Aktorius Petkevičius: suvaidinęs Jėzų Kristų, galėjo atsidurti Sibire

Filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ spaudos konferencija
Filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ spaudos konferencija
  © Tomas Vinickas

Vidai, ar dar prisimenate, kaip Jums pavyko gauti tokį visų jaunų aktorių geidžiamą, bet sykiu tokį pavojingą vaidmenį?

Na, aš labai netikėtai jį gavau. Buvau pirmo aktorinio kurso studentas, tik ką įstojęs į konservatoriją. Ir staiga ateina Kęstutis Antanėlis ir sako: „Mes ruošiamės statyti „Jėzų Kristų“, aš girdėjau, kad tu gali padainuoti per keturias oktavas... Mat ta partija būtent tokio diapazono reikalauja. Kęstutis sėdo prie pianino, liepė padainuoti ir paskui pasakė: „Gerai, pradedam dirbti...“

Kaip K. Antanėlis sužinojo apie Jus – dainuojantį būsimą aktorių?

Aš nežinau, iš kur Kęstutis Antanėlis sužinojo apie mane. Tiesa, tuo metu buvau tokios roko grupės, kuri vadinosi „Cry Dogs“ vadovas. Išvertus iš anglų kalbos tai reiškė „Kaišiadorių kultūros namu estradinis ansamblis“. (Juokiasi.) Su juo mes grodavom šokiams, dalyvaudavom apžiūrose ir 1973-aisiais buvom užėmę trečią vietą Lietuvoje. Rungėmės su Druskinininkų kultūros namais, kuriems tada vadovavo įžymusis Mikas Suraučius.

Beje, dainavimas buvo mano pirmoji meilė, ir kai pirmame studijų kurse reikėjo pasirinkti – dainavimas ar teatras, o kadangi mano kurso vadovė D. Tamulevičiūtė buvo labai griežta, reikli pedagogė ir man padarė įtaką, – aš pasirinkau teatrą.

Kaip kūrėte tą ypatingą vaidmenį? Kokį Jėzų Jums pavyko suvaidinti – Jūsų įsivaizduojamą, ar K. Antanėlio reikalaujamą?

Tokį, kokį parašė Andrew Loydas Weberis... Aš manau, kad „Jėzus Kristus“ yra pati geriausia visų laikų pramoginė muzika. Daug geresnė už „The Beatles“, „Pink floyd“, „Rolling Stones“, „Queen“ kartu paėmus. A. L. Weberio ranką vedė pats Dievas, dėl to jis parašė šitą fantastišką roko operą.

Kurioje Jūs gavote fantastišką vaidmenį...

Kurioje aš gavau fantastišką vaidmenį. (Juokiasi.) Aš atsimenu Antanėlio žmona aktorė Janina Matekonytė man gavo togą – paprastą, drobinį baltą rūbą, kurį aš vilkėjau premjeros metu. Aišku, buvo labai daug nedrąsos, nes tada visur zujo sovietų saugumas. Mes bijojom pakliūti į jo rankas. Spektaklio premjera per Kalėdas buvo paskirta aštuntą valandą vakaro, bet mes pradėjom šeštą, o septintą atvažiavo saugumiečiai mūsų supakuoti. Bet pamatę, kad viskas jau vyksta, nedrįso. Na, jie galvojo mus visus išgaudyti vėliau. Taip ir buvo.

O nuo labai didelių nemalonumų mus, ko gero, išgelbėjo tai, kad apie suvaidintą spektaklį pranešė „Amerikos balsas“, taigi saugumas nusprendė geriau palikti mus ramybėje. Bet K. Antanėlis vistiek nukentėjo – ji išsikvietė saugumas ir pasiūlė pačiam išeiti i iš VISI, kur jis tuo metu mokėsi. Na, mane tik prižiūrėjo, manęs nelietė. Mane per D. Tamulevičiūtę „koregavo“. Atsimenu vėliau labai norėjau išvažiuoti į turistines keliones – buvau padavęs pareiškimus kelionei į Portugaliją, Austriją, kitur, bet prašymus vis atmesdavo. Net į Lenkiją manęs neišleido. Buvau „neišvažiuojamas“. (Juokiasi.)

„Jėzus Kristus“ operos premjera buvo per pačias Kalėdas – tyčia erzinot saugumą?

Taip išėjo. K. Antanėlis mums sakė: „Sutarėm su dailės institutu, kad 25-tą dieną rodysim“, ir viskas. Nežinau, ar taip tyčia buvo suorganizuota, ar atsitiktinumas. To reikėtų klausti Kęstučio.

Kas spektaklio metu dėjosi instituto koridoriuose, salėje, prie scenos?

Jūs įsivaizduokit – jau į repeticijas, nors jos vyko slapta – rinkdavosi daugybė žmonių. Kas tik sužinodavo, žinią perduodavo „ iš ausies į ausį“, žiūrėdavo repeticijas, sekdavo. Premjeros metu salė lūžo. Buvo didžiulis susidomėjimas, kadangi operoje paliesta ir religinė tema, ir išreikštas tam tikras pasipriešinimas sovietams. „Jėzus Kristus“ buvo didžiulis įvykis.

Vidai, į spektaklį kiti aktoriai ir Jūs atėjot nešini džiūvėsėliais? Jeigu ką...

Na, kad ne. Gal pamiršome (Juokiasi.)

Jautėtės disidentais?

