​300-ojo gimtadienio sulaukęs Donelaitis liko vienišas už „geležinės uždangos“

Lietuvių kelionė po Karaliaučiaus kraštą (I. Pūrienės nuotr.)
Lietuvių kelionė po Karaliaučiaus kraštą (I. Pūrienės nuotr.)
  © Asmeninis albumas

Gali būti, kad Karaliaučių (Kaliningradą), Tilžę (Sovetską), Tolminkiemį (Nesterovą) ar  karalienės Luizės tiltą per Nemuną ties Ragaine (Nemanu);  Kristijoną Donelaitį, Liudviką Rėzą, Martyną Mažvydą ir kitus mums ypatingus ir reikšmingus vardus ir vietovardžius kuriam laikui teks užmiršti. 

Dėl stiprėjančio politinio, ekonominio, o taip pat ir kultūrinio Rusijos Lietuvai paskelbto embargo Mažoji Lietuva, davusi mums raštą ir aibę šviesuolių, per kelias dienas dar labiau nutolo. Nuo Didžiosios Lietuvos liko atskirta jei ne „geležinės“, tai bent jau „spygliuotos“ uždangos. Nežinia, kada vėl jos neliks. 

Prieš savaitę jos dar nebuvo. Tiesa, ir iki tol Didžiąją Lietuvą su Mažąja Lietuva skiriantį (jungiantį?) karalienės Luizės tiltą ties Sovietsku net turistams tekdavo kuo greičiau pervažiuoti, pasistengiant jo nefotografuoti, perdaug  nevaikštant, nedžiūgaujant.

Perėjus muitinės patikrą tekdavo kuo skubiai pasišalinti džiaugiantis, kad tą tiltą išvis pavyko pamatyti. Mat jis akylai saugomas akylų pareigūnų. Nors būtent nuo Sovetsko pusės atsiskleidžia visas šio tilto grožis ir didybė.

„Iš pradžių buvome įsitempusios. Galvojom, kad dėl politikos kažkas bus, bet ir lietuviai, ir rusų pasieniečiai labai mandagiai elgėsi. Mašinų ir tada nebuvo. Bet dėl kitos priežasties“, - tokius pastebėjimus dėstė prieš kelias dienas iš kelionės lietuviams atmintinomis vietomis po Karaliaučiaus sritį grįžusios vilnietės  moterys – meno, kultūros, istorijos ir,  žinoma, K. Donelaičio mylėtojos.

Per dvi dienas nuvažiavusios virš tūkstančio kilometrų ir apsukusios nemažą lanką maršrutu Sovetskas, Nemanas, Tolminkiemis, Karaliaučius sako prisižiūrėjo, prisiklausė visko. 

Laimei, kelionė prasidėjo be nemalonių netikėtumų. Lietuvos atstovybės Sovetske darbuotoja ponia Inga pasitiko prie sienos, pakvietė į Lietuvos atstovybę. Papasakojo apie Mažąją Lietuvą, Vydūną, išlikusius ir neišlikusius kultūros paminklus, atstovybės veiklą, patarusi, ką būtina aplankyti.

Pavyzdžiui, Nemane (Ragainėje) tebestovinčią didžiulio kryžiuočių statyto pilių komplekso liekanas. Šitos pilys atlaikė Antrąjį pasaulinį karą ir liko karo metu nesugriautos, tačiau sovietmečio neišlaikė - buvo susprogdintos čia atvykusių kino režisierių statyti savo „istorinių - karinių filmų“. 

Nepaisant panašių akibrokštų, K. Donelaičio metais aplankyti lietuvių tautos dainiaus gyventą kraštą lietuvėms buvo labai aktualu, įdomu, tad  kone pusmetį planuota kelionė tapo vienu iš svarbiausių ir prasmingiausių metų įvykių.

,,Gailėjomės, kad negalėjom ten nuvažiavę patalkinti darbais, nes juk dažniausiai į Tolminkienį, į ten veikiantį K. Donelaičio muziejų, važiuojama dirbti – tai kažko remontuoti, kažką statyti, atnaujinti. Mes tik galėjome paliudyti, kad viskas jau padaryta. Žmonės čia dirba, saugo kitų padarytus darbus, ir muziejus gražiai gyvuoja. Neseniai atkasti didžiulių riedulių pamatai, atverti seni rūsiai. 

Tolminkiemio bažnyčia, uždaryta lankytojams, laukia restauratorių, kurie baiginėja pradėtus darbus. Patiko, kad apie tai mąstoma neatsainiai, o valstybiškai“, - pastebėjo viena šios kelionės organizatorių, buvusi pedagogė Kristina Mekšrūnienė.

Kaip žinia, spalio pabaigoje Kaliningrado srityje lankėsi didelė kultūrininkų, politikų delegacija iš Lietuvos. Kaliningrado valstybinėje filharmonijoje įvyko iškilmingas minėjimas K. Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms. Ir tai pareikalavo ypatingų visų pastangų. 

