma taip, kaip sumanyta, neabejotinai sunaikins pelningai veikiančią miškų ūkio žinybą.

"Reformos projektas visiškai neatitinka strateginio planavimo metodikos. Nenurodyta institucinė struktūra, nėra uždavinių ir priemonių įgyvendinimo terminų, neaiškūs lėšų poreikiai bei finansavimo šaltiniai, nepateikta rodiklių sistema, atsakomybė už priemonių įgyvendinimą. Apskritai nėra jokios analizės apie egzistuojančių ir planuojamų pertvarkyti urėdijų, girininkijų administracinę struktūrą. Neaišku, kiek patyrusių specialistų bus išmesta į gatvę. Pagal tokį planą daryti pertvarką - tiesiog nusikaltimas", - sakė pašnekovai.

Urėdijų stambinimas sukėlė įtarimų ir Seimo Naujosios sąjungos (socialliberalų) frakcijai. Jos nariai praėjusią savaitę kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT), prašydami atlikti antikorupcinį Valstybinių miškų kompleksinio ūkio plėtros iki 2010 m. strateginio plano vertinimą. Socialliberalai taip pat paragino Seimo Aplinkos apsaugos komitetą apsvarstyti bei įvertinti miškų reformos būtinumą bei tikslingumą.

Prieš skubotą, nemotyvuotą reformą pasisako ir vietos politikai. Jų nuomone, reorganizacija ypač skaudžiai atsilieps rajonų savivaldybėms, nes iš darbo atleisti miškininkai, sezoniniai darbininkai papildys ne vieno rajono bedarbių gretas, sumažės mokesčiai į vietinius biudžetus, be žaliavos šaltinio liks smulkiosios medienos verslo įmonės.

Savivaldybių atstovų nuomone, reforma akivaizdžiai atveria kelią miškų žinybos privatizavimui, kuris bus pradėtas perimant medelynus, miško medžiagos išvežimo barus, techniką, pastatus, ypač tuos statinius, kurie yra gražiose Lietuvos vietose, prie vandens telkinių. Tas, kam atiteks Lietuvos miškai, neabejotinai bus vienas iš turtingiausių šalies žmonių.

Bet argi ne to ir siekiama - vienose rankose arba siaurame "draugų būryje" sukoncentruoti milijoninius pirkimus bei pardavimus, neribojamą miško kirtimą, medienos realizavimą stambiu mastu? Padidės ar sumažės korupcijos tikimybė? Spręskite patys.

Nereikia miškininkų?

"Atšiaurus požiūris į žmones - blogiau už atšiaurų klimatą", - neseniai viename interviu teigė Nemenčinės (Vilniaus r.) urėdas Eligijus Ryškus. Jis išsakė daugumos šalies miškininkų nuomonę dėl susiklosčiusios ydingos valdymo situacijos.

"Miškininkus pasiekia atsitiktinė informacija, jie girdi įvairius gandus, tačiau neatsimenu, kada buvo sušauktas urėdų susirinkimas. Urėdijos ne tik ūkininkauja miškuose, bet ir tvarko pastatus, investuoja, perka techniką, planuoja ateitį, bet vieną dieną gali paaiškėti, kad viso to niekam nereikia, kad visos pastangos nuėjo veltui. Taip yra slopinama žmonių iniciatyva ir pasitikėjimas valstybe. Tai primena tarybinius laikus, kai žmogus buvo mažas sraigtelis, už kurį viską nuspręsdavo visagalis CK", - po šiais E.Ryškaus žodžiais tvirtina galintys pasirašyti ne tik Vilniaus, bet ir Dzūkijos, Aukštaitijos, Žemaitijos ar Suvalkijos urėdai, girininkai, miško darbininkai.

Beje, pastaruoju metu žmones bandoma tarpusavyje sukiršinti, kad neliktų jų vienybės, taigi būtų palaužtas miškininkų pasipriešinimas. Dauguma urėdų palikti visiškoje nežinioje, o girininkus vis dažniau į privačius pokalbius Vilniuje kviečiasi stambiojo medienos verslo atstovai. Ką žada? Atspėkite.

Varėnos rajono mero pavaduotojas Alvydas Valeiša, susirūpinęs net trijų šiame rajone esančių miško urėdijų likimu, sako: "Pagal specialybę esu miškininkas, todėl labai atidžiai studijavau strateginį planą. Deja, nematau jokios motyvacijos, kuri galėtų pateisinti tokią skubotą ir slaptą reformą. Akivaizdžiai kyšo tik privačių verslininkų ausys".

LŽŪU Miškų fakulteto dekanas Edmundas Bartkevičius taip pat pripažįsta iki šiol nematęs reformos modelio, nors strateginį planą kūrė jo kolegos iš to paties universiteto.

"Klausėme jų, kodėl numatyta iš pradžių palikti 9, o ne 7 arba 12 urėdijų? Autorius juokdamasis atsakė, kad 9 - tiesiog gražus skaičius. Na, tegul būna 9, bet kai liks viena įmonė - neįsivaizduoju, kaip ją iš Vilniaus valdys? Čia, matyt, pramonininkai ir miško verslininkai labai stipriai padirbėjo, kad reformos projektas būtų toks, koks yra", - atvirai išsakė savo poziciją E.Bartkevičius.

Paprašytas patikslinti, kokios verslo struktūros suinteresuotos paimti valstybinius miškus į savo rankas, dekanas įvardijo Seimo nario Antano Boso įkurtą Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporaciją, asociaciją "Lietuvos mediena" bei Alytuje įsikūrusią užsie­nio įmonę "Stora Enso".

Prieš drastišką reformą taip pat nusistatęs Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos Miškininkystės katedros vedėjas Evaldas Sur­vila. Jo nuomone, verslininkų įtaka yra užslėptoji reformos pozicija, nes Lietuvos miškai - tai toks turtas, kurio labiau reikia ne valstybei, o privataus verslo atstovams.