Kembridžo studentas: kas dominuos – globalūs ar provincialūs lietuviai?

Kembridžo studentas I. Budvytis.
Kembridžo studentas I. Budvytis.

Kaip galėtų atrodyti Lietuva po dešimties metų? Atsakymų į tokį klausimą ieškojo Didžiosios Britanijos Kembridžo ir kituose žinomuose universitetuose studijuojantys lietuviai, susirinkę į Jungtinėje Karalystėje vykusį idėjų forumą „Lietuva: dabar ir po dešimties metų“. Į šalies stipriąsias ir silpnąsias vietas buvo bandoma pažvelgti ir profesoriaus, ir verslininko, ir studento akimis. Vienas forumo organizatorių, Kembridžo universiteto Lietuvių bendrijos prezidentas Ignas Budvytis, įsitikinęs, kad dominuos „globalūs“ lietuviai, atvirai besidalijantys savo idėjomis ir nebijantys naujovių.

Vienas tiesiausių kelių į tarptautinį pripažinimą mažai šaliai – būti inovatyviai, skatinti verslą, padėti studentams įsilieti į darbo rinką. Perspektyvų turi medicinos sritys, kaimo turizmas, mokslinių tyrimų centrų steigimas. Tačiau visų pirma reikėtų sujungti globalius „nutolusius protus“ su Lietuva.

Lietuva po dešimties metų. Ar joje vis dar bus lietuvių? Ne veltui užduodu tokį klausimą: komunikacijų teoretikas, profesorius Arūnas Augustinaitis yra sakęs, kad Lietuva nespėja į globalių pokyčių traukinius. Esą Lietuva provincialėja – grįžtame atgal, grimztame į pakraščio būtį, iš „vakarietiško kampelio“ tarybiniais laikais tampame pakraščiu. Kaip manote, ar po dešimties metų spėsime į bent vieną pokyčių traukinį? – paklausiau Kembridžo universiteto studento, kompiuterinių mokslų doktoranto I. Budvyčio.

Po dešimties metų lietuvių bus ir Lietuvoje, ir už jos ribų. Kas labiau dominuos – „globalūs“ lietuviai, linkę dalytis savo idėjomis su kitomis kultūromis ir iš jų mokytis, ar „provincialūs“, nenorintys žiūrėti toliau savo krašto būties, yra klausimas, į kurį bus galima atsakyti tik po dešimties metų. Šiuo metu reikia stengtis tai pakeisti.

Sutinku su profesoriumi, kad Lietuva turi problemų, o jų turi visos šalys, tačiau esu tikras, jog dauguma jų yra išsprendžiamos. Tiesa, tik kalbėti apie tai neužtenka, reikia veikti. Remdamiesi šiuo principu ir nutarėme suorganizuoti „Lietuviškų idėjų forumą 2011“, renginį, įtraukiantį ne tik lietuvius, bet ir bet kurių tautybių profesionalus. Juk inovatyviausios idėjos kaip tik kyla žmonėms, kurie nežino ar nepaiso nusistovėjusių tradicinių normų ar taisyklių. Kuo daugiau pažinčių, kontaktų turėsime su visu pasauliu, tuo reikšmingesni projektai bus vykdomi Lietuvoje.

Iš pokalbių su forumo dalyviais ir pranešėjais galiu spręsti, jog vyksta tikrai nemažai gerų pokyčių globalėjimo ir ambicingų projektų prasme. Ypač džiugina sparčiai augantys „Global Lithuanian Leaders“, kurie savo veikla – kad ir susitikimo su NASA astronautu K. J. Bobko organizavimu – ne tik skatina „suspėti į pokyčių traukinį“, bet, manau, parodys pavyzdžių, kuriais seks ir kitos valstybės.

Ar po dešimties metų būtų įmanoma didžiuotis indėliu į Europos Sąjungos kosmoso programą? Užsibrėžus konkretų tikslą ir subūrus gerą komandą viskas įmanoma. Neseniai vykęs aukštų vadovų iš NASA aplinkos vizitas Lietuvoje tikrai suteikia optimizmo.

Kokią ateities Lietuvos viziją numatėte savo diskusijoje? Galbūt žinomų užsienio universitetų studentai, žvelgiantys į šalį iš didesnio atstumo, mato kitokias jos stipriąsias ir silpnąsias puses?

