Naujoje literatūros programoje – per sunkūs moksleiviams tekstai, per daug patriotizmo ir Biblijos?

Mokinys
Mokinys
  © 123rf.com

Moksleiviams – per daug literatūros autorių, Biblijos, prievarta brukamų vertybių, per mažai jų amžių atitinkančių kūrinių. Nauja Švietimo ir mokslo ministerijai tvirtinti parengta pagrindinio ugdymo literatūros programa pasipiktinę mokytojai kviečia pasirašyti peticiją, tėvai baiminasi, kad moksleiviams brukami per sudėtingi moksliniai tekstai, politikų kalbos, tik vyresniems labiau perprantami autoriai užgesins norą skaityti.

Penktokams – per daug Biblijos, devintokams – studentų lygio tekstai

Literatūros programa sausa, labiau tinkama akademikams, o ne moksleiviams, iš jos dingę kai kurie vaikų su malonumu skaitomi kūriniai, per daug dėmesio skiriama Biblijos nagrinėjimui, penktokams ir šeštokams duodamos nagrinėti per sunkios Senojo Testamento ištraukos. Šias pastabas, vertindami programos projektą, išsakė lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai. Juos nustebino tai, kad pedagogams, geriausiai pažįstantiems savo mokinius, paliekama per mažai laisvės ugdyti kritinį mąstymą, liepiama įkalti programos kūrėjų norimas vertybes. Dešimtokams tektų skaityti mokslinius tekstus, kuriuos sunkiai įkanda net lietuvių filologijos studentai, atsivertusių vadovėlius moksleivių lauktų ir per daug politikų kalbų, straipsnių, persunktų patriotiniu patosu.

„Programoje literatūra susiaurinama iki kultūros istorijos žinių šaltinio ir tautinio pasakojimo perteikimo priemonės. Ji parengta neprofesionaliai, pristatomų literatūros reiškinių atranka atlikta remiantis vien siauromis politinėmis nuostatomis ir problemiškomis literatūrinėmis hipotezėmis, nepaisant literatūros kaip meno rūšies specifikos ir mokinių amžiaus tarpsnių psichologijos“, – rašoma lituanistų parengtoje peticijoje.

Jų nuomone, programa sudaryta neatsižvelgiant į jau sukauptą literatūrinio ugdymo patirtį, nesikonsultuojant su vaikų literatūros specialistais, mokytojais, nesiremiant edukologiniais tyrimais. Žlugdomas kūrybiškumas ir tuo pačiu norima primesti fasadinį patriotizmą, o ne norą pažinti tradiciją, rasti savitą santykį su literatūra.

„Koncepcija yra ydinga, nes ją kuria ne mokytojai praktikai, o akademinio pasaulio atstovai, kultūros istorikai, literatūros mokslininkai, kurie nėra dirbę mokykloje. Jiems sunku suprasti mokinių poreikius, teksto suvokimo lygį.

Programa pernelyg moksliška, orientuota į tautinį pasakojimą, teorinį konsktruktą, kai mokiniai turi išmokti tiesas, jas perimti, savotiškai iškalti mintinai, nesikuria jų savitas santykis su tekstu. Kai penktokus, aštuntokus bandome įtraukti į akademinio skaitymo paradigmą, negausime jokio rezultato“, – savo nuomone pasidalijo Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos narys, Kauno Jėzuitų gimnazijos mokytojas metodininkas Mindaugas Grigaitis.

Šiuos argumentus sąjungos mokytojai kartojo ir prieš metus. Pasak M. Grigaičio, jos kūrime nedalyvavo žmonės, kurie gilinasi į vaikų skaitymo poreikius ir suvokimo gebėjimus. „Mes suprantame, kad klasika reikalinga, vaikai turi žinoti ir Donelaitį, ir Maironį, ir Kudirką, tiesiog tuos tekstus ruošiamasi pateikti enciklopedijos forma. Vaiką reikia paruošti būti kritišku, kad jis gebėtų suprasti, įvertinti literatūrą“, – sakė mokytojas, įsitikinęs, kad tinkamai skaityti literatūrą, ją suvokti, sukurti savitą santykį su tekstu nepadės per anksti duodami akademiniai straipsniai – pavyzdžiui, devintokams, dešimtokams programoje siūlomi Marijos Gimbutienės, Gintaro Beresnevičiaus straipsniai apie mitologiją, kurie ir studentams būna sunkiai įkandami.

