Istorija kitaip: kai landsbergizmas lygus stalinizmui

A. Paleckio rėmėjai
A. Paleckio rėmėjai
  © Rita Gečiūnaitė

Tarp garbingiausių svečių – partijos „Frontas“ lyderis Algirdas Paleckis, sovietinės organizacijos „Jedinstvo“ buvęs vadovas Valerijus Ivanovas, istorikas Liudas Truska, Seimo narys Julius Veselka. Susiėjime, kuris priminė sovietinių laikų partinės kuopelės susirinkimą, dalyvavo ir būrelis veikėjų, prisistačiusių ilgamečiais „teisinių struktūrų darbuotojais“. Kaip įprasta, taip mėgsta prisistatyti buvę represinių sovietų struktūrų darbuotojai.

Pasmerkę Lietuvos partizanus, kurie nevengė civilių žudynių, ir tylos minute pagerbę žuvusiuosius už tarybų valdžią, knygos pristatymo dalyviai bandė diskutuoti, tačiau diskusija labiau priminė mitingą.

reklama

„Reikalingi visokie sąrašai – ir tremtinių, ir politinių kalinių, ir žuvusiųjų nuo partizanų, nes A. Anušauskas tokių sąrašų nesudarys, – tvirtino istorikas L. Truska, ėmęs dalytis asmeniniais atsiminimais iš Dzūkijos. – Kiek pamenu, žmonės stribų nekentė, o partizanų bijojo, vadindavo banditais.“

Pasak jo, tik septyni procentai iš visų nužudytųjų buvo MGB agentai, o likusieji civiliai gyventojai. Būtent Lietuvoje įsigaliojo tradicija kovoti „ne prieš okupantus, o prieš kolaborantus“, t. y. partizanai kovojo prieš savus piliečius, tvirtino L. Truska. Tačiau šis jo kalbėjimas sukėlė ūmų vieno klausytojo įniršį: „Kodėl žmonės nekentė „liaudies gynėjų“, jei jie kovojo su banditais?“

Kitų „pranešėjų“ kalbos, nesikirtusios su sovietinės istoriografijos linija, buvo sutiktos gerokai palankiau.

Pasak A. Paleckio, naujoji knyga, kurioje „pateiktas Lietuvos gyventojų, daugiausia civilių, nužudytų pokario metais, sąrašas ir trumpi duomenys apie aukas (negalutiniais leidėjų skaičiavimais, pokaryje miško broliai nužudė apie 20 000 Lietuvos civilių, iš jų apie 1000 vaikų) stos į vieną iškilią gretą kartu su tokiomis knygomis kaip V. Petkevičiaus „Durnių laivas“ ar J. Kuolelio, aršiai kovojusio prieš Lietuvos nepriklausomybę, atsiminimų knyga „Pro kalėjimo grotas“.

Apžvelgęs gilias lietuviškojo fašizmo ištakas, siekiančias 1926 metus, konstatavęs, kad dvidešimt pastarųjų metų Lietuva gyvena taip pat maitinama fašistinės propagandos, A. Paleckis prognozavo, kad „kapitalistinė santvarka – tai pasiruošimas naujojo fašizmo atėjimui“. „Nacizmas ruošiamas kaip teroras, kad neįvyktų socialinės revoliucijos“, – dėstė jaunasis marksistas, remdamasis dabartiniais įvykiais, protesto akcijomis, kurios nuvilnijo per visą Europą. „Valstybinė, nacizmą palaikanti, politika“, esą vykdoma ir Lietuvoje, o gyvas tam įrodymas esą tie 15 nacistų, kurie tarnauja Lietuvos kariuomenėje.

„Kuklus“ paminklas

Pasak leidėjų, ši knyga – tai ne tik kuklus paminklas visoms pokario metų beginklių civilių žmonių aukoms. „Tai ir kaltinamasis aktas Lietuvos valdžiai, pokario terorizmą pavertusiai valstybine politika. Knygos pagrindu – mūsų išrinktų europarlamentarų iniciatyva – ši problema turėtų būti analizuojama net Europos Sąjungos lygmeniu: ar dar yra kita tokia Europos valstybė, kurioje terorizmas būtų iškeltas kaip partizaninio karo vėliava?“ – rašoma knygos įžangoje.

Ar tas europarlamentaras – „frontininko“ A. Paleckio tėvas Justas Vincas Paleckis, neseniai atsiribojęs nuo radikalių sūnaus pareiškimų apie Sausio 13-osios aukas, leidėjai nepaaiškino.