​Grafikė Norvilaitė ligoniukams guosti pasitelkia meno terapiją

Mugės "ArtVilnius" atidarymas; grafikė Kristina Norvilaitė
Mugės "ArtVilnius" atidarymas; grafikė Kristina Norvilaitė
© Paulius Peleckis

Artėjant Kalėdoms, jau rytoj, vilnietė grafikė Kristina Norvilaitė pakvies į galeriją „Menų tiltas”, į savo darbų parodą „Tik niekam nesakyk”. Kalėdoms paruošė ypatingą dovaną, Kalėdų stebuklą?

„Na, man kiekviena paroda kaip stebuklas. Atrodo, neparengsiu, labai daug darbo, nepavyks… Bet padarai ir apima džiaugsmas, įvyksta stebuklas. Be to šįkart viskas bus kitaip, nei visada“, – intriguoja menininkė.

Kitaip – tai kaip? Kur sėmeisi tam kitoniškumui įkvėpimo?

Tikrai niekam nenorėčiau sakyti, kas įkvėpė, bet pasakysiu… Tokie labai keisti dalykai: sutiktų žmonių tremtis, Yves'o Saint Laurento idėjos, piešimas ant asfalto karštą vasaros dieną su kreida ir kosmosas… Gėda vardyti šiuos nesusijusius dalykus, bet būtent tai sukėlė audrą minčių ir idėjų, kurios atsirado mano naujuose darbuose. Todėl ir pavadinau parodą „Tik niekam nesakyk”. Tokie mano įkvėpimai, ir mano spalvos – juoda, balta, raudona… Mišri technika – tapyba ir grafika.

Kodėl parodą rengi ne nuosavoje „Kristinos galerijoje” Užupyje, o svetimoje erdvėje?

Mano galerijoje kabo daugybė mano paveikslų, juos reikėtų šia proga nukapinti. O štai pakvietė į „Menų tiltą” ir labai malonu. Ir šiaip labai malonu, kai pakviečia.

Tave prieš Kalėdas pakvietė ne tik į galeriją, bet ir į ligoninę, pas sergančius vaikus – juos mokyti grafikos. Ir tai veikla, apie kurią iki šiol negirdėjom…

Taip. Kai nuotraukas iš ligoninės paviešinau internete, daug kas nustebo. Bet aš tai darau jau 2009 metais. Iš pradžių tai buvo tarsi savanorystė, ir iki šiol tęsėsi. Todėl kai šiemet VŠĮ „Meno avilys” vadovė Gintė Žulytė ligoninės darbuotojų paklausė, kas galėtų rengti naują projektą “Judančių vaizdų terapija”, ligoninės vaikų auklėtojos, kurios mane jau žinojo, pasiūlė mane.

Projektas prasidėjo rugsėjį ir tęsisi iki gruodžio pabaigos. Jame dalyvauja Santariškių vaikų ligoninėje besigydantys vaikai ir juos globojantys tėveliai. Ligoninėje guli vaikai, besigydantys nuo visokių ligų: neįgalūs, po nudegimų, su urologinėms negaliomis, kitokių baisių ligų kamuojami.

Ir visus tuos metus, kiekvieną savaitę, tu lankaisi ligoninėje, susitinki su vaikais, su jais bendrauji?

Taip, nuo 2009 metų. Pirmieji užsiėmimai buvo eksperimentiniai. Kai svarstėme, kaip pavyks, kaip seksis. Ar sergantys vaikai, vaikai po operacijų norės, ar galės kurti? Iki šiol chirurginio skyriaus koridoriuje kabo jū darbeliai – grafikos raižiniai ant lentelių. Išdėlioti kaip mozaika.

Viskas įvyko ligoninės medikų, auklėtojų iniciatyva. Norint tam ryžtis reikėjo didelio entuziazmo, tikėjimo, energijos. Tie žmonės – labai šviesios asmenybės. Ypač vyriausia auklėtoja Rita Gervinskienė. Ant jos pečių viskas ir laikosi. Jeigu nebūtų jos, niekas nevyktų. Beje, ne viena aš ten lankausi. Kitomis savaitės dienomis su vaikais dirba odininkai, tekstilininkai, dailininkai.

Kokios vaikų nuotaikos? Kaip jie būna nusiteikę užsiėmimų metu, ką jiems pavyksta sukurti?

Po šiemetinių užsiėmimų pamačiau, kad jiems labiausiai reikia pozityvumo – ryškių spalvų, ypač raudonos spalvos – gyvybinės energijos. Kai jie ateina į užsiėmimus pirmą kartą, būna labai ramūs. Tačiau pradėję kurti, labai suaktyvėja. Labiausia stebina jų pozityvumas; kokiom ligom besirgtų, jie turi daug pozityvumo, šviesos ir vilties, ir tai labai stebina.