Vertindami būsimąją literatūros programą mokytojai laikėsi skirtingų nuomonių dėl Biblijos tekstų – vieniems atrodė, kad daugiau dėmesio vertėtų skirti pasaulinei literatūrai, kiti tikino, jog su religiniais tekstais moksleiviams būtina plačiau susipažinti, kad galėtų geriau perprasti įvairiuose kūriniuose naudojamus simbolius.

Literatūros programoje – ir politikų kalbos

Penktokams, šeštokams, mokytojo M. Grigaičio požiūriu, dėstyti literatūrą apskritai reikėtų liberaliau, pedagogai, gerai pažįstantis savo ugdomus vaikus, patys turėtų rinkti jiems tinkamiausius tekstus, įdomius ir skatinančius kritišką suvokimą.

Mokytojų pastaboms, kad naujoje programoje kai kurie kūriniai – per brandūs vaikams, pritaria ir juos skaityti mėginantys įpratinti tėvai. „Nesu nei prieš knygų skaitymą, nei prieš senąją lietuvių literatūrą. Tačiau niekaip negaliu suvokti, kodėl penktokėliui literatūros pažinimą reikia pradėti nuo Martyno Mažvydo ar Mikalojaus Daukšos. Tegu jie užauga, kol galės tai įkąsti. Galų gale, tokio amžiaus vaikams dar reikia pasakų ir žaidimų.

Ši vaikų karta jau kitokia. Jie „kompiuteriniai“, „telefoniniai“, „planšetiniai“, ir tai, kas tiko prieš dešimt metų, dabar nebetinka“, – pastebėjo dviejų vaikų mama Giedrė Labonienė.

Ketvirtoką sūnų ir studentę dukrą turinti moteris linkusi manyti, kad dabartinei kartai skaitymas taip pat gali būti įdomus, bet reikia pamąstyti, kaip vaikams parodyti jo grožį, ir tik paskui užversti sudėtingesniais, analitiškesniais tekstais. Nerimą jai kelia vyresniųjų klasių programos – pavyzdžiui, devintos klasės programoje sunku įžvelgti literatūrą Nijolės Sadūnaitės, Vytauto Landsbergio kalbose, sakytose mitinguose. Susipažinti su šiais tekstais moksleiviams svarbu, nors galbūt giliau juos nagrinėti verta per istorijos pamokas. O ir vyresnėse klasėse nagrinėjami Radvano ar Sarbievijaus lotynų kalba rašyti tekstai didelės meilės literatūrai neišugdo.

„Patriotizmas gerai, bet mes prieš konservatyvų jo suvokimą, kai vaikas verčiamas iškalti tautinį tekstą, o ne susikurti savo santykį su juo. Tautinis naratyvas verčia standartizuoti literatūros suvokimą. Programos kūrėjai sako, kad svarbu, kaip mokytojas tai pateiks, bet patys nesiūlo metodinės medžiagos, kaip jų viziją realizuoti. Dabar turime tik teorinį konstruktą, kurį bandoma permesti į mokyklas“, – pritarė Lietuvių ir literatūros mokytojų sąjungos valdybos narys M. Grigaitis.

Ugdyti rimtą požiūrį į literatūrą, persipinantį su skaitymo malonumu, pasak mokytojo, įmanoma, bet vaikams reikėtų skaityti daugiau jų amžiui tinkamos literatūros. Prie sudėtingesnių tekstų verčiau pereiti palaipsniui. Politikų kalbų analizė per literatūros pamokas, jo nuomone, yra teigiamas dalykas norint pratinti vaikus suvokti viešosios erdvės tekstus, bet tai jau papildomi tekstai, taip išauginantys visą privalomo skaitymo masę, kad ji tampa nebeįkandama.

„Svarbu, kad vaikams būtų parenkami jų amžių atitinkantys tekstai. Pamenu, kai dukra buvo ketvirtokė – dabar ji jau studentė – jos vadovėlyje buvo tekstas apie Sibiro tremtį. Vakare jai skaičiau tą tekstą, kuriame buvo rašoma, kaip sušalusių vaikų kūnus vilko iš barako ir metė į krūvą, nors kai kurie iš jų buvo dar gyvi. Dukrai buvo šokas. Pradėjo raudoti sakydama: „Mama, pasakyk, kad taip nebuvo“. Pamelavau savo vaikui, pasakiau, kad taip nebuvo. Galima sakyti, kas čia blogo, tegu vaikas žino savo tėvynės istoriją. Sutinku, tegu žino, tik sužino palaipsniui. Jeigu dukra tą tekstą būtų skaičiusi vyresnėje klasėje, tokios reakcijos, manau, nebūtų buvę. Kodėl norima vaikams užkrauti tokį krūvį, kurio jie negali panešti?“ – retoriškai klausė G. Labonienė.