Daugiausia šioje srityje nusipelnęs K. Donelaičio fondo draugijos narys Napoleonas Kitkauskas, taip pat Karaliaučiaus krašto lietuviškų muziejų muziejininkai vis prisimena savo apsilankymą ir pagerbimą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kur jie buvo apdovanoti už K. Donelaičio atminimo puoselėjimą.

Ypatingai keliautojas sujaudino Tolminkiemio bažnyčioje matyti ant stalo patiesti trys drobiniai rankšluosčiai, ant kurių trimis kalbomis – vokiečių, rusų ir lietuvių - išrašyti K. Donelaičio priesakai: dirbk ir džiaukis, būk savimi, negirtuokliauk, mokykis iš gamtos, apribok savo norus. 

Muziejininkai prisiminė laikus, kai ne sykį lankėsi Lietuvoje. Anksčiau dažnai ten nukeliaudavę.  Šiltai prisiminė ne tik mūsų mėgiamus cepelinus ir kitus lietuviškus patiekalus, bet ir gražią draugystę. Neliko neaptartos ir žemiškesnės politinės realijos. Jau dabar matosi, kad lenkai geba lanksčiau žvelgti į santykius su vietiniais, lanksčiau spręsti sienos perėjimo klausimą. 

Su vietiniais pabendrauti neteko, mat jų nesimatė. Keliuose beveik nesimatė mašinų, tik pavienes sutiko pravažiuojančias. Ypač tuščios atrodė Nemano miesto gatvės. „Kur tie žmonės? Ar visur provincijoje irgi taip gyvenama? Ir miesteliuose, ir kaimeliuose?“- svarstė moterys.  

Didžiulį įspūdį keliauninkėms paliko prūsiška dvasia dveliantis Karaliaučius. Suradusios laiko lietuvės bėgo į miesto katedrą, kur palaidotas mąstytojas Emanuelis Kantas, o vakare čia pat klausėsi Bacho muzikos vargonų koncerto. Katedros personalas didžiuojasi, kad jos vargonai yra vieni didžiausių Europoje. „Tai - ypatingi ženklai. Tos dvi dienos mums buvo tikra dovana “, –  viešnagę prisiminė K. Mekrūnienė.

Pasivaikščiojo po kurortinį Svetlogorską. Kitoks vėjas, kitokie debesys, kitokia Baltijos jūra... Labiausiai sužavėjo miestelio gamta. Ji kitokia nei prie mūsų Baltijos. Jūros pakrantė apsupta milžiniškų skardžių. „Mūsų Olando kepurė prieš juos – baika...“- juokavo gamtos žinovė ir mylėtoja. 

Į Kaliningrądo sritį lietuvės vyko nedideliu autobusu, lydimos puikaus gido, baigusio aktorystę, bet vėliau pasirinkusio gido profesiją. Tikro Mažosios Lietuvos patrioto ir mylėtojo. Ypač  besidominčio krašto istorija ir ypatingai – karyba, kurios ženklų Karaliaučiaus krašte pilna. Būtent dėl šios priežasties kažkada klestėjęs kraštas dabar pusiau negyvenamas. Kelionės metu aplink plytėjo tokie dideli plotai, „kad pusę Australijos galima sutalpinti“.

Karaliausčiaus krašte sukauptos karinės technikos, šiomis dienomis gąsdinančios pusę Europos, pamatyti keliuose neteko. Keliai tušti, prasti ir siauri, be gyvos dvasios. Tik Karaliaučiuje „buvo žmonių“. Tai iš tiesų didelis ir gražus miestas, išlikusi jo buvusi prūsiška didybė, ir tai jaučiasi. 

„Labai džiaugiamės, kad padarėm labai svarbų darbą – surengėm kelionę į Karaliaučių, nors laiko, kaip ir visiems, mūsų moterims trūksta. O labiausiai džiaugėmės,  kad pamatėme M. Mažvydo, K. Donelaičio gyventas ir palaidojimo vietas, paminklą L. Rėzai ir nuostabią lietuvių aikštę, kurią įrengti padėjo net šeši Lietuvos miestai“, - tautiečiais anapus ir šiapus Nemuno didžiavosi K. Mekšrūnienė. 

Jos teigimu, keliautojos iš Lietuvos, vos prieš savaitę  net du kartus be trukdžių kirtusios Rusijos sieną, „pralindo pro rakto skylutę“. Artimiausiu metu ten niekas taip lengvai nenukeliaus. „Matyt, taip buvo lemta, kad seniai planuota kelionė pasimatyti su K. Donelaičiu įvyktų“, – susimąstė poeto kūrybos gerbėja.

​300-ojo gimtadienio sulaukęs Donelaitis liko vienišas už „geležinės uždangos“

Lietuvių kelionė po Karaliaučiaus kraštą (I. Pūrienės nuotr.)
+43