Vaikai sergantys, po operacijų. Nebuvo taip, kad kuriam nors pasidarė bloga, o tu nežinojai, kaip pasielgti?

Per užsiėmimus prie jų budi dvi arba trys auklėtojos. Jeigu kažkuriam vaikiukui pasidaro bloga, jį iškart veža į palatą. Bet jie labai stipūs. Yra vienas vaikiukas su abiem sulaužytom rankomis… Kadangi raižyti ant lentelės jis negali, jam daviau paruoštą atspaudą ir jis jį ant lentelės dėlioja. Kas jam nutiko, neklausinėju. Stengiuosi vaikų negalių neakcentuoti. Tiesiog dirbu su jais ir tiek.

Tu pati jautiesi stipri? Juk tenka pavirsti guodėja, gerąją fėja…

Na, nežinau… Ten būdama vaikams noriu perduoti pozityvumą. Pasakyti, kad jie daug gali, kad gražiai dirba, juos pagirti…

Niekada jų negiri be reikalo? Iš tiesų tie vaikai talentingi?

Taip. Labai gražių darbelių padaro netgi tie, kurie prie meno prisiliečia pirmą kartą. Man labai smagu, kad ir tėvai prisijungia. Jiems tie užsiėmimai padeda atitrūkti nuo slogių minčių, dvasišai pailsėti. Man dažnai padėkoja, kad bent pora valandų galėjo negalvoti apie ligas. Ir man dėlto smagu.

Iš kur tavyje tiek gailestingumo ir dvasios stiprybės?

Net nežinau... Bet aš pati labiau žaviuosi seselėmis ir auklytėmis, kurios ten dirba, paromis su vaikais būna. Aš tik savo pamokomis padedu. Apskritai galvoju, kad visi sveikieji turim nesveikiems padėti. Tie, kurie turim kojas, rankas, bet gyvenime egzistuoja ir kitokie dalykai. Reikia ir apie tai pagalvoti ir pasirinkti prioritetus.

Jūsų užsiėmimai vyks iki pat Kalėdų? Ruošiatės joms?

Žinoma. Vaikai jau pradeda galvoti apie tai, raižyti snaiges, eglutes, ruošti dovanas. Specialiai šitos temos nespaudžiu, viską darau natūraliai, nes vaikai ligoninėje keičiasi. Kai kurie guli ilgai, kai kurie atvažiuoja-išvažiuoja. Be to grupė labai mišri – nuo mažylių iki paaugliukų. Turiu prie jų prisitaikyti. Ir taip yra visada – nuo 2009 metų. Dalį darbelių vaikai išsiveža namo, dalį palieka ligoninėje. Būna, kad sukuria vieną darbelį, bet būna, kad ir penkis – dešimt. Ir mergaitės, ir berniukai. Aš labai džiaugiuosi, kad jie užsikabina – negali sustos. Matau, kaip įsitraukia į darbą, juos užvalgo kūryba. Labai smagu tai stebėti.

Kodėl tu tai darai – dirbi be atlygio, aukoji savo laiką?

Man tai labai svarbu, tai suteikia man dvasinę pusiausvyrą. Kai anksčiau dirbau vaikų namuose buvo vienaip, ligoninėje – kitokia atmosfera. Vieni čia bepraradą viltį, kiti jos neprarandantys. Auklėtojų sumanymas rengti meno pamokas jiems suteikia šviesos. Atrodytų – kam to reikia, bet reikia.

Tie užsiėmimai ir man kaip terapija. Juk įtampų ir mano gyvenime susikaupia. Bet kai aš nueinu į ligoninę, mano problemos pasirodo mažos. Kad vaikai ir serga, jie vis tiek pozityvūs. Iš jų pasisemiu pozityvo.

Juk kas yra Santariškės? Tai – gydymo mašina, konvejeris. Kiek ten pereina nelaimingų, sergančių vaikų, jų tėvų. Kiek nelaimingų istorijų. Kai kurie vaikai ten pabuvę išeina iš šio pasaulio... Ir ne tik sergantys vėžiu, bet ir kitomis ligomis. Pavyzdžiui, inkstų nepakankamumu. Gerai, jeigu randa donorą, o jei ne? O jeigu vaikelis su negalia? O jeigu po keliasdešimtos stuburo operacijos? Kai kurie neturi jokios ateities – juk nepasveiks nei stuburas, nei kojos… Matau, kaip tie vaikai kompleksuoja, kad jie neįgalūs, kad jie niekam nereikalingi. Reikalingi!

​Grafikė Norvilaitė ligoniukams guosti pasitelkia meno terapiją

Mugės "ArtVilnius" atidarymas; grafikė Kristina Norvilaitė
+6