Universitetų reforma – „darbas ant durniaus“

Tradicinė VU studentų ir dėstytojų eisena (Luko Pilecko, Alfa.lt nuotr.)
Tradicinė VU studentų ir dėstytojų eisena (Luko Pilecko, Alfa.lt nuotr.)

Koks tikslas?

„Keistokai atrodo ši „reforma“, nes nelabai aišku, koks tokio mechaninio universitetų sujungimo tikslas. Koks specialiai darbo grupei buvo nurodytas tikslas? Siekta aukštųjų mokyklų darbo efektyvumo, efektyvesnio lėšų naudojimo, taupymo, kad Lietuvos aukštosios mokyklos galėtų konkuruoti tarptautinėje erdvėje.

Jei akcentuojamas tik taupymas, tai tokiu atveju reikėtų palikti net ne du, o vieną universitetą, – svarstė Vilniaus universiteto prof. Vytautas Daujotis. – Mums reikia konsoliduoti savo jėgas, nes dabar esame jas išbarstę. Tačiau tokiai darbo grupei reikėjo pradėti nuo kitko – apsispręsti, kiek, kokių specialybių studentų Lietuvai reikia, kiek galime jų paruošti, kokias studijų programas reikia palikti, o kurių – atisakyti. Susidaro įspūdis, kad reformos siūlytojai surašė tai, kas tuo metu jiems šovė į galvą, ir tiek.“

Mokslininko manymu, reformos tikslas turėtų būti ne abstraktus „optimizavimas“ ar lėšų taupymas, o kokybiškesnių studijų siekis. Kokybiškesnis mokslas, o ne tik „diplomų išpardavinėjimas“.

Kubiliui mokslas nerūpi

„Darbo grupėje dominavo žmonės, kurie neturi jokios patirties aukštojo mokslo specifikoje“, – į dar vieną keistą aukštojo mokslo reformatorių aspektą atkreipė dėmesį V. Daujotis. Darbo grupės Lietuvos valstybinių universitetų tinklo problemoms išnagrinėti ir pasiūlymams parengti vadovu paskirtas vienos advokatų kontoros vadovas Rolandas Valiūnas, kurio specializacija įmonių susijungimai. „Tačiau verslo įmonių ir universitetų veiklos specifika yra visiškai kitokia“, – mano V. Daujotis.

Iš vienuolikos komisijos narių, pasak V. Daujočio, tik pora asmenų buvo nusimanantys apie aukštųjų mokyklų valdymą. Tai vieno Olandijos universiteto vyriausioji mokslo darbuotoja Liudvika Leišytė bei Europos humanitarinio universiteto prorektorė Irena Vaišvilaitė. Likusieji komisijos nariai – pradedant poetais, baigiant advokatais – surinkti vadovaujantis nežinia kokiais principais.

„Įspūdis, kad daugelis narių buvo tik fonas, tačiau kas daro sprendimus, yra neaišku. Aleksandro Abišalos supratimas apie aukštąjį mokslą truputį siaurokas, Kornelijaus Platelio labai nebarčiau, bet ir negirčiau. Apibendrinant galima sakyti, kad darbo grupės narių supratimas apie aukštąjį mokslą arba verslininkiškas, arba – jokio“, – teigė V. Daujotis.

Juokingai, pasak V. Daujočio, nuskambėjo ir bandymas lietuviškąją universitetų optimizaciją lyginti su vykdyta Danijoje. „Šioje šalyje tokia optimizacija buvo vykdoma apie 10 metų. Danų aukštojo mokslo sistema ir šiaip buvo geresnė už mūsiškę, tačiau į viską žiūrėta labai atidžiai ir atsakingai – visam procesui vadovavo pats premjeras Andersas Fogas Rasmusenas, dabartinis NATO vadovas. Danijoje buvo suprasta, kad kokybiškas aukštasis mokslas yra esminė sąlyga šalies ateičiai, o pas mus užtenka tik papliurpti apie tai, – tvirtino V. Daujotis. – Mūsų premjerui Andriui Kubiliui aukštasis mokslas visiškai nerūpi – viskas atiduota liberalams. Bandant kalbėtis su A. Kubiliumi apie aukštojo mokslo reikalus, jis atkerta, kad tai liberalų parapija, jie patys tegu ir tvarkosi.“

