Seksas ir erotika – neverti tyrinėjimo

Meilė
Meilė
  © SCANPIX

Uždara slapukų tauta

„Tokie esame, nereikia to bijoti“, – kalbėjo Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto etnologė D. Šeškauskaitė, sostinėje pristatydama neseniai išleistą monografiją „Erotika tautosakoje“. Tiesa, angliškas jos pavadinimas yra kur kas drąsesnis – Love, Sex and Erotism in Folklore. Dar vienas įrodymas, kad atvirai apie tai kalbėti nedrąsu?

Mokslininkės teigimu, dėl mūsų įgimto uždarumo vakariečių atviras erotiškumo, nuogybių demonstravimas mus verčia jaustis nepilnaverčiais: „Esame paslėptos tradicijos tauta. Simboliai buvo mūsų baltiškos pasaulėjautos pagrindas. Erotinė meilė tautosakoje vaizduojama lyg po šydu.“ Nuo mokyklos laikų lietuvių liaudies dainas ansambliuose dainavusi moteris tvirtino, kad jau tada jiems, jaunuoliams, dainose užkoduotos diaugiareikšmės ir daugiaprasmės meilės, asmenininių virsmų istorijos buvusios aiškios, suprantamos.

„Bet niekas apie jas garsiai nekalbėjo. Vėliau dirbdama universitete ėmiausi šios temos ir sulaukiau akademinės visuomenės nepritarimo, – pasakojo Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto etninės kultūros ir baltų mitologijos dėstytoja. – Kai studentams pristačiau savo naująją knygą, buvo taip tylu, kad galėjai girdėti musę zvimbiant. Jų reakcija buvo nuostabi.“ Praėjusią savaitę D. Šeškauskaitė dalyvavo tarptautinėje etnobiologų konferencijoje, kur kolegos iš įvairių Europos šalių itin susidomėjo jos paliesta tema ir ragino monografiją pirmiausia išversti į rusų ir anglų kalbas. Tą ji ir ketina netrukus padaryti.

Bet ar pavyks šiai knygai pralaužti lietuvių uždarumą? Pasak daktarės D. Šeškauskaitės, Lietuvoje net tarp mokslo žmonių, kurie turėtų imtis tyrinėjimų be emocijų, vyrauja nuomonė, kad lytinis gyvenimas nėra atvirų diskusijų ar tyrinėjimų tema. „Bet tai yra mūsų esmė, bazinis dalykas. Meilės ir erotikos tyrinėjimas tautosakoje atveda prie baltų, taip pat ir valstybingumo šaknų, – kalbėjo monografijos „Erotika tautosakoje“ autorė. – Mums, kaip ir „Žalgiriui“, vis pritrūksta to taško iki pergalės. Galbūt ši knyga padės susivienyti kaip tautai, tapti komanda ir pasiekti pergalę.“

Simboliai kalba apie tautos sielą

Ikikrikščioniškoje lietuvių tautosakoje, pasak etnologės, lytinė branda, nekaltybės praradimas, vaiko pradėjimas buvo užkoduoti, paslėpti. Atviras tekstas ar gašlios užuominos senajai sakytinei lietuvių kūrybai nėra būdingi. Šie atsirado vėlyvoje tautosakoje, po Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karų iš ispanų ir italų romansų.

„Mūsų sąmonėje simboliai yra labai svarbūs, susiję su tautos genetika, siela. Tai ir Aristoteliui buvo svarbu. Dėl to ir sakau, kad mums, kaip tautai, visi šie dalykai yra reikalingi ir svarbūs“, – kalbėjo kaunietė.

Autorė knygoje kalba apie augalus, gyvūnus, tam tikras lingvistines formules, turinčias slaptų prasmių. Nė vienoje senojoje lietuviškoje dainoje nerasi atvirų prisipažinimų jausmuose. „Aš tave myliu, myliu tave“, pasak etnologės, tokių frazių lietuvių tautosakoje tiesiog nėra. Atviriausias prisipažinimas meilėje skambėdavo taip: „Aš – tavo, tu – mano.“

Po kokiais simboliais lietuviai mėgo slėpti lytinio gyvenimo realijas? „Iniciacijoje ar merginos pakėlimo į „mergas“ apeigose merginą ištekėjusios moterys įkelia – įrituoja į medį – ąžuolą. Ąžuolas simbolizuoja vyrą, vyrišką jėgą, kita prasme ąžuolas reiškia vyro ir moters lytinį aktą“, – knygoje vieną iš atsakymų pateikia D. Šeškauskaitė.

Ji taip pat rašo apie moteriškus ir vyriškus augalus. Blindė, gluosnis ar žilvitis simbolizuoja moters vaisingumą, rūtos ar lelijos nuskynimas – mergystės, nekaltybės praradimas, rožė simbolizuoja subrendusią merginą, pasirengusią priimti vakiną, tekėti. Nulaužta nendrė reiškė mergelę, praradusią mergystę, o vėjo pučiama nendrė – marčią. Kupolių, įvairių žydinčių augalų rinkimas rodė pasirengimą tekėti.

