KNYGŲ APŽVALGA: Koji Suzuki ir tamsaus vandens raibuliai

Koji Suzuki "Tamsus vanduo"
Koji Suzuki "Tamsus vanduo"
© Dina Sergijenko

„Tamsus vanduo“ – tai knyga apie žmogaus protui dažnai nesuvokiamus, bet jį užvaldančius dalykus: baimes, nuojautas, mistinį siaubą. Visos Suzukio istorijos pasižymi unikaliomis, bemaž alcheminėmis savybėmis, o pats rašytojas turi Dievo dovaną paprastus ir kasdienius dalykus (bei daiktus) paversti itin gąsdinančiais.

Koji Suzuki. Tamsus vanduo. „Obuolys“, 2005. Iš anglų kalbos vertė Linas Ruzgys.

Koji Suzukis jau seniai nusipelnė japonų Stiveno Kingo vardo. Taip jį jau kelerius metus vadina „Publishers Weekly“. Šį autorių Lietuvos skaitytojai turėtų puikiai pažinti, jei matė tokius filmus kaip „Skambutis“ ir „Skambutis 2“. Filmu virto ir K. Suzuki novelė „Tekantis vanduo“.

Žiedinės kompozicijos sujungtos knygoje slypi septynios novelės bei prologas ir epilogas. Rašytojas meistriškai įpina skaitantį į savo pasakojimą – rodos, net matai, kaip susiraukšlėjusi senelė kartu su anūke keliauja iki jūros. Tiksliau, iki šiukšlinos Tokijo įlankos. Kartu su anūke strykčioji įsikibęs į senelės ranką ir pažadi jai, jog eisi pasivaikščioti, jei ji kasdien pasakos po vieną istoriją. Septynios istorijos septynioms dienoms.

Visų novelių herojai daugiau ar mažiau keisti. Dažniausiai rašytojas užsimina apie šiuolaikinio pasaulio realybę – depresija sergančius, tačiau vis dar į gyvenimą nagais besikabinančius žmones, šeimas, kuriose vaikas gyvena tik su vienu iš tėvų, dėl vienatvės ir nuolatinės konfrontacijos su aplinka kylančias mistiškas baimes, nepaaiškinamas nuojautas.

Septynis pasakojimus visur sujungia vanduo. Ir ne bet koks – o tamsus vanduo. Jo lašai paliečia vienišą motiną, kartu su dukrele gyvenančią pramoninio rajono daugiaaukštyje – jame prieš trejus metus dingo mažytė mergaitė. Toks pats vanduo supa ir iš atliekų supiltą salą antroje novelėje. Jis raibuliuoja ir dar trijose tolimesnėse novelėse. Priešpaskutinėje, šeštoje, vanduo dar tik laša, o paskutinėje novelėje išsiveržia stipria upės srove į požeminį ežerą.

Kaip didžiausią „Tamsaus vandens“ minusą galima būtų įvardinti keliamą susierzinimą. Kai esi tik paprastas skaitytojas, viena po kitos netikėtai besibaigiančios novelės pamažu ima erzinti. Jos baigiasi taip netikėtai, kad atsivertęs lapą, kuriame nutrunka žodžių linijos, krūpteli ir baimingai akimis ryji tekstą – ar pabaigoje paaiškės, ko reikia saugotis? Deja, taip ir lieki neatrakinęs paskutinės lobių (pažinimo) skrynios.

Šiek tiek keista, kad senelė tokias šiurpias istorijas pasakoja savo nedidukei anūkei, trykštančiai gyvenimo džiaugsmu ir norinčiai viską pažinti. Net pirštais versdamas popierinius knygos lapus jauti, kaip šiurpsta oda, o pakėlęs akis baimingai apsižvalgai. Galiausiai grįžta vakarinis vaikystės noras – miegoti palikus kambaryje šviesą.

„Dabar, kai saulė visiškai pasislėpė už horizonto, visuomet tamsus įlankos vanduo atrodė dar juodesnis. Vien nuo minties, jog teks sulaikyti kvėpavimą ir nerti į gelmę, trūko oro“.