Buvom jauni, negalvojome apie pasekmes. Aišku, kad panorėję mus visus būtų susėmę. Bet mes negalvojome... Lygiai kaip negalvojome, kai pirmą kartą 1988-ųjų gegužį į Ameriką su Jaunimo teatru nuvažiavome. Suvaidinę spektaklį Niujorke visi atsistojom ir scenoje sugiedojom tautinę giesmę. Tada dar net Sąjūdžio nebuvo. Sugiedojom ir galvojom: „Na, tai dabar – tiesus kelias i Sibirą...“ Nes tada į Ameriką skrisdavom per Maskvą. Iš Maskvos – į Sibirą...

Ar buvo daugiau tokiu ekstremalių Kalėdų? Kaip Kalėdas švęsdavo teatro žmonės, aktoriai?

Būdavo specialiai neleidžiama to daryti. Specialiai iš anksto gruodžio 24ą-ją teatro vadovybė suplanuodavo patį ilgiausią spektaklį. Tai buvo opera „Meilė ir mirtis Veronoje“ – vienas ilgiausių mūsų spektaklių. Baigdavosi apie pusę vienuoliktos ar vienuoliktą vakare ir mes, pavyzdžiui, aš sėsdavau į paskutinį traukinį Vilniuje ir važiuodavau į Kaišiadoris. Ten mano tėveliai ir visa giminė susirinkdavo, ir mes ten švęsdavom Kūčias.

Švęsdavot uždangstę langus ar atvirai?

Ne, neuždangstę, bet į bažnyčią Kaišiadoryse neidavau. Eidavau Vilniuje, kur manęs niekas nepažįsta, saugumiečiai negalėjo iššifruoti. Taip ir slėpdavomės. Jau tada langų nedangstydavom, kadangi Kaišiadoryse daug žmonių Kalėdas švęsdavo. Net buvęs Prezidentas Algirdas Brazauskas, kaip pats prisipažino, švęsdavo. Palyginus jis netoli gyveno – buvo mano tolimesnis kaimynas...

Kalėdos buvo stebuklingesnės anksčiau ar dabar? Galite jas palyginti?

Tada apie jas nekalbėdavo, laukdavom slapta. Dabar tai – įprasta. Pasiruošimas prasideda prieš du mėnesius ir jos – tarsi ir nebešventė. Šurmulys užgožia patį tos šventės sakralumą. Vis dėlto tai – sakralinė šventė.

Vaikystė, jaunystė. Kokias gaudavot dovanas? Ar jos kelia šypsena palyginus su dabartinėmis?

Be abejo. Aš atsimenu, kai visai mažas buvau, džiaugdavausi ant eglutės radęs pakabintą sausainį ar saldainį, laukdavom, kada mama juos leis nusikabinti.

O Kalėdų senis ką atnešdavo?

Senis atnešdavo kažką tai labai kuklaus. Nes mano tėvelis buvo geležinkelietis, mes labai vargingai gyvenom, po septynių klasių dirbau krovėju – kraudavau cementą, šiferį, nebuvo iš ko ir tų dovanėliu paruošti, o mes buvom keturi vaikai, viskas buvo labai sunkiai.

Ką jis vėliau ėmė nešti Jūsų dukroms? Ar galite palyginti su savo vaikystės dovanomis?

Oi, tai – nepalyginama! Vieną kartą vienai mano dukrai Kalėdų senelis atnešė raktelius nuo mašinos. Aišku, ji buvo labai laiminga, tai buvo pati didžiausia dovana. Dabar yra daug lengviau, daug paprasčiau ieškoti dovanų.

Ar buvote nors sykį gyvenime persirengęs Kalėdų seneliu?

Ne, niekada. Aš sakydavau: „Aš prisivaidinu užtektinai teatre ir niekada gyvenime nebūsiu Kalėdų seneliu“. Nesu niekada juo buvęs.

Kas Jūsų žmona? Kur susitikote, susipažinote?

Pažintis labai paprasta. Violeta tuo metu irgi labai sunkiai gyveno, universitete neakivaizdžiai studijavo vokiečių kalbą ir atėjo dirbti į Jaunimo teatrą kasinininke. Taip ir susipažinome. Iš pradžių lyg nieko ypatingo nebuvo, bet paskui pradėjom bendrauti artimiau, ir ji tapo mano žmona ir mano džiaugsmas.

O dvi dukterys. Teikia daugiau rūpesčių ar džiaugsmo? Ko daugiau?

Tik džiaugsmo. Nuostabios dukros, kurias labai myliu ir jos mane myli. Labai jomis džiaugiuosi.

Su vyresnėle Asta vienu metu dalyvavot netgi „Lietuvos dainų dešimtuke“...

Taip, dukra dainuoja. Su Donatu Montvydu ji tapo „Lietuvos dainų dešimtuko“ nugalėtoja. Gaila, kad daugiau dainavime nebuvo galimybių pasireikšti. Bet mes kartas nuo karto ar bardų festivaliuose, ar kur kitur padainuojam. Ji pakankamai muzikali, turi neblogą balsą. Tarp kitko ir antroji dukra turi neblogą balsą. Buvo tokia grupė „Čia gimę“. Ji joje bardų dainas dainuodavo. Paskui ta grupė iširo. Taigi nedainuoja nė viena dukra – nei ta, nei ta.

Neseniai Aistė ištekėjo. Kokį žentą gavot?

Labai gera žentą. Aš džiaugiuosi. Jis labai geras vyrukas. Labai jautrus, labai protingas, atidus, vyriškas. Jų pora – nuostabi.

Ar dukra vyrą pasirinko panašų į tėtį?

Nežinau, ar panašų. Atrodo, kad ne (Juokiasi.)

 

Aktorius Petkevičius: suvaidinęs Jėzų Kristų, galėjo atsidurti Sibire

Filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ spaudos konferencija
+2