Vyrišką galią, gebėjimą apvaisinti moterį, vyriškumo – falo – simboliu tautosakoje atspindi pušis. Marių žolynas simbolizuoja erotinę meilę, o lino žiedas yra vyro varpos atitikmuo, reiškiantis pirmąją lytinę meilę. Lietuviams slaptoje meilės kalboje reikšmingi buvo ir kiti augalai kaip šalavijas, avižos, rugys, riešutai – senas vaisingumo simbolis. Žirnio ar pupos ritinėjimas turėjo paslėptą reikšmę – gebėjimą susilaukti vaikų. Kodais pasakose ir dainose tarnavo gyvūnai (paukščiai, žuvys, vabzdžiai, naminiai gyvuliai ar miško žvėrys ir net mitinė būtybė – slibinas).

Šifruojant užslėptus dainų ar pasakojimų, pasakų lygmenis, svarbūs buvo ir daiktai: vartai ar pečius. „Pečius“ yra slavizmas, bet, pasak autorės, jis atspindi tą senovinę krosnies reikšmę, kai jame ne tik maistas buvo ruošiamas, bet ir įsirengiama lova. Užmesti pirštą ant pečiaus, kaip teigia etnologė, reiškė vyro varpos įėjimą į moterį.

„Suvalgysi riešutų, paritinėsi pupą ir susilauksi vaikų... Manote, senovėje žmonės buvo kvaili? Ne. Jiems simbolinė prasmė, ženklai buvo labai svarbūs“, – sakė knygos apie erotiką lietuvių tautosakoje autorė.

Lytinis auklėjimas – pačių vaikų ir jaunuolių reikalas? 

Dabartiniai paaugliai ir jaunuoliai turi internetą – informacijos šaltinį, bet suaugusiųjų yra palikti be nuorodų, kaip informaciją paversti žiniomis ir gebėti jas taikyti gyvenime. Tai įrodė neseniai atlikti lietuvių paauglių lytinio gyvenimo tyrimai, kurie atskleidė daugybę mitų apie sueitį, kontraceptines priemones.

Štai kodėl nereikėtų šaipytis iš „tamsių“ kaimiečių, kurie gal ir nedrįso (lygiai kaip ir šiuolaikiniai tėvai) tiesiai šviesiai aiškinti apie meilę ir seksą, bet savo vaikams jų svarbiais gyvenimo momentais dainose, pasakose paliko užslėptus paaiškinimus. Įsijausti į būsimus suaugusiųjų – vyro ir žmonos – vaidmenis, pamėginti, kaip bus, jaunuoliams padėdavo tam tikros apeigos. Pavyzdžiui, piemenų vestuvės per Sekmines ar lytinės brandos sulaukusiųjų iniciacija (ritualinis žmogaus įvedimas į naują gyvenimo tarpsnį) per linaminius.

„Svarbiausias Sekminių akcentas būdavo vaiko auklėjimas. Piemenys (nuo penkiamečių iki paauglių) organizuodavo vestuves. Jie išsirinkdavo merginą ir vaikiną, kurie tinka vienas kitam, ir jiems surengdavo suaugusiųjų vestuves. Šie dviese nakvodavo palapinėje. Ar kas ten nutikdavo tarp tų dviejų – nežinia. Tai būdavo jiems kaip repeticija, jie išbandydavo suaugusiųjų būsenas, – kalbėjo monografijos autorė. –

Turėjome ir linaminius, talkas, kurios vykdavo dieną ir naktį. Į talkas galėdavo eiti merginos, sulaukusios brandos, kai joms prasidėdavo menstruacijos. Tada merginai jau buvo galima tekėti. Per linaminį ant ožio, kur kulia linus, sodindavo jaunas, lytinės brandos sulaukusias merginas. Bernai jas apčiupinėdavo, šios muistydavosi, rausdavo. Jos patirdavo šoką, bet tai buvo lyg iniciacija, taip sužadindavo norą, vaisingumą.“

D. Šeškauskaitės knygą recenzavęs Šiaulių universiteto Specialiosios pedagogikos katedros profesorius Vytautas Gudonis tvirtino, kad daugelio šeimos ar poros nesutarimų priežastis yra žinių trūkumas. Pasak jo, per dvidešimt Lietuvos nepriklausomybės metų nesugebėjime sukurti vientisos, visus vaiko amžiaus etapus apimančios lytinio ugdymo sistemos.

„Užsienyje tokią knygą girtų už pasirinktą temą, mes šioje srityje pralaimėjome. Susireikšminome, jog esame mąstantys žmonės, ignoruojame esminį žmogaus poreikį daugintis. Visi gyvena lytinį gyvenimą, bet liūdna ir gaila, kad tuo nesirūpinama, dėl to ir daugėja skyrybų. Mokyklą baigiantys dvyliktokai turėtų žinoti viską apie venerines ligas, kontraceptines priemones, aborto žalą ir alternatyvias lytinio gyvenimo formas. Trūksta visuminio lytinio auklėjimo, kuris turėtų eiti lygia greta su doriniu ugdymu. Kad pasibaigus meilei, poroje išliktų pagarba ir santykiai nenutrūktų“, – kalbėjo šiaulietis V. Gudonis.