Toks atmestinis valdžios požiūris į aukštąjį mokslą rodo, jog nesuprantama, kad valstybės ateitį ir pažangą lems tik smegenys. V. Daujočio teigimu, tas pats A. F. Rasmusenas, buvęs aršus liberalas, atėjęs į valdžią suprato, kad liberalizmas yra miręs reikalas ir jo postulatų greitai atsisakė. „Tai buvo galvojantis žmogus – vienas dalykas teoriniai pasamprotavimai, kitas – praktika. Danai suprato, kad aršus liberalizmas gali net sugriauti šalį“, – teigė V. Daujotis, priminęs, kad Danijos vyriausybė, prieš pradėdama aukštojo mokslo reformą, nusibrėžė aiškius tikslus, ko iš reformos norima. Be to, Danijoje į pagalbą buvo pasitelkta didelė savų ir kviestinių užsienio ekspertų grupė.

„Mūsiškiai pasitrainiojo, paskelbė skambių šūkių rinkinį – bus du universitetai – ir išsiskirstė. Tokią ir turime juokingai liūdną situaciją“, – kalbėjo V. Daujotis.

Pasak V. Daujočio, „reformuoti“ visą aukštąjį mokslą per 4 mėnesius, o būtent tiek laiko formaliai darbavosi darbo grupė, yra nerealu. „Net pats laikas paskirtas labai įdomiai – lyg pajuokai dirbta vasarą. O ką tai reiškia? Tai reiškia, kad tokia grupė turi nuolat gauti informaciją iš aukštųjų mokyklų, iš ministerijų. Iš ko viską gausi, kai yra atostogų metas. Tad viskas buvo padaryta, liaudiškai tarus, „ant durniaus“, – darbo grupės veiklą apibendrino V. Daujotis.

Krepšelinės giesmės

„Krepšeliai“ optimizuos aukštąjį mokslą, jokių ekspertų nereikia, studentai patys atsirinks, kokių studijų programų reikia, o kokių nereikia. Visuomenė ekspertais nepasitiki, nes geriausias ekspertas yra klientas, t. y. studentas. Šiuos dalykus ministras Gintaras Steponavičius, jo patarėjas Paulius Subačius ir visa jų aplinka kartojo nuolatos. Rinka, pasak mūsiškių liberalų, turėjo pati viską optimizuoti.

Kadangi savaiminis optimizavimas neįvyko, tad teko imtis prievartinio optimizavimo. Mūsų aukštojo mokslo „strategai“ viską daro eklektiškai, prieštaraudami savo pačių neseniai skelbtiems principams, nes paprasčiausiai neturi veikimo strategijos. Vienintelė aiški strategija – kad aukštasis mokslas būtų atsiperkantis, kad bankai galėtų uždirbti pinigų. Ir viskas. O ko jie nori iš aukštojo mokslo, suprasti sunku“, – tvirtino V. Daujotis.

Reforma – kirsta iš peties

Premjero A. Kubiliaus potvarkiu šių metų gegužės 31 d. sudaryta darbo grupė jau rugsėjo 30 d. paskelbė savo siūlymus, kurie iš esmės remiasi dar 2007 m. Švietimo ir mokslo ministerijos užsakymu atlikta studija „Lietuvos aukštųjų mokyklų vidinės struktūros, jų tinklo analizė. Galimas aukštųjų mokyklų valdymo pertvarkos modelis“ . Joje pateikiama rekomendacijų dėl aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo.