Visos studentų grupės, diskutavusios ekonomikos, švietimo ir emigracijos bei nacionalinio identiteto klausimais, pateikė konkrečių ir detalių pasiūlymų Lietuvos gerovei kurti. Ypač karštų diskusijų sulaukė svarstymai apie galimą „lietuvio“ sąvokos išplėtimą.

Ryžtas ir atkaklumas būtų kaip tik tai, ko reikėtų ateities Lietuvai. Šalies vizija yra tapti dinamiška, aktyvia pasaulio valstybe. Ar tai pavyks? Iš didelio forumo dalyvių aktyvumo galima spręsti, jog šansų turime.

Kokį konkurencingos visuomenės modelį Lietuva gali sukurti?

Atsakysiu trimis žodžiais, kuriuos panaudojau ir forumo atidarymo kalboje: sujungti, įkvėpti, išspręsti. Norėtųsi, kad Lietuva sukurtų visuomenės modelį, kuriame žmonės galėtų lengvai bendrauti vienas su kitu, susisiekti iškilus bet kokiems klausimams; daug pasiekę, iškilūs veikėjai, pavyzdžiui, verslininkas Vladas Lašas, noriai dalytųsi savo patirtimi, mokytų ir įkvėptų jaunuosius narius, o šie nebijotų imtis atsakomybės ir spręsti problemas.

Visuomenei įgaunant vis didesnį mobilumą, visokios rūšies migracijos tapo neišvengiamos. Vis dėlto emigracija daugeliui lietuvių – jautri tema. Ar, jūsų nuomone, po dešimties metų jos mastai mažės, o gal tiesiog išmoksime reaguoti ramiau ir pasinaudoti emigracijos pliusais?

Diskusijos dalyviai priėjo išvadą, kad šiandienos pasaulyje būtina išplėsti lietuvio sąvoką. „Diaspora“, kaip terminas, savaime fiksuoja ribą tarp savų, gyvenančių Lietuvoje, ir kitų – dirbančių ar kuriančių likusiame pasaulyje. Globaliame pasaulyje, kur vyksta arši kova dėl „mobilių protų“, išsilavinusių lietuvių atvirumas ir ryšiai yra itin svarbūs veiksniai, lemiantys valstybės sėkmę. Juk teoriškai lietuviu gali jaustis bet kas ir bet kur, nepaisant rasės, gyvenamosios vietos ir gebėjimo kalbėti lietuviškai. Reikia tolerantiškiau žiūrėti į išvykusius, šeimas užsienyje sukūrusius žmones.

Pritardamas idėjoms, išsakytoms forumo metu, galėčiau tik pridurti, jog visame pasaulyje skirtumas tarp „migracijos“ ir „emigracijos“ mažės dėl didesnio mobilumo. Matydamas didelį lietuvių, studijuojančių ir dirbančių Jungtinėje Karalystėje, aktyvumą, drįsčiau teigti, kad emigracijos, migracijos pliusai atsvers minusus. Tiesa, tai neatsitiks savaime ir tam reikės tiek išvykstančių, tiek pasiliekančių ar grįžtančių žmonių pastangų.

Sveikata, švietimas, aplinkos apsauga. Kokių teigiamų pokyčių galėtume laukti šiose srityse Lietuvoje po dešimtmečio?

Didžiausios galimybės švietimo sistemoje yra pagerinus finansavimą, studijų programų sudarymą, bendradarbiaujant su verslininkais tiek bakalauro, tiek magistro lygmenyse bei modernizavus universitetų reitingų sistemą. Švietimo reformų buvo nemažai, bet, kaip ir su dauguma problemų, su šia galima susitvarkyti subūrus organizuotą profesionalų grupę, fokusuojančią būtent tos srities problemas.

Lietuvius dažnai įvertina kaip perspektyvius studentus užsienyje, gabius mokslininkus. Ir jūs studijuojate prestižiniame universitete. Ar taip pat pastebėjote teigiamų požiūrių?

Asmeniškai Kembridžo universitete beveik neteko susidurti nei su teigiamais, nei su neigiamais stereotipais apie lietuvius. Profesionalioje aplinkoje retai kada požiūrį į žmogų lemia jo kilmė, rasė ar kiti su darbu nesusiję dalykai. Galėčiau paminėti vienintelį atvejį, kai studijų direktorius nusistebėjo neįprastai gausia Vilniaus Licėjaus mokinių reprezentacija šiame universitete.

 

Kembridžo studentas: kas dominuos – globalūs ar provincialūs lietuviai?

Kembridžo studentas I. Budvytis.