Rekomenduojama „atlikti aukštųjų mokyklų tinklo reformą laikantis šių pagrindinių nuostatų: valstybiniame universitete studijuoja ne mažiau kaip 4–5 tūkstančiai, viename mieste esantys to paties tipo valstybiniai universitetai turi būti sujungti į vieną universitetą neišskiriant ir meno srities universitetinių aukštųjų mokyklų bei tame mieste esančių kitų miestų universitetų padalinių; universitetai skirstomi į du tipus – klasikinius ir technologinius.“

Remiantis šiomis nuostatomis pasiūlytos universitetų integravimo kryptys: Vilniaus pedagoginis universitetas (VPU) ir Vilniaus dailės akademija (VDA) prijungiami prie Vilniaus universiteto (VU). VU Kauno humanitarinis fakultetas (VU KHF), Kauno medicinos universitetas (KMU), Lietuvos kūno kultūros akademija (LKKA) prijungiami prie VDU. LKKA prijungiami prie Kauno technologijos universiteto (KTU). Lietuvos žemės ūkio universitetas (LŽUŪ) prijungiamas prie Lietuvos veterinarijos akademijos (LVA). Mykolo Romerio universitetą (MRU) pasiūlyta privatizuoti. Tačiau šios universitetų tinklo strateginės pertvarkos rekomendacijos nebuvo įgyvendintos. Vienintelė išimtis – mokslo ir studijų reformos procese 2010 m. į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą (LSMU) susijungę KMU ir LVA.

Šiuo metu Lietuvoje veikia 14 valstybinių universitetų. Didžiausia valstybinių universitetų koncentracija yra Vilniuje ir Kaune. Vilniaus mieste veikia 6 valstybiniai universitetai: Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA), MRU, VDA, VGTU, VPU, VU. Pagrindinę veiklą Kaune vykdo 5 valstybiniai universitetai: KTU, LKKA, LSMU, VDU, į Aleksandro Stulginskio universitetą (ASU) persitvarkęs LŽŪU ir du Vilniaus universitetai (VDA, VU) per įsteigtus Kaune filialus.

Pasak darbo grupės rekomendacijos, universitetų tinklo pertvarka sudarytų prielaidas Lietuvoje atsirasti universitetui, kuris atitiktų geriausių Europos ir pasaulio universitetų lygį, patektų į „geriausiųjų klubą“. Darbo grupė, orientuodamasi į tai, kad Lietuvoje būtina sukurti tarptautinio lygio universitetus, kurie teiktų tarptautinio lygio studijas ir turėtų tinkamą infrastruktūrą studijoms ir moksliniams tyrimams vykdyti bei suburti mokslininkų grupes, galinčias inicijuoti ir dalyvauti tarptautinio lygio mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros projektuose, mato tokią optimalų galimybę pasiekti šių tikslų – viename mieste, Kaune ir Vilniuje, esančių universitetų potencialą sutelkti sujungiant į vieną siektiną universitetą. Šis tikslas galėtų būti pasiektas iki 2015 metų Vilniuje ir iki 2017 metų Kaune.

Vilniuje pirmuoju etapu iki 2012 m. pabaigos VPU prijungti prie VU, o antruoju etapu iki 2015 m. pabaigos sujungti VGTU ir VU.

Kaune pirmuoju etapu iki 2012 m. pabaigos LKKA prijungti prie LSMU, VU KHF ir VDA filialą prijungti prie VDU, ASU prijungti prie KTU. O antruoju etapu iki 2014 m. pabaigos sujungti LSMU ir VDU. Galiausiai iki 2017 m. pabaigos – sujungti KTU ir VDU.

Darbo grupė konstatavo apie MRU išskirtinumą tarp kitų Vilniaus universitetų. „Pumpučio“ akademija vadinamas universitetas jau senokai puikiai verčiasi didžiąją dalį lėšų uždirbdamas iš už studijas mokančių studentų studijų įmokų. Tad jam suteiktas šansas privatizuotis.